Сара Джио: Pajūrio trobelė

Dženifer palinko, o aš, pakėlusi dangtį, išvydau mėlyno aksomo dėklą. Paėmusi jį iš bronzinės kriptos nuėjau prie šalimais stovinčio suoliuko ir su Dženifer atsisėdome.

– Ar atidarysi? – sukuždėjo ji.

Atsisukau į ją ašarų pilnomis akimis.

– Tu žinojai, ar ne?

Santūriai nusišypsojusi Dženifer linktelėjo.

– Iš archyvų į Bora Borą paskambinusi moteris pasakė, kad menininko pavardė yra Greisonas Hodžas, bet aš jo neatpažinau. Turėjau prisiminti, tačiau tik praėjus kelioms savaitėms po sugrįžimo, man toptelėjo mintis. – Nutilusi žiūrėjo į mane, ar pritariu. – Savo kūrinius jis pasirašydavo slapyvardžiu. Nenorėjau nuo tavęs slėpti, bet norėjau, kad pamatytum pati.

Atsargiai atidariusi dėklą atplėšiau rudą vyniojamąjį popierių.

Dženifer aiktelėjo:

– Paveikslas? Tas, kur buvo trobelėje?

Pagarbiai linktelėjau. Senasis Gogeno paveikslas šildė man rankas, tarsi visus tuos metus jame būtų glūdėjusi Bora Boros saulė. Spalvos tokios pat gyvos, o kompozicija tokia pat jaudinanti, kaip pirmą dieną jį išvydus. Akimirksniu vėl atsidūriau saloje, ant skruostų jaučiau šiltą orą, smėlį po kojomis ir mane supančią Vestrio meilę.

– Jis rado jį! – sušukau. – Kaip buvo žadėjęs. – Žinoma, kad tesėjo duotą pažadą, pagalvojau. – Tik pamanyk, tiek metų jis manęs čia laukė, tiesiog panosėje, o aš nepastebėjau. – Dėkingomis akimis pažvelgiau į Dženifer. – Ačiū, brangioji, – tariau žiūrėdama į skulptūrą, paskui į paveikslą. – Ačiū už dovaną.

Dženifer neramiai pažiūrėjo į pastatą, tada atsisuko.

– Senele, – sukuždėjo, – ar tu pasirengusi?

– Kam?

– Susitikti su juo.

Mano širdis suvirpėjo iš jaudulio.

– Bet juk sakei, kad jis...

– Mirė? – ji papurtė galvą. – Taip, mirė Greisonas Hodžas, devyniasdešimtmetis vyras iš Barklio, Jutos valstijos, bet ne Vestris Grinas.

Vestris čia? Ar gali būti? Negalėjau patikėti.

– Nežinau, – tariau užgniaužusi ašaras. – O tavo projektas?

Dženifer nusišypsojo.

– Kuo puikiausiai baigėsi.

Jaučiausi silpna ir nepasitikinti.

– Kiek pamenu, visą laiką svajojau apie šią dieną, bet dabar man...

– Baisu?

– Taip, – sumurmėjau ranka susiglosčiusi plonus plaukus – nedaug jų beliko. Kodėl neapsivilkau suknelės? Ir nepasidažiau lūpų?

Jausdama mano nepasitikėjimą Dženifer papurtė galvą.

– Vestris matys tik tai, ką matau aš – tavo tikrąjį grožį.

Ji padavė man nosinaitę nusišluostyti akims.

– O dabar luktelėk. Nueisiu prie paradinių durų ir pasakysiu jiems, kad mes pasirengusios.

– Nori pasakyti, – išlemenau, – kad jis jau čia?

– Taip, – pasakė išdidžiai šypsodamasi. – Jo sūnus šįryt jį atvežė. Jie atvyko net iš Niujorko.

Šyptelėjusi Dženifer nuėjo takeliu ir pradingo už seno pastato fasado. Likusi viena pažvelgiau į skulptūrą, įdėmiai įsižiūrėdama vyrui į akis. Nors ir nulietos iš bronzos, jos buvo labai panašios į Vestrio. Giliai atsidusau – tiek kartų čia vaikščiojau, o kad nors kartą būčiau stabtelėjusi ir pastebėjusi, pamačiusi man ant kelio paliktą užuominą, gal būčiau jį radusi.

Išgirdusi girgždant žvyrą, atsisukau į takelį. Pasirodžius vyrui, išgąsdintas žvirblių pulkas nuskrido į gretimą medį. Atpažinau jį net ir kėdėje su ratais – iš laikysenos, smakro linijos. Mūsų akims susitikus, jis davė ženklą vidutinio amžiaus vyriškiui už nugaros, ir uždėjęs rankas ant ratų stipriai stūmėsi pats, tai stebino, matant jo žilus plaukus ir raukšlių išvagotą veidą. Jis visą laiką neatitraukė nuo manęs akių.

Sustojęs priešais suoliuką, kur sėdėjau, ištiesė rankas ir atsargiai suėmęs laikė mano ledinius pirštus savo stipriuose šiltuose delnuose.

– Sveika, Kleo, – tarė, pridėjęs ranką man prie veido. Švelniai perbraukę man per skruostą, jo pirštai rado medalioną.

– Sveikas Greisonai, – pasisveikinau šluostydamasi ašaras.

