Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Ana Kelovėj?

– Taip, – tariau sumišusi, nes iš jos balso supratau, kad mane pažįsta. – Atsiprašau, ar mes buvome anksčiau susitikusios?

Moteris papurtė galvą, tada nustebusi pažvelgė į vyrą.

– Ne, – tarė klaupdamasi šalia. – Tačiau mes labai ilgai tikėjomės jus susitikti.

– Nesuprantu, – tariau įdėmiai žiūrėdama į ją.

– Ar patikėsi? – stebėjosi Lorena, purtydama galvą ir žiūrėdama į Gregą, paskui atsisuko į mane. – Jūs gyvenote saloje per karą?

Linktelėjau.

– Netoliese yra sena pajūrio trobelė, – atsargiai kalbėjo ji toliau. – Jūs ją matėte, ar ne?

– Taip, – atsakiau. – Bet iš kur jūs žinote?

Ji atsisuko į vyrą, tada į mane.

– Jis visada sakė, kad atvyksite.

– Jis?

– Ponas Grinas, – tarė ji.

Papurčiau galvą jausdama, kaip padažnėjo pulsas. Susidėjau rankas į sterblę.

– Nesuprantu. Jūs žinote apie trobelę? Ir, – sulaikiau jaudulį, – apie Vestrį?

Moteris linktelėjo, o atsistojęs vyras parodė į krantą už manęs.

– Reiktų grįžti atgal, ji stovi šalia mūsų namų, – tarė jis. – Nuo to laiko, kai čia buvote, džiunglės kaip reikiant užaugo. Turbūt nepastebėjusi praėjote.

Greitai pakilau. Sustingusios kojos priminė, kad man jau nebe dvidešimt vieni.

– Ar nuvesite mane prie jos?

– Taip, – atsakė jis šypsodamasis.

Valandėlę ėjome tylėdami. Kartkartėmis jie žvilgčiojo į mane susirūpinę, tačiau aš nežiūrėjau į juos, leisdama bangų mūšai užgožti mintis. Ar noriu išgirsti, ką jie žino apie trobelę ir Vestrį?

Netikėtai sustojęs Gregas parodė į džiungles, kur tankiai augo palmės.

– Eikite tiesiai ten, – pasakė jis.

– Ačiū, – padėkojau, braudamasi pro tankmę, kol išėjau į nedidelę proskyną.

– Palaukite, ponia Kelovėj, – šūktelėjo jis nuo paplūdimio.

Atsisukau.

– Tik žinokite, kad trobelė jau nebe ta kaip kadaise.

Linktelėjusi ėjau toliau braudamasi pro karingus vijoklius, tarsi siekiančius ūseliais apsivyti mano silpnas rankas. Pažvelgiau į dešinę ir į kairę. Kurgi ji? Tada pastebėjau peraugusį kinrožės krūmą. Dar nežydėjo, tačiau maži geltoni pumpurėliai jau stiebėsi tarp lapų. Man ėmė daužytis širdis. Turėtų būti čia pat, pamaniau.

Patraukusi vijoklį, kad netrukdytų, išvydau suklypusią trobelę. Palmių lapų stogas visai palaikis, vietomis įlūžęs. Pintos sienos sudilusios, vienos sienos nebelikę, trūko ir durų. Giliai atsidusau prisiminusi, kaip su Vestriu prieš daugel metų radome trobelę. O kas dabar iš jos beliko.

Laiptelis į trobelę supuvo, taigi teko gerokai kilstelėti koją, o tai ganėtinai sudėtinga sulaukus mano metų. Skėstelėjusi rankas įsiropščiau į vidų, išgąsdindama ten tupėjusį paukštį, suklykęs jis greitai pro langą išskrido lauk.

Atsistojusi nuo kelnių nusibraukiau dulkes ir pagarbiai apsidairiau po kambarį. Suglamžyta lovatiesė ant lovos, rašomasis raudonmedžio stalas su kėde, nuplyšusios ir nuo kabliukų krintančios mano pasiūtos užuolaidos – viskas vis dar savo vietose. Pažvelgiau į sieną, kur kažkada kabojo paveikslas, ir susimąsčiau, ar jis vis dar po lova, įvyniotas į maišinį audeklą, kaip su Vestriu palikome?

Giliai įkvėpusi atsiklaupiau ranka grabinėdama palovę. Driežiukui išbėgus atšokau. Po kelių minučių susitvardžiau ir patraukiau apklotą, kad po lova pakliūtų daugiau šviesos. Tolėliau mėtėsi paliktas skarmalas, bet paveikslo nebuvo.

Atsistojau ir susmukau į kėdę, prislėgta septyniasdešimties metų jausmų naštos. Kaip naivu buvo tikėtis, kad jis vis dar ten, pamaniau.

