Сара Джио: Pajūrio trobelė

– Mieloji, – šūktelėjau jai pro stiklines duris, – tau skambina.

Išlėkusi į balkoną su žaliomis pižamos kelnėmis ji grabinėjo rankinėje.

– Kaip keista, – tarė, – nemaniau, kad mano telefonas čia veiks.

– Sveiki! – atsiliepė ji. Aš abejingai klausiausi pokalbio.

– Jūs juokaujate! – ji, regis, klausėsi visą amžinybę. – A, – nutilo sunerimusi, tada nusišypsojo. – Ką gi, esu jums dėkinga. Labai jums ačiū. Grįžusi į Siatlą paskambinsiu.

Dženifer baigė kalbėti ir atsisėdo šalia į pintą krėslą.

– Skambino archyvuose dirbanti moteris, – tarė priblokšta. – Jie jį rado. Jie rado menininką.

Užsimerkiau, prisiminusi jos klausimą Ženevjevai. Ar tai įmanoma? – pamaniau.

– Tai ne jis... ar ne? – nenorėjau prisipažinti, tačiau Dženifer vaizduotė sužadino viltį.

– Gaila, senele, – atsakė ji. – Ne, tai ne Vestris.

Linktelėjau.

– Žinoma, – tariau, taip vaikiškai bandydama susieti dvi istorijas.

Dženifer stebėjo dangumi skrendantį jūros paukštį, lydėdama akimis, kol šis pradingo.

– Menininkas mirė prieš ketverius metus, – pasakė ji.

– Apgailestauju, mieloji, – patapšnojau jai ranką.

– Nieko tokio, – atsakė nenoriai šypsodamasi. – Bent jau paaiškėjo paslaptis, na, tam tikra prasme. Dabar, kai žinau jo pavardę, galbūt galėsiu pasikalbėti su jo šeima.

– Teisingai, – pasakiau. – Gaila, kad neturime butelio šampano.

– Kodėl?

– Tokia proga pakeltume taures.

Dženifer pažvelgė į mane sumišusi.

– Mieloji, – pasakiau, – pagaliau radai vyruką, kurio ieškojai.

Dženifer atsišliejo man į petį.

– Ir tu rasi saviškį, – tarė ji. – Jaučiu, kad viskas išsispręs.

– Galbūt, – pratariau vildamasi, kad nenugirs dvejonės mano balse, nes širdyje jaučiau pavėlavusi.

Kaip planuota, kitą dieną po pusryčių paplūdimyje susitikome su Ženevjeva.

– Labas rytas, – priėjo linksmai šypsodamasi. Ji nešėsi kuprinę, o garbanoti plaukai kyšojo iš po baltos nulėpusios kepuraitės nuo saulės.

– Labai ačiū, kad šiandien susitikom, – padėkojo ji, mums gerokai nutolus nuo viešbučio. – Negaliu jums apsakyti, kaip jaudinuosi artėdama prie atsakymų.

– Tikiuosi, kad mano atsakymai teisingi, – tyliai pasakiau, ruošdamasi tam, kas manęs laukė. – Papasakokit, ką jau žinote apie nusikaltimą.

– Na, – tarė taisydamasi kuprinę, – žinau tik tai, ką ir kiti salos gyventojai, arba manosi žinantys, kad nusikaltimą įvykdė vyras, nuo kurio pastojo keletas salos moterų ir amerikietė slaugė.

Kitė.

Linktelėjau.

– Aš nemačiau jo, – tyliai pasakiau, žvelgdama priešais į baltą smėlį. – Buvo per tamsu. Tačiau ten galėjo būti tik vienas vyras – Lensas.

– Lensas?

– Taip, – atsakiau. – Su juo tuo metu susitikinėjo mano geriausia draugė. Jis pametė ją siaubingoje padėtyje – nėščią, vieną ir toliau sau flirtavo su vietinėmis moterimis.

Staiga sustojusi Ženevjeva atsisuko į mane.

– Nesuprantu, Ana, – tarė ji. – Jeigu jūs visa tai žinojote, kodėl nepasakėte? Kodėl niekam nepranešėte?

Atsidususi stipriai sunėriau rankas.

– Suprantu, kaip skamba, tačiau viskas sudėtingiau negu atrodo. – Trobelė buvo arti, todėl mostelėjau į ant kranto išmestą rąstą. – Minutėlei prisėskim. Papasakosiu, ką žinau.

Susėdome ant į krantą išplauto rąsto, kuris, metų metus kovodamas su bangų mūša, papilkėjo ir tapo lygus.

– Štai čia mačiau, kaip jis peiliu jai perpjovė gerklę, – pasakiau.

Ženevjeva ranka užsidengė burną.

