Сара Джио - Pajūrio trobelė

Man pasidarė silpna.

– Aš?

– Taip, – atsakė, laukiamai žiūrėdama į mane.

– Bet tai jūsų sumanymas, – atsakiau. – Jūs ir skambinkite.

Ženevjeva papurtė galvą.

– Ji greičiau kalbės su jumis, negu su... svetimu žmogumi.

O kad žinotum, pagalvojau.

Prisiminiau, kokia Kitė buvo šalta man paskutinį mėnesį saloje ir kaip elgėsi su Vestriu – įsiterpė tarp mūsų, visam laikui nutraukdama mūsų meilę. Ne, negaliu su ja kalbėtis.

Ant savo peties pajutau Dženifer smakrą.

– Laikui bėgant žmonės keičiasi, – sukuždėjo ji. – Kažkada tu ją mylėjai – argi nenori išgirsti, ką ji papasakos?

Taip, tikrai ją mylėjau ir gal tebemyliu. Po tiek daug metų ją prisiminusi, vis dar nuliūsdavau ir susijaudindavau.

– Na, gerai, – nusileidau, – paskambinsiu.

Dženifer padavė man telefoną ir aš dvejodama surinkau Ženevjevos užrašų knygutėje parašytus skaičius.

– Alio? – Kitės balsas tapo gergždesnis, tačiau skambėjo taip pat. Sustingau negalėdama ištarti nė žodžio.

– Alio? – pakartojo ji. – Jeigu skambinat dėl reklamos...

– Kite! – pagaliau pratariau plonu balsu.

– Taip?

– Kite, – mano balsas užlūžo, o per skruostus ėmė srūti ašaros. – Kite, čia Ana.

– Ana?

– Taip! – sušukau. – Ana Kelovėj Godfri.

– Vaje, Ana, – tarė ji. – Ar tai tikrai tu?

– Taip, tikrai.

Dženifer padavė man servetėlę ir aš tyliai išsišnypščiau nosį, išgirdau, kaip Kitė kitame ragelio gale padarė tą patį.

– Ana, aš...aš... – jos balsas sudrebėjo. – Nė nežinau ką sakyti. Kaip laikaisi?

– Kaip keista, – atsiliepiau. – Po tiek metų nelabai žinau, ką tau atsakyti. Nuo ko pradėti?

– Ką gi, – švelniai tarė Kitė. Jos balse nebeliko Paryžiuje mane taip sukrėtusio atšiaurumo. Metai sušvelnino jos balsą, o gal ir širdį. – Visų pirma norėčiau atsiprašyti.

– Kite, aš...

– Ne, leisk baigti, – pertraukė ji. – Ana, aš sergu. Galbūt kito karto nebebus, todėl privalau pasakyti. – Nutilo tarsi norėdama susikaupti. – Man labai seniai reikėjo susisiekti su tavim. Pati nežinau, kodėl to nepadariau. Man gėda.

– Ak, Kite, – pratariau, nauja servetėle šluostydamasi vis tekančias ašaras.

– Labai apgailestauju dėl to, kaip elgiausi saloje ir Paryžiuje, – kalbėjo ji toliau. – Po gimdymo mano širdis pasidarė tarsi ledinė. Pati to nesuprasdama, nugrimzdau į liūdesį. Dabar žinau, tai buvo depresija – vadinamoji depresija po gimdymo, duktė man sakė. Bet aš...

Pažvelgiau į Ženevjevą, sėdinčią ant kėdės prie rašomojo stalo ir tyliai stebinčią, visų jos panašumų į Kitę nė neišvardyčiau: graži, energinga, impulsyvi.

– Kite, turi dukrą?

– Na, taip, tris... ką gi, keturias... – ji nutilo. – Apsidžiaugsi sužinojusi, kad ištekėjau už gero žmogaus. Po karo susipažinau su juo Paryžiuje, jis buvo jūrų pėstininkas. Mes persikėlėm gyventi į Kaliforniją. Gerai nugyvenau gyvenimą. – Minutėlę ragelyje stojo tyla. – Ana, o kaip tu gyvenai? Dažnai pagalvodavau apie tave.

– Iš esmės gerai, – tyliai atsakiau.

Kitė atsiduso.

– Ana, privalau tau kai ką pasakyti apie Vestrį.

Kaip gali jo vardas man vis dar kelti tiek jausmų ir skausmo? Smarkiai užsimerkiau.

– Paryžiuje jis be perstojo kalbėjo apie tave, – tarė ji. – Visą laiką klausinėdavo tikėdamasis, kad atvyksi.

– Aš buvau atvykusi, – atsakiau. – Juk prisimeni.

– Taip, – Kitės balse girdėjau gėdą, lyg kulka rikošetu lekiančią skersai Ramųjį vandenyną. – Aš tau jo pavydėjau, – pasakė ji.

– Taigi perimdavai jo laiškus man?

Kitė aiktelėjo.

– Tu žinai?

– Neseniai sužinojau, – atsakiau.

