Сара Джио: Pajūrio trobelė

Nuo žemės pakėliau krepšelį ir ištraukiau užrašų knygelę rudu odiniu viršeliu. Laikydama ją rankose jaučiau, kad ji kupina jausmų.

– Štai ką radau, – pasakiau. – Jo rašytus laiškus man.

– Taip, – toliau pasakojo Lorena. – Kiekvienais metais jis parašydavo jums po vieną ir palikdavo trobelėje tikėdamasis, kad rasite. – Suplojusi rankomis ilgesingai papurtė galvą. – Tai buvo taip romantiška. Mudu su Gregu žavėjomės matydami, kaip metai po metų jis atvyksta čia, nors, atsižvelgiant į jo sveikatą, kelionė reikalaudavo daug jėgų. – Ji meiliai patapšnojo vyrui per ranką. – Mane labai sujaudindavo.

Išsitiesiau kėdėje.

– Ką turite galvoje minėdama jo sveikatą?

Gregas prisimerkė.

– O jūs nežinote?

– Ko nežinau?

Lorena nepritariamai žvilgtelėjo į vyrą, tada palinko prie manęs, tarsi ruošdamasi atskleisti kažką siaubingo.

– Brangioji, – tarė ji, – ponas Grinas sėdėjo ratukuose. Per karą jį suparalyžiavo.

Pridėjau ranką prie širdies, mėgindama nuslopinti skausmą. Suparalyžiuotas. Užsimerkusi prisiminiau Paryžiaus ligoninėje matytą vaizdą, kur jis gulėjo pakėlęs akis į Kitę. Ar jis atsisakė pasimatyti su manim ne dėl užsimezgusios draugystės su Kite, o iš išdidumo?

– Suprantu, kad jums visa tai labai sunku girdėti, – tarė Lorena. – Atsiprašau, jei per daug papasakojom, tiesiog visus tuos metus stebėdami, kaip atsiskleidžia to puikaus žmogaus meilės istorija, tikėjomės, kad vieną dieną pamatysim atomazgą. Tiesiog nuostabu, Ana, kad esate čia. Su Gregu laukėme, kad atvyksite dėl Vestrio, tačiau po tiek daug metų netekome vilties.

Pažvelgiau į užrašų knygelę rankose mėgindama susigaudyti.

– O kaip Vestris? Kur jis dabar?

Lorena atrodė sunerimusi.

– Tiksliai nežinome, – atsakė ji. – Jis liovėsi keliavęs čia prieš kokius penkerius metus. Mudu labai baiminomės, kad gal jis...

Gregas palietė Lorenos ranką, tarsi ragindamas patylėti.

– Juk radote užrašų knygelę, – tarė jis, – paskaitykite ją. Galbūt išsiaiškinsit.

Atsistojau.

– Ačiū, – padėkojau. – Labai jums ačiū už viską. Man jau laikas. Manęs laukia anūkė.

Lorena atsistojo greta.

– Ponia Kelovėj, palydėsim jus iki viešbučio.

Papurčiau galvą.

– Dėkui, pareisiu pati.

Laiptais nusileidau iki tako į paplūdimį. Sparčiai ėjau, taip greitai, kaip pajėgiau kelti skaudamas kojas per smėlį, melsdama, kad būtų ne per vėlu.

17 skyrius

Balkoną apšvietė ankstyvo rytmečio saulė man patogiai įsitaisius pintame krėsle. Dženifer išėjo pabėgioti, grįš po valandos. Atsivertusi Vestrio dienoraštį, perverčiau nuo vandens dėmėtą pirmą puslapį ir ėmiau skaityti pažįstamą rašyseną:

Brangioji mano Kleo,

tai pirmas laiškas, kurį rašau tau po to, kai paskutinį kartą matėmės saloje, kai tą paskutinę dieną ūžiantys lėktuvai nunešė tave į vieną pusę, o mane į kitą. Šiandien, rugpjūčio 23 dieną, grįžau į trobelę, – labai seniai tą pačią dieną mudu susitikome saloje, – vildamasis rasti tave čia, arba ką nors, kas tave primintų, ir nors praėjo kone dvidešimt metų, tu vis dar esi mano mintyse ir širdyje. Apsidžiaugsi sužinojusi, kad senoji trobelė gerai išsilaikė per tuos metus. Viskas tebėra taip, kaip palikome. Švelnus vėjelis vis dar plazdena užuolaidas. Stovi rašomasis stalas su kėde. Lova. Trūksta tik tavęs.

O kad būtum čia, mano meile. O kad galėčiau kaip anksčiau paimti tave į glėbį. Žinau, kažkur toli gyveni savo gyvenimą ir aš nenoriu jo drumsti. Tačiau mano širdis tavęs ilgisi ir visada ilgėsis. Todėl kasmet šią dieną grįšiu į salą tikėdamasis, kad mūsų keliai vėl susitiks. Palieku dienoraštį mūsų pašto dėžutėje, nekantriai laukdamas tavo laiško ir tavęs.

