Сара Джио: Pajūrio trobelė

– Eime, Ana, – sumurmėjo Merė imdama mane už rankos. – Brangioji, man labai gaila. Suklydau atsivesdama tave čia. Reikėjo paaiškinti...

– Ką paaiškinti? – sušukau. – Kad... geriausia mano draugė uždraus man pamatyti vienintelį vyrą, kurį kada nors mylėjau? – Klausiausi, kaip nuaidėjo mano žodžiai, ir mane pačią nustebino jų skaudus atvirumas. Džerardui galbūt atiteko mano ranka, tačiau širdis visada priklausys Vestriui. Išsivadavau iš Merės. – Ne, – tvirtai tariau.

Pastūmusi Merę užėjau į sužeistų vyrų patalpą. Prie lifto prislopinti garsai dabar virto į aiškiai girdimas dejones, veblenimus, verksmus ir juoką. Galima buvo išprotėti nuo tiek žmogiškų emocijų.

Sparčiai žengiau pro išrikiuotas lovas nužvelgdama vieną veidą po kito. Vieni pakeldavo į mane ilgesingas akis, kiti tiesiog spoksojo priešais. Kurgi jis? Jei jį rasiu, jei pažvelgsiu jam į akis, tikrai persigalvos. Tikrai vis dar mane myli. Neleisiu Kitei mūsų išskirti. Neleisiu jai kalbėti už Vestrį. Virpančia širdimi lėkiau pro vyrų eiles melsdama tučtuojau pamatyti pažįstamas šviesiai rudas akis, pavergusias mano širdį saloje.

Vis dėlto, po valandėlės praėjusi visas eiles, neradau Vestrio nė pėdsako. Kaip pašėlusi dairiausi po patalpą, tada prisiminiau, kaip Kitė nepastebimai užėjo už užuolaidomis atskirto ploto. Ar jis ten? Spausdama medalioną perėjau patalpą, sustojau prie baltai ir pilkai dryžuotų užuolaidų. Ar mane nuo Vestrio beskiria šita medžiagos atkarpa?

Drebančiomis rankomis kilstelėjau užuolaidos kraštą tiek, kad galėčiau pažvelgti į vidų. Ten stovėjo keturios ligoninės lovos, kuriose gulėjo kareiviai. Aiktelėjau atpažinusi tolimiausioje lovoje gulinčio vyro veidą.

Vestris.

Išvydusi jo veidą pajutau silpnumą kojose – dar labiau sulysęs, su pastebima ražiena aplink smakrą, tačiau toks pat gražus ir puikus, koks išliko mano širdyje. Dar labiau atitraukiau užuolaidą, bet greitai stabtelėjau pamačiusi prie jo lovos einančią Kitę. Prisitraukusi kėdę, drėgnu rankšluosčiu švelniai ir meiliai nušluostė jam veidą, paskui paglostė kaktą. Jis pažvelgė į ją su šypsena, o man ėmė degti skruostai.

Pajutau, kaip kažkas truktelėjo už liemens, išgirdau Merės balsą:

– Ana, – tarė ji, – nereikia, pamiršk jį.

Papurčiau galvą.

– Bet Vestris, mano Vestris! – sušukau, paleidau užuolaidas ir įsikniaubiau Merei į petį. – Kaip ji galėjo, Mere? Kaip ji galėjo?

Kilstelėjusi mano smakrą, Merė rožine nosinaite nušluostė skruostus.

– Man labai gaila, mieloji, – tarė ji. – Eikim.

Nuėjau paskui ją prie lifto, bet stabtelėjusi iš rankinės išsiėmiau rašiklį ir lapelį popieriaus.

Merė sumišo pamačiusi, kad atsisėdau ant suolo.

– Ką darai?

Po valandėlės atsistojau ir padaviau jai perlenktą lapelį.

– Rytoj, kai išvyksiu, – tariau, – ar galėtum perduoti Vestriui?

Merė paėmė lapelį ir skeptiškai pažvelgė į jį.

– Jeigu siųsiu jam laišką į ligoninę, Kitė perims, – kalbėjau toliau. – Esi mano vienintelė viltis.

Merė atsargiai žiūrinėjo lapelį.

– Ar tikrai nori jam dar kažką pasakyti?

Linktelėjau.

– Noriu, kad jis tai perskaitytų.

– Tada pasirūpinsiu, kad jį gautų, – pasakė ji, sunerimau balse išgirdusi pastangą. – Ryt iš ryto dirbsiu. Pamėginsiu jam perduoti.

– Pažadi? – paklausiau, jos veide ieškodama man reikalingo patikinimo.

– Taip, – švelniai atsakė išsekusiu balsu. – Pasistengsiu.

Siatle nepavyko išblaškyti minčių apie Vestrį. Praėjo daugiau nei mėnuo nuo tos liūdnos dienos Paryžiuje, tačiau net įprastinės gyvenimo namuose pramogos ir po kelių savaičių įvyksiančios vestuvės nepadėjo man išmesti jo nei iš galvos, nei iš širdies. Suskambėjus telefonui, kaskart pašokdavau, ir kas rytą sėdėdavau prie lango, nekantriai laukdama pašto. Tikrai, perskaitęs Merės perduotą raštelį, būtų man parašęs arba paskambinęs. Kodėl gi jis neparašė?