– Ana, man taip gėda, – gailiai tarė. – Negaliu ištverti minties, kad jei ne aš, tavo gyvenimas gal būtų susiklostęs visai kitaip.

Krūtinėje susikaupęs pyktis akimoju išgaravo.

– Aš tau atleidžiu, – pasakiau. – Pirma minėjai, kad beliko nedaug laiko, ir aš tą patį jaučiu.

– Aš vis dar turiu savo segę, – patylėjusi pasakė ji. – Tą, kurią ir tau padovanojau ,,Kotedžo“ klube. Laikau ją papuošalų dėžutėje. Aš dažnai į ją žiūriu, Ana, ir galvoju apie tave.

Tiksliai prisiminiau tą akimirką, kai man ją padovanojo kaip tvirtos draugystės ženklą. Užsimerkusi tuojau pat išvydau į šiugždų mėlyną popierių įvyniotą ir auksinės spalvos kaspinu perrištą dėžutę. ,,Kotedžo“ klube aplink mus sūkuriavo dūmai. O kad ta sagė būtų išlaikiusi mūsų draugystę. O gal ir išlaikė. Išėmusi ją iš kišenės apverčiau rankoje, žiūrinėdama išgraviruotus žodžius.

– Ir aš turiu, Kite, – pratariau. – Laikau ją rankoje.

– Labai norėčiau vėl tave pamatyti, – tarė Kitė. – Kur esi? Siatle?

– Ne, – atsakiau. – Bora Boroje.

– Bora Boroje?

– Taip, šalia manęs yra moteris, kuri tiria saloje įvykdytą nusikaltimą, žmogžudystę.

Valandėlę Kitė tylėjo.

– Kalbi apie Atėją, ar ne?

– Taip, – atsakiau, – tu prisimeni.

– Žinoma, prisimenu.

Nusprendžiau neklausinėti, iš kur ji apie tai sužinojo. Dabar jau nebesvarbu.

– Norėjau tavęs kai ko paklausti, – atsargiai tariau, – jei neprieštarausi.

– Klausk.

– Mes niekada nesišnekėjom, kas buvo tavo vaiko tėvas, – kalbėjau toliau. – Visada maniau, kad tai Lensas, tačiau dabar turime įrodymą, Atėjos žmogžudystę siejantį su...

– Pulkininku?

– Taip, – atsakiau, – tu žinai?

– Taip, – paaiškino ji. – Ir Vestris žinojo.

– Nesuprantu.

– Ana, jis apie tai niekam nepasakojo, – pasakė ji, – nes gynė mane. Dar prieš žmogžudystę jis sužinojo apie mano padėtį, net anksčiau už tave. Jis matė mane su pulkininku ir nugirdo pokalbį paplūdimyje. Vestris taip pat žinojo, kad pulkininkas turėjo panašių santykių su salos moterimis. Aš buvau užsispyrusi ir naivi. Vestris įspėjo mane dėl jo, bet aš nepaklausiau.

Prisiminiau, kaip kareivinėse jį žiauriai sumušė pulkininkas.

– Jis grasino Vestriui, ar ne?

– Taip, – kalbėjo toliau Kitė. – Pulkininkas jį įspėjo, kad jei bandys kištis arba grįžęs namo praneš savo viršininkams, jis padarys man ką nors baisaus.

– Dieve mano, Kite! – šūktelėjau. – Vadinasi, slėpdamas Atėjos žmogžudystę, Vestris gynė tave?

– Taip, – atsakė ji. – Prisiminusi galvoju, kad man grėsė didesnis pavojus negu galėjau įsivaizduoti. Vestris mane nuo jo išgelbėjo.

Atsidusau.

– Todėl ir užsimezgė tavo jausmai jam, ar ne?

– Tikriausiai, – prisipažino Kitė. – Iki tol sutikti vyrai su manim elgdavosi bjauriai, o jis buvo garbingas vyras, rūpinosi manim ir gynė. Tačiau buvo įsimylėjęs mano geriausią draugę.

Pro langą pažvelgiau į krantą, prisiminusi, kaip Kitė žiūrėjo į Vestrį. Negalėjau jos kaltinti, kad jį įsimylėjo.

– Kad ir kaip ten būtų, – pasakojo ji toliau, – Atėja buvo nužudyta, nes laukėsi nuo jo ir atsisakė tai slėpti, kaip ir kitos moterys.

– Kitos moterys?

– Taip, – tarė ji. – Bent jau dvi kitos, vienai buvo vos keturiolika. – Ji nutilo atskleidusi tokią baisią žinią. – Man seniai reikėjo apie tai pranešti, bet norėjau viską pamiršti. O kai išgirdau apie jo mirtį, nusprendžiau, kad vis tiek degs pragare.

– Kada jis mirė?

– 1963-iaisiais – atsakė ji. – Mirė vienas San Fransisko viešbučio kambaryje nuo širdies priepuolio.

Atsisėdusi tiesiai pažvelgiau į Dženifer, paskui į Ženevjevą.