Tavo

Greisonas

1959, rugpjūčio 23 d.

Padėjau dienoraštį ant kelių stebėdamasi laišku, kuris penkiasdešimt metų keliavo pas mane. Jis vis dar myli mane. Dieve, vis dar myli. Kaip ir aš – mylėjau jį 1959 metais ir tebemyliu šiandien. Rašo, kad trobelė tada buvo tokia, kokią palikome. Tačiau kodėl neužsimena apie paveikslą? Atsivertusi kitą puslapį skaičiau toliau:

Brangioji mano Kleo,

prisipažinsiu, kad iš nekantrumo širdis smarkiai plakė, kai atidaręs pašto dėžutę išėmiau dienoraštį. Tikėjausi pamatyti tavo laiškelį, o dar geriau – tave pačią, laukiančią manęs. Tačiau tiek metų laukus, ką reiškia dar vieni? Būsiu kantrus, meile mano, pažadu.

Metams bėgant daug galvojau. Dažnai spėlioju, kodėl neatsakei į mano laiškus, kuriuos siunčiau iš Paryžiaus ligoninės ir kodėl neatvykai manęs aplankyti. Kitė sakė, kad ištekėjai, bet nepatikėjau, bent iš pradžių. Kaip galėjai ištekėti, kai mudu taip vienas kitą mylėjome?

Šiaip ar taip, dabar jau su tuo susitaikiau, tačiau vis tiek tikiuosi, kad grįši, kad mudu būsime kartu. Žinau, gyvenimas nestovi vietoje, bet dalelė manęs nesidžiaugs gyvenimu tol, kol vėl būsiu su tavim.

Iki kitų metų, meile mano.

Greisonas

1960, rugpjūčio 23 d.

Susijaudinusi stipriai užverčiau dienoraštį, buvo per daug skaudu visa tai skaityti. Ligoninėje Kitė man melavo. Ji perėmė jo laiškus. Kodėl ji taip pasielgė? Svarsčiau – jeigu būčiau gavusi Vestrio laiškus, ar viskas būtų susiklostę kitaip?

Prie durų išgirdusi Dženifer, atsisukau į viešbučio kambarį.

– Senele, koks gražus rytas, – tarė ji. – Eik į lauką pasivaikščiot.

Pakilusi švelniai įdėjau dienoraštį į lagaminą ir išėmiau Ženevjevos Torp laišką.

– Paskambinkim jai, – pasakiau kaip niekad pasitikėdama savimi.

Dženifer atsisėdo šalia manęs ant lovos, o aš surinkau telefono numerį ir klausiausi skambančio signalo: vieną kartą, paskui antrą, trečią.

Atsiliepusi moteris kažką pasakė prancūziškai, bet aš nesupratau.

– Sveiki, – tariau, – jums skambina Ana Kelo... Ana Godfri. Ieškau ponios Ženevjevos Torp.

Prancūziškai kalbėjusi moteris prakalbo puikia anglų kalba.

– O taip, sveiki, Ana, čia Ženevjeva.

– Aš atvykau, – pasakiau, labiau dvejodama nei tikėjausi. – Esu Bora Boroje.

– Vaje! – šūktelėjo ji. – Koks puikus siurprizas! Aš išsiunčiau laišką, bet nelabai tikėjausi, kad man paskambinsite, o dar labiau, kad su jumis susitiksiu. Ar galėtume pasimatyti prieš jums išvykstant?

– Taip, – atsakiau. – Dėl to čia ir atvykau.

– Ar šiandien per anksti?

– Ne, – pasakiau, – puiku. Mes apsistojome ,,Autrigerio apartamentuose“. Gal norėtumėt susitikti ir kartu ko nors išgerti?

– Mielai, – atsakė ji. – Daug metų laukiau šito pasimatymo.

– Tikriausiai ir aš, – atsakiau. – Taigi iki vakaro.

Padėjau ragelį tikėdamasi, kad nesuklydau.

– Būsite dviese? – paklausė administratorė man ir Dženifer užėjus į restoraną.

– Ne, – atsakiau. – Laukiame dar vieno svečio. – Kaip tik tada prie baro sėdinti moteris pakilo ir mums pamojo. Ji buvo graži, smulkutė, rausvais skruostais, o šviesiai kaštoninius garbanotus plaukus susegusi auksaspalviu segtuku.

– Sveikos! – pasisveikino priėjusi prie manęs ir Dženifer. Ji atrodė ne ką vyresnė už mano sūnus, gal šešiasdešimties su viršum. – Jūs turbūt Ana.

– Taip, – atsakiau nesupratusi, kodėl spaudžiant jai ranką mane apėmė pažįstamas jausmas. – O čia mano anūkė Dženifer.

– Sveikos atvykusios, – šiltai pasisveikino ji. – Aš esu Ženevjeva.