Сара Джио - Pajūrio trobelė

Tačiau ji tik liūdnai pažvelgė pro langą.

– Dar nenusprendžiau.

Paryžiaus žiburiai spindėjo, pralinksmėjau pagalvojusi apie Vestrį. Jis buvo kažkur ten.

– Ar rytoj eisi kartu į ligoninę? Labai jaudinuosi, kad pamatysiu jį po... tokio ilgo laiko.

Akimirkai migla Merės akyse išsisklaidė.

– Žinoma, eisiu, – atsakė. – Ar žinai, kad ir Stela Paryžiuje?

– Paryžiuje?

– Taip, – kalbėjo toliau. – Atvyko praėjusį mėnesį.

– O Vilas?

– Ir jis čia. Po mėnesio jie ketina susituokti.

– Nuostabu, – tariau šypsodamasi. – Norėčiau su ja susitikti.

– Ji su Vilu kelioms dienoms traukiniu išvyko į pietus, – pasakė Merė. – Stela nusimins, prasilenkusi su tavim.

– Kelintą ryte važiuosim į ligoninę?

Merė vėl pažvelgė pro langą.

– Lankymo valandos nuo devynių. Nuvažiuosim taksi. O dabar eik tiesiai koridoriumi, tavo kambario durys antros iš kairės. Tikriausiai esi labai pavargusi. Pailsėk. – Iš paskutiniųjų stengėsi nusišypsoti, tačiau lūpų kampučiai atrodė sustingę ir apsunkę, surakinti liūdesio.

– Ačiū, Mere, – padėkojau imdama lagaminą.

Prieš nueidama raudonmedžio plokštėmis iškaltu koridoriumi į miegamąjį, paskutinį kartą pažvelgiau į saloną. Merė nejudėdama sėdėjo ant sofos, rankos sudėtos sterblėje, žiūrėjo į Seną ir į tviskantį išlaisvintą Paryžių.

Kažkas įvyko čia, tarp šių sienų. Taip, kažkas baisaus. Jaučiau tai.

Pirmoji nespecializuota JAV ligoninė dunksojo tolumoje, stipriai suspaudžiau Merei ranką, kai sustojusios priešais žiūrėjome į milžinišką fasadą. Danguje švietė saulė, tačiau pastatą iš visų pusių supo šešėliai.

Suvaldžiusi jaudulį paklausiau:

– Kodėl pastatas atrodo taip...

– Grėsmingai?

– Taip, – atsakiau, prisimerkusi žiūrėdama į paskutinį aukštą.

– Todėl, kad čia, prieš atvykstant sąjungininkams, buvo įsikūręs blogis, – pasakė ji.

Merė paaiškino, kad dvylikaaukštis pilkas pastatas, buvusi Božono ligoninė, didžiausia Paryžiuje, per karą tapo fašistų tvirtove. Perėmęs valdžią generolas majoras Polas Holis, chirurgas, pertvarkė pastatą, pašalino iš patalpų gydymo įrangą, kurią vokiečiai naudojo atlikdami baisius medicininius eksperimentus, dažniausiai su žydais ir lenkais. Ant paskutinio aukšto buvo pavaizduotas raudonas kryžius, kuris man labiau priminė bombonešį, o ne kryžių.

Merė parodė į kažkelinto aukšto langą.

– Ar matai ten aukštai? Atdaras langas septintame aukšte.

Linktelėjau.

– Ten radau iš bado mirusius lenkę moterį su kūdikiu, – pasakė tyliai. – Fašistų gydytojai su jais eksperimentavo. Stebėdavo pro stiklą ir viską smulkiai rašėsi. Skaičiau dokumentus. Ji mirė po devynių dienų, o kūdikis po vienuolikos.

Sudrebėjau.

– Tačiau siaubas baigėsi, – iškilmingai tarė Merė. – Generolas Holis viską čia pakeitė. Per praėjusias dvi savaites priėmėm kone tūkstantį sužeistųjų ir laukiame dar daugiau.

Negalėjau atplėšti žvilgsnio nuo septinto aukšto.

– Ana?

– Ką? – silpnai sumurmėjau.

– Ar esi pasirengusi?

– Tikiuosi, taip, – atsakiau.

Kartu užkopusios laiptais užėjome į pastatą. Slogiame ir sunkiame ore tvyrojo juntamas blogis. Statinys negalėjo nesugerti dalies čia vykdyto blogio. Galima nušveisti sienas, išvaškuoti grindis, bet blogio kvapas liks.

Lifte Merė nuspaudė devinto aukšto mygtuką ir mes pradėjome kilti. Ant švieslentės keičiantis numeriams, man sukosi mintys. Pirmas aukštas, antras. Ar jis bus gana sąmoningas ir mane atpažins? Trečias aukštas. Ar vis dar myli mane? Ketvirtas aukštas. Ką mes darysim?

– Ak, Mere, – pratariau spausdama jai ranką. – Man taip baisu.

