Сара Джио: Pajūrio trobelė

Susidrovėjusi nusukau akis.

– Vedybos buvo didžiausia mano gyvenimo nesėkmė.

– Ak, mama...

– Taip, – tarė tildydama mane, – noriu, kad išklausytum.

Linktelėjau, nors ir nebuvau visiškai tikra, ar noriu tai girdėti.

– Aš visada mylėjau tavo tėvą, – toliau kalbėjo ji. – Tačiau jau seniai supratau, kad jis manęs nemyli. Iš tikrųjų niekada nemylėjo. Na, bent ne taip, kaip vyras turėtų mylėti žmoną. – Atsidususi ištiesė priešais save tuščias rankas. – Taigi, – tarė pereidama nuo gailesčio kupino balso prie praktiško tono, – tebūnie tai pamoka tau, brangioji. Kai tekėsi, – nutilusi pažvelgė giliai man į akis, – įsitikink, kad jis tave myli, tikrai myli.

– Gerai.

Ji atsirėmė į pagalvę.

– Mieloji, nepaminėjai, kokiu tikslu keliauji į Prancūziją?

Supratingai į ją pažvelgiau.

– Kaip tik dėl to, mama, ką sakei apie meilę, ir vykstu ten. Man reikia įsitikinti.

15 skyrius

Kaip buvo sakiusi Merė, diplomatinio korpuso kelionių kodas tiko. Prieplaukoje man drebėjo rankos, o skeptiškas jaunas kareivis įtariai nužvelgė, tačiau, paminėjus Edvardo Notono pavardę, padavė lapelį su kajutės numeriu ir mostelėjo eiti.

Paskutinę varginančios kelionės dieną, pažaliavusi nuo jūros ligos, ėmiau galvoti, ar ne veltui keliauju. Net jei ir pamatysiu Vestrį, ar jis norės mane matyti? Praėjo daugiau nei metai nuo įtempto atsisveikinimo Bora Boros saloje ir jis nei paskambino, nei parašė. Tikriausiai, buvo sudėtinga, nes Europoje vyko smarkūs mūšiai, tačiau galėjo pamėginti. Jis net nepabandė.

– Lipame į krantą, – už durų koridoriuje sušuko kajutės stiuardas. – Keleiviai, nepamirškite pasiimti savo daiktų.

Pažvelgiau pro mažutį langelį. Paskendęs ūkanotoje migloje matėsi apsnūdęs Havro uostas, nuo jo į Paryžių mane greitai nuveš traukinys. Į širdį smelkėsi abejonė. Ką čia veikiu? Praėjo vieni metai. Labai ilgi metai. Ar tik nesivaikau seniai pamirštos svajonės? Paėmusi lagaminą nuvijau šalin tas mintis. Jei jau taip toli atkeliavau, tai ir eisiu iki galo.

Stovėjau Merės gatvėje, Sen Žermene, pakėlusi akis į senovinį mūrinį pastatą su nedideliais balkonais, papuoštais gėlėmis ir augalais vazonuose. Pro langus mirksėjo žvakės. Mintyse spėliojau, kaip Merė čia gyveno, kol miestas buvo okupuotas? O tas Edvardas, kaip susiklostė jų meilės istorija? Ar laiškas ką nors pakeitė? Ar ji grįžo pas jį? Ar viskas baigėsi laimingai? Buvo vėlus metas, beveik dešimta vakaro, džiaugiausi matydama kavines ir restoranus, pilnus miesto gyventojų, vaikštinėjančius už rankų susiėmusius įsimylėjėlius. Tačiau miesto išgyventi siaubo ženklai dar buvo labai juntami. Prie šiukšlių dėžės mėtėsi pusiau sudeginta ir suplėšyta fašistų vėliava. Kitapus gatvės matėsi nuo ugnies pajuodusi žalia kepyklos stoginė. Lentomis užkaltas langas. Ant durų kabojo geltona Dovydo žvaigždė.

Įėjusi į Merės pastatą, prieš tyliai pasibelsdama, dar kartą patikrinau buto numerį. Po kelių minučių išgirdau, kaip kažkas priėjęs atšovė durų skląstį.

– Ana! – sušuko Merė. – Tu atvykai!

Ašarų pilnomis akimis apkabinau seną draugę.

– Turiu įsignybti, – tariau. – Vis dar negaliu patikėti, kad esu čia.

– Turbūt labai pavargai, – tarė ji.

Giliai įkvėpiau.

– Mere, man reikia žinoti, kaip Vestris? Ar neseniai jį matei? Ar jis?..

Merė nudelbė akis.

– Porą dienų nebuvau ligoninėje, – tyliai tarė. – Bet pasakysiu tau, Ana, jis rimtai sužeistas. Daugybė šautinių žaizdų.

Man staiga pasidarė tvanku ir trošku. Ašaros gėlė akis.

– Mere, neištversiu, jeigu jo neteksiu.

Sena draugė apkabino mane per liemenį.

– Ateik, tau reikia pailsėti, – tarė ji. – O ašaras patausok rytdienai.

