Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Ak, senele, – tarė Dženifer, atrėmusi galvą man į petį. – Kodėl anksčiau man nepapasakojai šitos istorijos? Turbūt jauteisi labai vieniša tiek metų nešiodama ją savyje?

Patapšnojau per medalioną.

– Ne, brangute, – tariau. – Aš niekada nebuvau viena. Supranti, jeigu daliniesi meile su kitu, kad ir laikinai, ji visam laikui lieka tavo širdyje. – Atsegiau medalioną ir mažytis medžio gabalėlis nuo trobelės grindų įkrito man į delną. Nustebusi Dženifer pasilenkė prie jo.

– Ne, – pakartojau, – aš niekada nebuvau viena.

Dženifer suraukė antakius.

– O kaip Kitė? O Vestris? Ar daugiau nebandei jų rasti?

– Ne, – atsakiau. – Tą dieną, kai ištekėjau už tavo senelio, prisiekiau viską ir juos abu išmesti iš galvos. Teko, kad būčiau su juo sąžininga.

– O kaip trobelė ir paveikslas? O tavo pažadas Titai? Pameni, kad prašė ieškoti teisybės?

Mane apėmė gilus nuovargis.

– Aš nepamiršau, – nuoširdžiai atsakiau.

– Aš vyksiu su tavim, – pasakė ryžtingai linktelėjusi Dženifer.

– Kur vyksi?

– Į Bora Borą.

Nusišypsojau.

– Ak, brangute, tu labai miela, bet tikrai nemanau...

– Taip, keliausim kartu, – pasakė ji, nepaisydama mano nuogąstavimo. Jos akys tiesiog degė iš jaudulio.

Papurčiau galvą. Viską papasakojus, senos žaizdos vėl atsivėrė, jos buvo tokios pat jautrios ir skaudžios, kaip ir tada, kai buvau įskaudinta.

– Nemanau, kad galėsiu.

Dženifer pažvelgė giliai man į akis.

– Argi nesupranti, senele? Argi tau neaišku? Tu privalai.

Lėktuvas barškėjo ir kratėsi leisdamasis į šalia Taičio esančią Bora Boros salą.

– Keleiviai, dabar šiek tiek didesnis audringumas nei paprastai, – per vidaus telefono ryšį sučirškė australas palydovas. – Likite savo vietose. Lėktuvo kapitonas tuojau pat saugiai mus nutupdys.

Užsimerkusi prisiminiau skrydį į Bora Borą prieš daugel metų, Kitė sėdėjo šalia, o salonas buvo pilnas nekantraujančių slaugių, kurios sulaikiusios kvapą klausėsi, kaip senoji slaugė Hildebrand perspėjo mus apie pavojų kupiną salą. Atsidusau prisiminusi, kaip švelniai palietusi mano ranką Kitė padėkojo, kad atvykau kartu, ir pažadėjo, kad nesigailėsiu. Jeigu galėčiau, ar norėčiau viską grąžinti?

Lėktuvą stipriai kratė ir Dženifer atsisuko į mane.

– Nesijaudink, senele, – meiliai tarė.

Spustelėjau jai ranką, dairydamasi po saloną, pilną jaunų porų, matyt, vykstančių medaus mėnesio. Mums iš dešinės sėdintis jaunuolis švelniai glostė savo nuotakai plaukus ir bučiavo jai ranką, kol abu pro langelį stebėjo salą apačioje. Nesusilaikiusi pajutau jiems pavydą ir pagalvojau, kaip jiems pasisekė, kad šitaip aplankys salą, be karo ar laiko keblumų. Troškau vėl būti dvidešimt vienų. Pradėti nuo šios akimirkos su šalia sėdinčiu Vestriu.

– Pasiruošusi? – paklausė Dženifer, žadindama mane iš minčių. Lėktuvas nusileido, greitai atsistojau ir nusekiau paskui anūkę prie atvirų durų, kiti keleiviai jau leidosi laiptais.

Palydovė man prie palaidinės prisegė purpurinę orchidėją, tokios sodrios spalvos, kad pagalvojau, ar tik nenupurkšta dažais.

– Ponia, sveika atvykusi į Bora Borą, – tarė ji. – Jums patiks ši sala.

– Man ji visada patiko, – atsakiau šypsodamasi ir įkvėpiau šilto bei drėgno oro. Judrus oro uostas įsikūrė ten, kur prieš septyniasdešimt metų tebuvo vienas kilimo ir leidimosi takas. Skaisčiai žalios kalvos šlaitas buvo nusėtas namais. Viskas pasikeitė, tačiau ore tvyrojo pažįstamas gėlių aromatas, o toliau spindėjo žalsvai melsvas vanduo, kviesdamas mane į pakrantę. Tada supratau, kad mano širdis grįžo namo.

– Senele, imk mano ranką, – tarė Dženifer ir ištiesė ranką man pasilaikyti.

