Сара Джио: Pajūrio trobelė

Lyg teismo ekspertė Ženevjeva iš kuprinės išėmė užsegamą maišelį ir atsargiai įdėjo peilį. Tada padavė man drėgną nosinaitę rankoms nusišluostyti.

– Pačiu laiku, – tyliai tarė ji. – Ačiū.

– Nedėkokite, – iškilmingai atsakiau. – Tik įvykdykit teisingumą, kurio nusipelno Atėja.

– Gerai, – atsakė Ženevjeva, pro maišelį apžiūrinėdama peilį. – Tie įrašai – dalinio ir išdavimo numeriai – turėtų ką nors reikšti.

– Taip, – atsakiau. – Jie atves jus pas Lensą.

– Gerai, – atsakė dėdamasi į kuprinę. – Paieškosiu per karo istorijos draugiją, kuri turi visus karo archyvus. Jus irgi taip suradau.

Šypsojausi, kol tylėdamos ėjome į paplūdimį. Atskleidusi tiesą jaučiausi gerai, man palengvėjo.

Ženevjevos kuprinėje suskambus mobiliajam telefonui, atsiprašiusios su Dženifer nuėjome į pakrantę, kur panardinau rankas į sūrų vandenį, plaudamasi likusį purvą ir prie peilio prilipusį blogį.

– Didžiuojuosi tavim, senele, – pasakė atsiklaupusi šalia Dženifer. – Pasielgei labai drąsiai.

– Dėkui, brangioji, – atsakiau į kelnes sausindamasi rankas. – Man reikėjo tai padaryti prieš daug metų.

Paplūdimiu grįžome pas Ženevjevą, ji vis dar kalbėjosi telefonu.

– Taip, mieloji, – tarė ji. – Pažadu, kai grįšiu namo, papietausim kartu, kaip buvom sutarusios, – ji nutilo. – Ir aš tave myliu, Adela.

Man pašiurpo oda. To vardo negirdėjau ištariant nuo tada, kai... – dingtelėjo man. Pažvelgiau į Dženifer, iš jos veido išraiškos supratau, kad ir ji pagalvojo apie sąsają.

– Atleiskite, – po kelių minučių tariau Ženevjevai. Jau matėsi viešbutis ir pakrantėje skardėjo besimaudančių žmonių pliuškenimasis ir juokas. – Netyčia nugirdau, kaip paminėjote Adelos vardą.

– O, taip, – atsiliepė ji, – tai mano duktė.

– Labai gražus vardas, – pasakiau, – bet gana retas.

– Tikrai, – sutiko ji. – Tiesą sakant, per savo gyvenimą neteko sutikti kitos Adelos. Tai mano antras vardas. Suprantat, mane įsivaikino, o tą vardą galbūt išrinko mane pagimdžiusi motina.

Nusukau akis, negalėdama nuslėpti apėmusio jaudulio.

– Tėvai jautėsi įpareigoti jį įrašyti, – tarė akimirkai užsigalvojusi. – O kai gimė mano duktė, tai buvo vienintelis vardas, kuris jai tiko.

– Ana, – susirūpinusi paklausė ji, – ar jums negera?

– Ne, – atsakiau susiėmusi, – viskas gerai. Tik pagalvojau, ar kada nors buvote susitikusi arba bandėt rasti jus pagimdžiusią moterį?

– Patikėkit, bandžiau. Tėvai man nieko apie ją nepasakė. – Ji trumpam susimąstė, tada nusišypsojo. – Mokykloje mokytoja kartą sakė, kad turbūt mano motina buvo prancūzė, nes mano nosis labai prancūziška. Bet niekada nesužinosiu. Gimimo įrašai seniai sunaikinti.

Priešais mane stovi Kitės duktė. Tas pats kūdikis, kurį padėjau pagimdyti trobelėje, pagalvojau.

– Ką gi, – tarė suplojusi rankomis Ženevjeva.

Suvokusi tiesą, pamačiau, kad jos akys tokios pat kaip ir Kitės jaunystėje.

– Aš jums vis pasakoju apie save ir varginu tokioje karštoje saulėje. Rytas buvo labai jaudinantis. Jums reikia pailsėti. Užsuksiu rytoj, kai išsiaiškinsiu eilės numerius ant peilio. Turėčiau iki pietų sužinoti.

Linktelėjau.

– Būtų puiku, – atsakiau, man sukosi galva.

– Tada turėsim apie daug ką pasikalbėti.

– Tikrai, – pasakiau ir užkišau nepaklusnią garbaną jai už ausies, kaip kad būčiau padariusi priešais mane stovinčiai Kitei.

18 skyrius

– Valandžiukei nubėgsiu į paplūdimį, – kitą rytą pasakė Dženifer. Ką tik ištrinkti jos plaukai kvepėjo kokosiniu šampūnu. – Ar ko nors norėtum? Gal ragelio ar kavos su pienu?

Nusišypsojau.

– Dėkui brangioji, nieko.