Man pakilus po kojomis sugirgždėjo grindys, nusišypsojau prisiminusi kažkada mūsų su Vestriu pasidarytą pašto dėžutę. Būčiau kvailė, jei manyčiau, kad ten laukia laiškelis. Bet vis tiek atsitūpiau, stengdamasi sulaikyti ašaras, ir iškilmingai pakėlusi seną grindų lentą įsižiūrėjau po ja. Įkišusi ranką į ertmę, grabinėjau tol, kol užčiuopiau kažką kieto ir švelnaus.

Knyga. Ne, lyg ir dienoraštis. Ištraukiau užrašų knygelę odiniais viršeliais ir nupūčiau per ilgus metus užaugusį dulkių sluoksnį.

Šviesa darėsi blankesnė, žinojau, kad netrukus ims leistis saulė. Atvertusi viršelį prisimerkiau, kad įskaityčiau užrašą pirmame puslapyje:

Laiškai Anai nuo Vestrio...

Dieve mano, jis sugrįžo, kaip ir buvo žadėjęs, dingtelėjo man.

Negrabiai atsiverčiau kitą puslapį, akys buvo pasiryžusios skaityti žodžius, o širdis troško juos sugerti, bet lauke išgirdau balsą:

– Ponia Kelovėj?

Nuaidėjo Grego balsas. Nenoriai užverčiau dienoraštį ir įsidėjau į krepšelį.

– Taip, – atsiliepiau kildama, – aš čia.

Atsistojau tarpduryje, jam su žmona priėjus.

– Kaip gerai, – tarė jis. – Mudu nenorėjom per ilgai jūsų čia vienui vienos palikti. Leiskit, padėsiu nulipti.

Ištiesęs stiprias rankas švelniai suėmė mane per liemenį ir nukėlė ant žemės.

Lorena pažvelgė į trobelę, paskui į mane.

– Ar radote, ko ieškojote?

Pažvelgiau į trobelę.

– Ne, – atsakiau, – bet radau kai ką geresnio.

Ji atsargiai nusišypsojo, tarsi žinotų daugiau už mane apie šią vietą, apie tai, kas man čia nutiko.

– Ar nenorėtumėt užeiti pas mus į verandą puodelio arbatos? Mūsų namai prie pat paplūdimio.

Linktelėjau.

– Dėkui, mielai užeisiu.

Lorena iš mėlyno ir balto arbatinuko įpylė juodosios arbatos.

– Grietinėlės ir cukraus?

– Taip, ačiū, – atsakiau.

Namas buvo gražus. Paprastas statinys su dviem miegamaisiais ir erdvia medine terasa, patogiai įsitaisęs šalia paplūdimio. Jiems tiko.

– Mes pragyvenome čia trisdešimt penkerius metus, – tarė Gregas. – Anksčiau su Lorena dirbome Niujorke, tačiau, apsilankę čia septintojo dešimtmečio pabaigoj, supratom, kad miesto gyvenimas ne mums.

– Taigi pasilikom, – atitarė jam Lorena. – Už kelių kilometrų atidarėm restoraną.

Aš, žinoma, jiems pavydėjau. Galbūt taip būtume gyvenę su Vestriu, nes tokio gyvenimo širdyje ilgėjausi.

Gurkštelėjusi arbatos padėjau baltą porcelianinį puodelį ant lėkštelės.

– Užsiminėt, kad pažinojote Vestrį, – tyliai tariau baimindamasi to, ką išgirsiu.

Gregas žvilgtelėjo į Loreną, paskui į mane.

– Taip, – tarė jis. – Mes daugel metų jį pažinojom.

Dieve mano, jie kalba būtuoju laiku, pagalvojau ir paklausiau:

– Pažinojote?

– Taip, – toliau kalbėjo Lorena. – Jis atvykdavo čia kiekvienais metais. Vadino tai savo kasmetine piligrimine kelione.

– Piligriminė kelionė?

Gregas nusišypsojo.

– Atkeliaudavo čia tikėdamasis rasti jus.

Jaučiausi sutrikusi, lyg ta arbatos puodelyje sūkuriuojanti grietinėlė, kurią stebėjau. Valandėlę iš lėto bandžiau suprasti Grego žodžius, bet, prisiminusi Kitę ir kokį tą dieną Paryžiaus ligoninėje mačiau Vestrį, papurčiau galvą.

– Nesuprantu, – pasakiau, mėgindama suderinti jų pasakojimą su tuo, ką maniau esant tiesa.

Gregas gurkštelėjo arbatos.

– Jis papasakojo mums jūsų meilės istoriją, – tarė jis. – Kaip judu per karą šioje saloje įsimylėjote ir kaip karas jus išskyrė.

Papurčiusi galvą pasakiau:

– Bet kodėl jis nebandė surasti manęs Siatle? Kodėl niekada neparašė?

– Jam atrodė, kad tai ne jo reikalas, – paaiškino Lorena. – Jis žinojo, kad jūs sukūrėte šeimą ir gyvenote savo gyvenimą. Vis dėlto giliai širdyje tikėjo, kad galbūt sugrįšite ir vieną dieną lauksite jo trobelėje, taip, kaip laukėte jo prisiminimuose.