Užėjau pas Merę į butą, ji uždegė dvi lempas ir mostelėjo sėstis greta ant puošnios sofos su paauksuota apdaila. Kambario sienos buvo aptrauktos senovinių raštų audiniu.

– Labai gražūs namai, – sumurmėjau tebegalvodama apie Vestrį.

Merė gūžtelėjo. Tas butas jai netiko, atrodė tarsi mokinukė, apsivilkusi vakarine motinos suknele.

– Jau nebeilgai čia gyvensiu, – pasakė nesileisdama į smulkmenas. – Gal nori sumuštinio ar ragelio?

Žvilgtelėjusi į kairę jos ranką pastebėjau, kad be žiedo. Nesąmoningai dešine ranka uždengiau savo kairę, ant kurios buvo žiedas su dideliu deimantu, prisiminiau, kaip slėpdavau jį saloje.

– Nieko nenoriu, ačiū, – pasakiau ir pagalvojau, kad Merė kažkokia pasikeitusi. Jos šukuosena ir gelsvai ruda plaukų spalva liko ta pati. Šypsena tebeslėpė kreivus dantis. Tačiau akys... taip, akys pasikeitė. Jos buvo kupinos gilaus liūdesio, todėl troškau sužinoti, kas jai nutiko.

– O Edvardas? – jo vardas nuaidėjo naktyje, vos ištarusi ėmiau gailėtis, kad paklausiau.

– Nėra jokio Edvardo, – abejingai atsakė ji, pro langą žvelgdama į Paryžiaus žiburius ir didžiąją Seną tolumoje. – Daugiau nebėra. – Vėl nutilo, tada atsisukusi tarė: – Klausyk, jeigu tu nieko prieš, nebenorėčiau apie tai kalbėti.

Greitai linktelėjau.

– Baisu ir pagalvoti, ką tau teko išgyventi, turiu omenyje, per okupaciją.

Merė perbraukė ranka retus plaukus.

– Tai buvo tiesiog siaubinga, Ana, – tarė ji. – Man pasisekė, kad vis dar kaip amerikietė esu čia. Laimei, koledže mokiausi prancūzų, tai man padėjo išsilaikyti. Dokumentai, kuriuos Edvardas... – Nutilo, tarsi vien jo vardas ją skaudintų. – Jo padaryti dokumentai apsaugojo mane. Tiesiog stebuklas, kad manęs nesusekė, nes dalyvavau pasipriešinimo judėjime.

– Kaip baisu, Mere. Tu labai drąsi.

Jos akys atrodė liūdnos ir šaltos.

– Fašistai darydavo kratas, – pasakojo ji toliau, – bijodavau ką nors blogai pasakyti ar ne taip nusičiaudėti – būtų išsivedę apklausti. Vargšės iš namų išvarytos žydų šeimos. – Patylėjusi parodė į duris. – Šiame pastate gyveno trys. Mano koridoriuje buvo keturių narių šeima. Mėginome juos išgelbėt, – ji iškėlė rankas, – bet per vėlai. Vienas Dievas težino, ar jie kada nors grįš.

Sumirksėjau stengdamasi nepravirkti.

– Ak, Mere.

Ji papurtė galvą, lyg norėdama nuslopinti kitą prisiminimą, galbūt per daug skaudu pasakoti, tada iš suknelės kišenės išsitraukė nosinaitę.

– Apgailestauju, – tarė. – Maniau, galėsiu kalbėti su tavim apie tai, bet, deja... per daug skaudu.

Paėmiau jos ranką, ant riešo pastebėjau mažytį rožinį randą. Mane užgriuvo prisiminimai iš Bora Boros.

– Prašau, – tariau, – nebekalbėkim apie praeitį.

Merė atsiduso.

– Gaila, bet visada ją prisiminsiu.

– Miesto buvo pasigailėta, – tariau ieškodama teigiamos gaidos.

– Taip, – tarė Merė. – Stebuklas. Kurį laiką manėm, kad miestas užsiliepsnos, o kartu ir mes.

– Mere, – atsargiai pasiteiravau, – o kaip nutiko, kad atsidūrei čia? Ar atvykai dėl... laiško, kurį atidaviau tau išvykstant iš Bora Boros?

Ji patrynė sterblėje sudėtas rankas.

– O kad būtų taip paprasta atsakyti, – tarė ilgesingai. – Taip, pasielgiau kvailai atvykdama čia.

Akimirką pagalvojau, kad geriau nebūčiau atidavusi laiško Merei, taip būčiau apsaugojusi ją nuo sielvarto, kurį tuomet jautė. Tačiau jei ne tas laiškas, Merės nebūtų Paryžiuje. Ji nebūtų radusi Vestrio ir man paskambinusi. Stebėjausi, kaip mūsų gyvenimai susipynė, troškau, kad jos baigtųsi laimingai, kaip, tikėjausi, ir mano.

– Kur žadi vykti? – paklausiau, ieškodama jos veide ženklo, kad viskas bus gerai – kibirkštėlės akyse, šypsulio, ko nors.