Jai išėjus spragtelėjusios užsidarė durys, o aš išsiėmiau Vestrio dienoraštį ir ėmiau toliau skaityti jo laiškus. Įsigilinusi į pageltusius puslapius sužinojau, kaip jis gyveno be manęs ir kokią meilę man puoselėjo, ta meilė, regis, su kiekvienais metais vis stiprėjo ir skaidrėjo. Kai atsiverčiau paskutinį puslapį, parašytą prieš penkerius metus, man suspaudė širdį.

Brangioji mano Kleo,

štai ir vėl esu čia – dar vieni metai, dar vienas rugpjūtis – per senas, kad būčiau čia vienas be tavęs. Man šie metai nebuvo palankūs. Tikiuosi, tau jie buvo geresni, kad ir kur būtum.

Ar pameni dainą, kurios tą naktį klausėmės trobelėje per radiją – „La vie en rose“? Vienas posmas skambėjo taip: ,,Padovanok man savo širdį ir sielą, kad gyvenimas visada būtų rožinis.“ Šitie žodžiai tinka mano gyvenimui. Nors šalia ir nebuvo tavęs, tavo prisilietimo, vis tiek visada buvai su manim. Kartą man atidavei savo širdį ir sielą, ir aš to niekada nepamiršau.

Tai visų svarbiausia, net jei daugiau nepasimatysim.

Brangioji mano, la vie en rose .

Visada tavo

Greisonas

Ženevjeva į mūsų viešbučio kambarį atvyko trečią valandą. Dženifer ją įleido, įėjusi ji padėjo rankinę ant rašomojo stalo.

– Jūs nepatikėsite, ką sužinojau, – pasakė ji.

– Ką? – nekantraudama paklausiau.

Ženevjeva atsisėdo ant lovos greta manęs.

– Patikrinau tuos numerius ant peilio, – tai pasakiusi iš nuostabos papurtė galvą. – Ana, tas peilis ne Lenso.

– Dieve mano, o kieno? – paklausiau nustebusi.

Iš rankinės išėmusi užrašų knygutę, ji atsivertė pirmą puslapį.

– Turbūt šitas siurprizas jus išgąsdins, – pasakė. – Peilis buvo išduotas pulkininkui Matjui Donahju, visos karinės bazės vadui. – Ji pažvelgė į mane laukdama paaiškinimo. – Gal čia kokia klaida.

Aš viską blogai supratau, pagalvojau.

– Jokios klaidos, – atsakiau sėsdamasi tiesiai. Mintyse regėjau praeities vaizdus: ant lovos verkiančią Kitę, Kūčių vakarą koplyčioje sutrikusią ir paklaikusią Atėją, kruviną Vestrio veidą vyrų kareivinėse. Žinoma, tai buvo ne Lensas. Dabar man paaiškėjo. Už viską, kiekvieną įvykį, buvo atsakingas pulkininkas.

Ženevjeva atrodė sumišusi.

– Niekas nepatikės, kad vadas, be to, visų gerbiamas, galėjo įvykdyti tokį žiaurų nusikaltimą. – Nutilusi vėl iš rankinės išsiėmė užrašų knygutę. – Vienintelis būdas mums įsitikinti ir tai įrodyti yra rasti jo suvedžiotą amerikietę slaugę ir pasikalbėti su ja. Galbūt šioje istorijoje jos kaip tik ir trūksta. Peilis per daug surūdijęs pirštų atspaudams nustatyti, o tą įvykį prisimenantys senieji čiabuviai nekalbės. Patikėkite, jau bandžiau. – Gūžtelėjo netekusi vilties. – Ar pavyks pasikalbėti su ta slauge telefonu? Kažin, ar ne?

– Galbūt, – tyliai pratariau ir nutilusi svarsčiau savo žodžius. – Taip atsitiko, kad aš pažįstu tą moterį.

Ženevjevos akys išsiplėtė.

– Tikrai?

– Taip, – atsakiau. – Bent jau pažinojau. Labai seniai ji buvo mano draugė. Tiesą sakant, geriausia draugė. Iš tikrųjų mes kartu atvykom į salą.

– Kuo ji vardu?

– Kitė. Kitė Morgan, – atsidusau. – Deja, nežinau, kas jai nutiko. Nuo to laiko mes nebesikalbėjom, išties labai ilgai.

Ženevjevos akys sužibo.

– Kitė, žinau tą vardą. Taip, man regis nusirašiau jos pavardę iš darbuotojų sąrašo ligoninės dokumentuose. Vienu metu buvau radusi jos telefono numerį, bet taip ir nepaskambinau, tuo metu nebuvo reikalo. – Pervertusi užrašų knygutę stabtelėjo ties vienu puslapiu. – Taip, štai jis, – kalbėjo toliau. – Kitė Morgan Hampton. Ji gyvena Kalifornijoje... na, bent jau gyveno prieš dvejus metus. Ana, ar paskambinsit jai?