Сара Джио: Pajūrio trobelė

– Labai malonu susipažinti. Gal atsisėskim? – pasiūliau.

Ji nešėsi didelį medžiaginį krepšį tamsiai mėlynais dryžiais. Spėliojau, kas jo viduje.

– Mielai, – atsakė ji.

Administratorė palydėjo mus prie stalo, stovinčio prie lango. Priėjus padavėjui, užsakiau butelį vyno.

Ženevjeva nusišypsojo.

– Negaliu patikėti, kad esate čia, – tarė purtydama galvą. – Man jūs atrodėte tokia nereali. Ir nors jūsų pavardė per karą buvo įrašyta į slaugių registrą, man vis tiek atrodėte išgalvota.

Nutilome, kol priėjęs padavėjas pripildė vyno taures. Gurkštelėjau vyno ir mane užliejo šiluma.

– Taigi, kiek suprantu, jūs žinote apie trobelę, kuri yra maždaug už pusės kilometro, – tarė ji sukdamasi į Dženifer. – Tiesiog maža trobelė, ją galima praeiti nepastebėjus.

Linktelėjau.

– Taip, žinau.

– Keista, – tarė ji, gurkštelėjo vyno ir užsigalvojusi atsišliejo į atlošą. – Vietiniai gyventojai prie jos nesiartina. Sako, kad užkeikta. Maža būdama ir aš ją aplenkdavau. Su tėvais iškylaudami tame paplūdimyje, atsitiktinai su broliu ją aptikome, tačiau nė vienas neišdrįsome užeiti. – Ji gūžtelėjo. – Tačiau kažkuriuo metu mane turbūt įveikė smalsumas. Prieš kokius dvidešimt penkerius metus įlipusi pro langą apžiūrėjau vidų. Ir ką jūs manote – po savaitės sužinojau, kad vyras man neištikimas, o motina miršta nuo krūties vėžio.

– Labai užjaučiu, – tarė Dženifer ir papildė mūsų taures.

– Vadinasi, tikite, kad ji užkeikta? – paklausiau.

Ženevjeva minutėlę sūkuriavo vyno taurę.

– Nežinau, – atsakė. – Viena mano pusė tiki, tačiau kita jaučia, kad ten yra labai daug gėrio. Pajutau tai užėjusi į vidų. – Ji suraukė nosį. – Turbūt suku suprasti?

– Ne, – atsakiau, – trobelėje ir mane apimdavo tas pats jausmas. Daug laiko praleidau ten viena.

Įkišusi ranką į krepšį, Ženevjeva ištraukė baltą vokelį.

– Prašom, – tarė šypsodamasi. – Radau trobelės kampe ant grindų. Manau, kad čia jūsų.

Giliai įkvėpusi atverčiau voko atlanką. Viduje užčiuopiau kažką kieto ir šalto. Besileidžiančioje saulėje sužibo mėlyni stikliukai. Mano segė. Kitės dovanota. Aiktelėjau kitapus perskaičiusi įrašą, laikas ištrynė tuos žodžius. Akyse susitvenkus didelėms ašaroms, kambarys susiliejo.

– Saloje tikrai vienu ar kitu metu būna daug Anų, – pasakiau suglumusi. – Iš kur sužinojote, kad šita segė mano?

– Patyrinėjau, – atsakė ji šypsodamasi.

– O tyrinėdama, – tai pasakiusi nutilau, – ar kartais negirdėjote apie Vestrį? – pažvelgiau į Dženifer. – Vestrį Griną?

Ženevjeva linktelėjo.

– Taip, tiesą sakant, radau jo knygą trobelės rašomojo stalo stalčiuje.

– Knygą?

– Taip, – atsakė ji. – Seną romaną, išleistą 1930-aisiais. Knygoje buvo įrašyta jo pavardė.

Nusišypsojau prisiminusi, kad Vestris norėjo išlaikyti paslaptyje mūsų ryšį su trobele.

– Labai ilgai ieškojau, – pasakojo toliau Ženevjeva, – kol radau jį. Prieš daug metų pasikalbėjom, dar prieš man imantis laiške jums minėto projekto. Paskui vėl mėginau su juo susisiekti, tačiau nepavyko. – Ji atsiduso. – Telefono numeris pasikeitė ir, regis, niekas nežinojo tolesnio jo likimo.

Nuleidusi akis į skreitą, kartą perlenkiau gelsvą nosinaitę, paskui kitą.

– Atleiskite, – tarė ji, – nenorėjau pasakyti, kad jis...

– Ką jis pasakojo? – staiga įsiterpė Dženifer, norėdama praskaidrinti nuotaiką. – Tuo metu, kai kalbėjotės?

Nusišypsojusi Ženevjeva pažvelgė į lubas tarsi norėdama tiksliai prisiminti.

– Skambėjo tarsi iš romano puslapių, – atsakė ji. – Sakė, kad kažkada jus labai stipriai mylėjo ir kad tebemyli.