Papurčiau galvą, jaučiausi kaip niekad stipri ir tvirta.

– Aš pati, – pasakiau leisdamasi laiptais. Taip, pakartojau mintyse, aš pati.

Maršrutinis autobusas atvežė mus į viešbutį ,,Autrigerio apartamentai“, įsikūrusį vos už pusantro kilometro nuo oro uosto. Dženifer įkišo raktą-kortelę į duris ir mes pastatėme lagaminus kambaryje su oro kondicionieriumi.

– Pažvelk į vaizdą! – šūktelėjo Dženifer, rodydama į langą priešais. Stiklinės durys įrėmino puikų smėlio ir lūžtančių bangų vaizdą, kaip tik tada pastebėjau kai ką pažįstamo.

– Dieve mano, – tariau eidama prie lango. – Pajūrio forma... nuostabu.

– Kas yra? – paklausė pribėgusi Dženifer. – Ką matai?

– Gal ir klystu, bet man atrodo, kad šitą viešbutį pastatė senosios karinės bazės vietoje! – šūktelėjau. – Aš atpažįstu šitą paplūdimį iš to, kaip jis sukimba su krantu. Po blizgančiu vandeniu slepiasi povandeninė uola. – Papurčiau galvą, tikėdamasi išvysti slaugę Hildebrand, Kitę ar – atsidusau – nuo jūros link manęs einantį Vestrį. – Vėl čia būti, tai tiesiog... – Atidariusi duris išėjau į balkoną. Dženifer nėjo iš paskos.

– Senele, neskubėk, – tyliai pasakė. – Aš būsiu kambaryje.

Balkone atsisėdau į pintą krėslą, mano mintis ir širdį pakerėjo pažįstamos bangos.

Po valandos grįžusi į kambarį, radau Dženifer miegančią ant lovos. Iš prieškambaryje stovinčios sieninės spintos išėmusi papildomą vilnonę antklodę švelniai ją apklojau, tada nuo rašomojo stalo paėmiau bloknotą. Žinojau, kur man reikia eiti.

Mieloji,

einu pasivaikščioti. Nenorėjau tavęs žadinti. Grįšiu į pavakarę.

Bučiuoju

senelė

Pasiėmiau šiaudinę skrybėlę ir išėjau iš viešbučio, praėjau baseiną, kur bikinius vilkinčios moterys kepinosi karštoje saulėje, paskui paplūdimio barą, kur porelės gurkšnojo vaisinius kokteilius, ir atsidūriau ant kranto, kur, be vieno kito namelio, įsitaisiusio palei paplūdimį, viskas buvo po senovei, taip pat ramu, kaip ir kadaise man išvykstant.

Vėl pasijutau dvidešimt vienų, su slaugės drabužiais po ilgos darbo pamainos ligoninėje išsmukusi į paplūdimį, vis žvilgčiojanti per petį, kad įsitikinčiau, jog niekas neseka, ir tuksinčia širdimi nekantraujanti pamatyti jį.

Klumpinau pakrante. Smėlis, į kurį klimpo pėdos, dabar atrodė sunkesnis. Nuo kaktos nusišluosčiau prakaitą ir užsitraukiau ant akių skrybėlę, saugodama suvytusį veidą nuo negailestingų saulės spindulių. Nužvelgiau palmėmis apaugusią pakrantę. Kurgi ji? Tikrai turėtų būti netoliese.

Virš galvos klykavo paukščiai, o aš energingai toliau kas žingsnis atidžiai apžiūrinėjau tankmę – turėtų būti kažkur čia.

Po dvidešimties minučių uždususi sustojau ir susmukau ant smėlio pavėsyje iš širdies gilumos atsidusdama. Aišku, trobelės nebeliko. Kaip galėjau būti tokia kvaila ir manyti, kad ji vis dar manęs laukia.

– Atsiprašau, ponia.

Pakėliau akis šalimais išgirdusi vyrišką balsą.

– Ponia, ar jums viskas gerai?

Prie manęs ėjo kokių šešiasdešimt kelerių metų vyras, ne ką vyresnis už mano vyriausiąjį sūnų, kartu su panašaus amžiaus moterim. Ji vilkėjo mėlyną paplūdimio suknelę, o tamsūs plaukai buvo laisvai susegti segtuku.

– O, taip, – susikaupusi atsakiau.

– Aš Gregas, o čia mano žmona Lorena, – prisistatė jis. – Mes gyvename čia pat, ant kalvos šlaito.

– Aš Ana, – atsakiau. – Ana Kelo... – nutilau nustebusi, kad apsirikau. Didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenau kaip Godfri, tačiau saloje ši pavardė man tarsi netiko.

– Ana Kelovėj, – baigiau sakyti.

Lorena pažvelgė į vyrą, paskui vėl į mane.