– Brangioji, tu šiek tiek pavėlavai, – pasakė su ta pačia šelmiška šypsena, kuri mane taip sužavėjo tą dieną, kai mudu susipažinome.

Žiūrėjau į jį.

– Ar kada nors man atleisi? Kad nežinojau, kad neieškojau... aš...

Vestris perbraukė pirštu man per lūpas ir raminamai nusišypsojo. Jis visada mokėdavo mane nuraminti, pagalvojau.

– Tik truputį pavėlavai, – atsakė švelniai, – bet ne per vėlai.

Akimoju jam vėl buvo dvidešimt penkeri, o man dvidešimt vieni. Amžius išgaravo. Laikas pradingo tolumoje.

Jis užsisagstė rudą velvetinį švarką, nustatęs stabdžius, pasislinko prie kėdės krašto ir atsirėmęs atsistojo.

Aiktelėjau.

– Maniau, kad...

Jis šyptelėjo.

– Kad norėtum pasivaikščioti rudenį? – paėmęs kėdės šone padėtą pilką lazdelę, tvirtai suėmė ją kaire ranka ir ištiesė man dešinę. – Pasirengusi?

– Taip, – atsakiau džiugiai šypsodamasi, žavėdamasi juo, stovinčiu greta, tokiu aukštu ir patikimu. Po pažastimi pasikišusi paveikslą, padaviau jam ranką, smarkiai mirksėdama, kad įsitikinčiau nesapnuojanti.

Ėjome universiteto miestelio takeliu nelabai žinodami kur. Bet dabar jau nebesvarbu. Mūsų meilės istorija baigėsi taip, kaip norėjau. Iki pat pabaigos aš mylėjau jį, o jis – mane. Šitą istoriją pūs Bora Boros vėjai, minės aplūžusi trobelė, o aš amžinai nešiosiuosi širdyje.

Vestris atvyko. Prakeiksmo nebeliko. Kartu žingsniavome lėtai, bet užtikrintai. Įsikibusi į parankę prisiglaudžiau prie jo, o nuo gretimo medžio šakos nukritusius du tamsiai raudonus lapus atskirai šokdino rudens vėjas, kol jie švelniai nusileido ant drėgnos žemės vienas šalia kito.

Padėka

Labai nuoširdžiai dėkoju mano nepakartojamai agentei Elisabeth Weed, kuri bendradarbiavo su manim rašant ir šią knygą, negailėdama paskatinimų bei patarimų (o kartais teikdama ir nemokamą psichologinę pagalbą). Dirbti su tavim yra džiaugsmas ir didelė garbė. Taip pat labai dėkoju Stephanie Sun, ji ir Elisabeth buvo pirmosios šios knygos skaitytojos. Tavo draugiškos pastabos mane padrąsino, o siūlymai pagerino knygą. (Džiaugiuosi, kad Vestris tau atrodė nuostabus, ir man jis iki šiol toks atrodo!)

Nepatartina rašyti knygos, kai esi gerokai įpusėjusi nėštumą ir ruošiesi pristatyti kitą savo knygą. Tačiau vis tiek parašiau. Dėkoju savo mielai redaktorei Denise Roy už palaikymą, kol su kūdikiu ant rankų peržiūrėjau ir taisiau šitą knygą, tuo pat metu ruošdamasi išleisti savo pirmąjį romaną. Denise, mane be perstojo stebina tavo įžvalgi redaktorės akis ir kūrybiškos idėjos. Esi puiki kolegė redaktorė. (Ačiū už supratingumą, kai kūdikis kartais klykdavo mums kalbantis telefonu, nes jis klykė tikrai garsiai.)

Jaučiuosi labai dėkinga Jenny Meyer, iš „Meyer“ rašytojų agentūros, kad supažindino užsienio redaktorius su mano kūryba ir taip entuziastingai palaiko mano knygas. Dėkoju Nadiai Kashper, Lizai Keenan, Milenai Brown, Kym Surridge ir visiems „Plume“ leidykloje, jūs esate geriausi. Brangūs draugai Sally Farhat Kassab, Wendi Parriera, Camille Noe Pagan, Lisa Bach, Natalie Quick ir daugelis kitų, visą laiką mane drąsinusių, – ačiū jums, mielieji. Taip pat Glamour , Health , Redbook redaktoriams bei kitiems žurnalams, kartą ar du pratęsusiems galutinį terminą, kad galėčiau baigti knygą, – amžinai jums dėkinga.

Negaliu apsakyti, kokia dėkinga esu savo tėvams Terry’ui ir Karen Mitchellams už tai, kad mylėjo, taikstėsi ir drąsino mane, o ypač už tai, kad pasidalijo prodėdės Michaelio Handgraafo dienoraščiu, parašytu per karą Ramiajame vandenyne. Mano broliams Joshui Mitchellui ir Josiahui Mitchellui, taip pat seseriai bei artimiausiai draugei Jessicai Campbell – labai jus myliu, bet vis tiek geriau už jus žaidžiu kauliukais „Tile rummy“. Taip pat prisimenu mirusį senelį Jamesą Robertą Mitchellą, kurio pasakojimai apie karą Ramiajame vandenyne išliko įsirėžę mano atmintyje.