Bet vieną ramų antradienio rytą, kai su Maksina ruošėmės važiuoti į miestą, suskambo durų skambutis. Man iškrito rankinė, ant grindų nuriedėjęs lūpdažis pasirito po sofa.

– Aš atidarysiu, – šūktelėjau Maksinai ir atidariusi duris išvydau paštininką.

– Labas rytas, ponia, – tarė jis. – Panelė Kelovėj?

– Taip, aš, – atsakiau.

Jis man padavė mažą vokelį.

– Jums telegrama, – tarė šypsodamasis. – Iš Paryžiaus. Prašyčiau pasirašyti.

Palengvėjusia širdimi brūkštelėjau parašą ir laiptais užlėkiau į savo miegamąjį. Uždariusi duris, kad niekas netrukdytų, atplėšiau vokelį. Viduje buvo prigludusi geltona popieriaus juostelė su penkiomis mašinraščio eilutėmis. Atsisukusi į šviesą giliai įkvėpiau.

Iš kelionės grįžau anksčiau tšk

Mirė Merė tšk

Rugsėjo 18 d. rytą pasikorė tšk

Edvardas galutinai sudaužė jai širdį tšk

Kuo geriausi linkėjimai iš Europos,

bučiuoju, Stela tšk

Ilgai spoksojau į lapelį, kol pamažu ėmiau suvokti žodžius ir atsipeikėjau po patirto šoko.

– Ne! – surikau. Tik ne Merė, tik ne tu, Mere, kartojau mintyse. Prisiminiau liūdesį ir dvejonę jos akyse. Ji iškentėjo daugiau sielvarto negu moteris gali ištverti, bet taip nutraukti gyvenimą? Kaip ji galėjo? Man per skruostus ritosi ašaros, sulanksčiau popierėlį ir numečiau ant grindų.

Po kelių minučių pulsas padažnėjo nuo minties – Dieve mano! Kada, pasak Stelos, ji pasikorė? Pakėliau popierėlį. Rugsėjo aštuonioliktą. Ne. Ne, negali būti.

Siaubo apimta sėdėjau įbedusi žvilgsnį į sieną. Po mūsų apsilankymo ligoninėje, Merė nebenuėjo į darbą. Ji mirė taip ir neperdavusi mano raštelio Vestriui.

Praėjus dviem savaitėms, mūsų vestuvių rytą, Džerardas stovėjo tarpduryje.

– Ar tu pasirengusi? – paklausė jis.

Nesilaikydamas papročio, primygtinai norėjo pats užvažiuoti pas mane ir prieš ceremoniją nuvežti į bažnyčią, galbūt nerimavo, kad antraip neatvyksiu.

Pažvelgiau į jį, stovėjo prie durų pasipuošęs smokingu, į atlapą išdidžiai įsisegęs puikią baltą rožę. Ausyse nuskambėjo motinos žodžiai: ,,Kai tekėsi, įsitikink, kad jis tave myli, tikrai myli.“

Pagalvojau apie Paryžiaus ligoninėje matytą Vestrio ir Kitės švelnumo akimirką. Kokia naivi buvau manydama, kad jis laukia manęs, kad vis dar mane myli. Dabar jau nebesvarbu, ar jis gavo raštelį, ar ne. Pažvelgiau į Džerardą iš naujo jį įvertindama. Jis mane myli. Visada mane mylės. To pakaks visam gyvenimui.

– Taip, – atsakiau, nurydama nuoskaudą, skausmą, praeities šmėklas ir paduodama jam ranką. – Pasirengusi.

Man stojantis, pasisupęs ant kaklo auksinis medalionas vėl pakibo man ties širdim.

16 skyrius

– Taigi ištekėjai už senelio, – tarė Dženifer, jos balsas grąžino mane į dabartį. Saulė nusileido, už lango horizonte beliko rausva juosta.

Nusišypsojusi rankoje laikyta nosinaite nusišluosčiau ašarą.

– Žinoma, ištekėjau už senelio. Argi nesidžiaugi? Juk antraip tavęs čia nebūtų.

Dženifer nepatenkino mano atsakymas.

– Tai aš atsiradau dėl tavo sielvarto?

– Niekai, – patikinau ją. – Aš mylėjau tavo senelį.

– Tačiau ne taip, kaip Vestrį?

Linktelėjau.

– Per savo gyvenimą supratau, kad būna įvairiausių meilių. – Pagalvojau apie Džerardą, stiprų patikimą Džerardą. Ilgėjausi jo įpročio nosimi priglusti man prie skruosto arba iš ryto pasveikinti su laikraščiu ir ant lengvos ugnies be lukšto virtu kiaušiniu bei gelsvai rusva skrudintos duonos riekele. Jis paskyrė man savo gyvenimą, noriai atiduodamas visą savo širdį, o aš jam tedaviau dalį savosios. Nes mano širdyje liko užrakintas kambarys, kur visą laiką degė žvakė kitam žmogui.