Ji nei paguodė, nei patvirtino mano baimę.

– Teisingai pasielgei čia atvykdama, – pasakė ji. – Nesvarbu ką, tačiau išsiaiškinsi iki galo.

Atsidusau.

– Ar girdėjai ką nors apie Kitę?

Merė akimirką pasijuto nesmagiai, iš veido supratau, kad girdėjo kalbų apie mūsų nesutarimus bei rūpesčius saloje.

– Štai kas, – nervingai tarė, – turiu tau kai ką pasakyti. Po to, kai paskambinau, kai kas...

Liftui netikėtai sustojus penktame aukšte, įėjo gydytojas su dviem slaugėm, ir mūsų pokalbis nutrūko.

Išlipome devintame aukšte ir aš aiktelėjau nuo vaizdo, kurį išvydau. Turbūt trys šimtai, o gal daugiau sužeistų vyrų gulėjo ant sulankstomųjų lovų, jų suglebę kūnai buvo apkloti rusvai žalsvomis vilnonėmis antklodėmis.

– Šiame aukšte sudėtinga – tarė Merė. – Čia guli sunkiausi ligoniai.

Mano širdis ėmė smarkiai daužytis krūtinėje.

– Kur jis? – paklausiau kaip paklaikusi dairydamasi aplink. – Mere, nuvesk mane pas jį.

Prie mūsų priėjusi daugmaž mano amžiaus slaugė nė nešyptelėjusi linktelėjo Merei.

– Maniau, kad šiandien nedirbi.

– Taip, – atsakė Merė. – Atėjau čia dėl draugės. Ji norėtų aplankyti poną Griną.

Slaugė pažvelgė į mane, paskui į Merę.

– Vestrį Griną?

Man per kūną perėjo šiurpuliai, išgirdus kitą moterį tariant jo vardą.

– Taip, – atsakė Merė, – Vestrį Griną.

Slaugė pasisuko į mane ir prisimerkė.

– O kas jūs?

– Ana, – sumurmėjau. – Ana Kelovėj.

– Ką gi, – tarė reikšmingai pažvelgusi į Merę, tada dirstelėjo į vyrų patalpą už nugaros, – Nežinau, ar... – Ji atsiduso. – Aš patikrinsiu.

Kai ji nebegalėjo išgirsti, atsisukau į Merę.

– Nesuprantu, kodėl ji taip keistai elgiasi?

Merė dairėsi po patalpą, paskui pro langą, vengdama mano žvilgsnio.

– Mere, – maldavau. – Kas nutiko?

– Atsisėskim, – pasakė ir paėmusi mane už rankos nusivedė prie suolo, stovinčio už poros žingsnių. Virš mūsų tiksėjo laikrodis, kiekvienas jo rodyklės judesys tarsi šaipėsi iš manęs.

– Kai tau paskambinau, – tarė ji, – aš kai ko nežinojau. Nežinojau, kad Vestris...

Abidvi sužiurome išgirdusios medinėmis grindimis atkaukšint žingsnius. Mano akys išsiplėtė pamačius artėjant pažįstamą veidą.

– Kite! – sušukau pašokusi ant kojų. Nepaisant to, kas tarp mūsų įvyko, norėjau pulti senai draugei į glėbį ir atlaidžiai su meile ją apkabinti, kaip ir turėtų būti.

Tačiau greitai sustojau pažvelgusi į Kitės akis – svetimo žmogaus akis.

– Sveika, – dirbtinai pasisveikino.

Merė pakilo ir atsistojo greta.

– Kite, – tarė ji, – Ana atvyko iš toli pamatyti Vestrio. Tikiuosi, nuvesime ją pas jį.

Kitė susiraukė.

– Apgailestauju, bet tai neįmanoma.

Papurčiusi galvą sumirksėjau, nes nuo ašarų ėmė perštėti akys.

– Kodėl, Kite? – sušukau. – Ar jis sunkiai sužeistas? Ar be sąmonės?

Kitė pažvelgė į mano sužadėtuvių žiedą, pasigailėjau jo nenusimovusi. Prieš valandėlę mus pasitikusi slaugė vieningai atsistojo šalia Kitės. Ką jos nuo manęs slepia?

– Kite, – maldavau, – kas yra?

– Apgailestauju, Ana, – tarė ji šaltai. – Iš tikrųjų Vestris nenori tavęs matyti.

Kambarys ėmė suktis, laikydamasi sugriebiau Merei ranką. Dieve mano, atkeliavau net iš Siatlo, o kai stoviu vos už poros žingsnių nuo jo, jis nenori manęs matyti?

– Nesuprantu, – sumikčiojau, skrandyje pajutusi šleikštų pykinimą. – Tik norėjau...

Kitė susidėjo rankas ir nusisuko.

– Ana, dar kartą labai apgailestauju, – pasakė nueidama. – Linkiu kuo geriausios kloties.

Stebėjau, kaip užėjo į patalpą ir pasukusi į dešinę pradingo už užuolaidos.