– Tai kodėl neparašė ar nepaskambino? – paklausiau papurčiusi galvą.

Ženevjeva gūžtelėjo.

– Turbūt turėjo savų priežasčių. Ponas Grinas buvo ekscentriškas. Tikriausiai visi menininkai tokie.

Sumišusi suraukiau antakius.

– Menininkai?

– Na, taip, – atsakė Ženevjeva. – Aš, žinoma, nemačiau nė vieno jo kūrinio, tačiau žinau, kad turi, tiksliau tariant, turėjo sukūręs ir sukaupęs gana įspūdingų darbų: paveikslų, skulptūrų. Po karo Europoje studijavo meną, paskui apsigyveno kažkur JAV centrinėje dalyje, kur dėstė meną universitete.

– Ženevjeva, – paklausiau, – ką turite galvoje sakydama, turėjo sukaupęs?

– Jis viską padovanojo įvairioms galerijoms, – atsakė ji. – Pamenu jį sakant, kad menu reikia dalytis, grožėtis, o ne atskirti nuo žmonių.

Nusišypsojau.

– Mano pažinotas Vestris tikrai taip manė.

Dženifer kostelėjo.

– Ženevjeva, minėjote, kad Vestris kūrė skulptūras, – pasakė ji, žvilgtelėjusi į mane pritarimo. – Ar žinote, su kokiomis medžiagomis dirbo? Su moliu ar bronza?

Supratau, kur link krypsta jos mintys. Saloje visada kildavo noras ieškoti netikrų sąsajų.

– Tiksliai nežinau, – gūžtelėjusi atsakė Ženevjeva. – Apie savo kūrybą jis beveik nekalbėjo. Galiu klysti, nes tai buvo labai seniai. Daug kas užsimiršo.

Abi su Dženifer stebėjome, kaip iš krepšio ji išima geltoną užrašų knygelę ir deda ant stalo.

– Ar neprieštarausite, jeigu užduosiu jums kelis klausimus? – atsargiai paklausė.

– Žinoma, ne, – atsakiau, dešine suimdama kairėje rankoje drebančią vandens stiklinę.

– Kaip jau rašiau laiške, labai seniai šioje saloje buvo nužudyta jauna moteris, – tarė ji. – Aš bandau išsiaiškinti, kas įvyko, ieškau teisybės.

Su Dženifer susižvalgėm.

– Kaip suprantu, jūs buvote slaugė, bet nelaimės vakarą nedirbote. – Ji palinko arčiau. – Ana, gal matėte ar girdėjote ką nors svarbaus? Šitos žmogžudystės aplinkybes gaubia visiška paslaptis. Tarsi sala ją būtų prarijusi ir nepalikusi nė vieno įkalčio. Jūs esate paskutinė mano viltis ieškant teisybės.

– Taip, – atsakiau, – aš tikrai kai ką žinau.

Ženevjeva atsivertė užrašų knygutę.

– Ką žinote?

Sterblėje sunėriau rankas, prisiminusi Vestrio įsitikinimą saugoti paslaptį. Daug metų nagrinėdama, mintyse vis iš naujo pergalvodama tuos įvykius, niekaip nesupratau, ką ir kodėl jis gynė. Galbūt atskleidusi paslaptį, sužinosiu trokštamus atsakymus.

– Atėja, – tariau. – Jos vardas buvo Atėja.

Ženevjevos akys išsiplėtė.

– Taip, – atsakė ji.

Dženifer po stalu spustelėjo man ranką.

– Ji buvo graži moteris, – kalbėjau toliau. – Menkai ją pažinojau, tačiau ji tryško salos gerumu.

Linktelėjusi Ženevjeva padėjo ant stalo tušinuką.

– Daugelis salos gyventojų niekada nesusitaikė su jos mirtimi, – tarė ji. – Net ir šiandien. Tie, kurie yra gana seni, kad prisimintų, tebekalba apie tai kaip apie didžiulį blogį, įvykdytą jų saloje. Štai kodėl dėl jos ir jų visų ėmiausi šios misijos išsiaiškinti teisybę.

– Galiu jums padėti, – tariau. – Man reiks jus kai kur nuvesti. Žinau įkaltį, kuris galbūt padės jums rasti teisybę.

Mano žvilgsnis nukrypo į saulėlydį už lango, oranžinį su violetiniais atspalviais.

– Šįvakar jau per vėlu, – pasakiau. – Ar galime ryt iš ryto susitikti pajūryje priešais mūsų viešbutį?

– Taip, – atsakė Ženevjeva dėkingai šypsodamasi. – Būsiu, kada tik pasakysite.

– Ar tinka pusę dešimtos?

– Puiku, – atsakė ji. – Labai nekantrauju.

Tą vakarą, kai sėdėjau balkone stebėdama švelniai krantą skalaujančias bangas, šalia padėtoje Dženifer rankinėje suskambo mobilusis telefonas. Jūra spindėjo apšviesta priešpilnio mėnulio.