– Lūkuriavau šešėlyje, kol jis pradingo, tada nubėgau prie jos. Laikiau ją savo rankose, kol ji kabinosi į gyvenimą ir bandė kvėpuoti. – Papurčiau galvą. – Niekuo jai nebegalėjau padėti. Ji merdėjo. Po kelių minučių pasirodė Vestris. Abu prisiminėm, kad kuprinėje turiu paslėpusi morfijaus. Slaugės visada jo nešiodavosi medicininių reikmenų dėžutėje. Tai galėjo nutraukti jos skausmą – abu žinojom. Iš pradžių nenorėjau to daryti, bet matydama, kaip sunkiai ji kvėpuoja, ir girdėdama, kaip gurguliuoja jos plaučiai, supratau, kad tai vienintelė išeitis. Morfijaus su kaupu pakako jos kančioms ir gyvenimui nutraukti. Ji mirė man ant rankų.

Ženevjeva patapšnojo man per petį.

– Teisingai pasielgėte, – tarė ji. – Tokiu atveju kiekvienas iš mūsų būtų pasielgęs lygiai taip pat.

Nusišluosčiau ašarą.

– Tą patį kartojau sau visus tuos metus, bet širdyje žinojau, kad galėjau padaryti daugiau.

– Pranešti apie nusikaltimą? – paklausė Ženevjeva.

– Taip.

– Sakykite, o kodėl nepranešėt?

Linktelėjau.

– Vestris pasiūlė niekam neprasitarti. Sakė – mūsų pačių labui, antraip mus apkaltintų žmogžudyste. Tačiau nemanau, kad tai buvo tikroji priežastis. Vestris nebūtų vengęs teisingumo, nebent dėl svarbios priežasties. – Pažvelgusi į krantą prisiminiau jį tą naktį, tokį įsitikinusį ir stiprų. – Jis žinojo kai ką, ko nežinojau aš. Sakė, kad turime kažką apginti, – pasakojau toliau. – Jeigu būtume kreipęsi į karinės bazės valdžią, jis bijojo, kad atsitiktų kai kas baisaus. Pasitikėjau juo.

– Ar nenumanote, ką turėjo galvoje?

– Ne, – atsakiau skėstelėjusi rankomis. – Patikėkit, jau septyniasdešimt metų galvoju apie tą naktį ir nepasidarė nė kiek aiškiau nei prieš tuos septyniasdešimt metų, kodėl jis nerimavo.

Ženevjeva atsiduso.

– Bet, – kalbėjau toliau, – kaip sakiau vakar vakare, kai ką jums parodysiu. Įkaltį. Žmogžudystės naktį paslėpiau jį tikėdamasi, kad praėjus daugeliui metų pravers, kai bus galima atskleisti tiesą. Turbūt jau atėjo laikas.

Atsistojau ir Ženevjeva su Dženifer nusekė man iš paskos.

– Ar norėtumėt, kad jus ten nuvesčiau? – paklausiau.

– Taip, – nekantraudama atsakė Ženevjeva.

Dženifer prilaikė mane, kol skynėmės kelią per tankmę vis gilyn į džiungles. Susimąsčiau – kaip atrodau tokio amžiaus slampinėdama po džiungles? Bet numojau ranka į savo amžių. Svarbiausia – tiesa, buvau pasiryžusi ją rasti.

Įsižiūrėjau į priekį stengdamasi susigaudyti.

– Taip, – linktelėjau sau. – Turėtų būti štai čia.

Peizažas, žinoma, buvo pasikeitęs, tačiau priekyje pamačiusi didelę palmę supratau, kad mes jau arti. Aplenkusi Ženevjevą ir Dženifer spartesniu žingsniu priėjau prie senos palmės kamieno. Atsiklaupiau ir, sukišusi rankas į drėgną žemę, kiek pajėgdama ėmiau kasti. Turi būti čia – pagalvojau.

– Ar galiu padėti? – paklausė Ženevjeva, palinkusi virš žemės krūvelės, kurią sukasiau plikomis rankomis.

Papurčiau galvą.

– Dar kelios minutės ir rasiu, – pasakiau kone iki alkūnių išsižemėjusi. Gal seniau būčiau ėmusi nerimauti dėl juodų panagių, bet dabar man buvo vis tiek. Dar niekada nebuvau taip arti tiesos. Užuodžiau ją, o po akimirkos ir pajutau.

Kokių trisdešimties centimetrų gylyje ranka užkliudžiau kažką kieto, tada ėmiau dar stipriau kasti, kad galėčiau ištraukti. Aiktelėjau.

– Senele, ar viskas gerai? – sukuždėjo šalia atsiklaupusi Dženifer.

– Taip, – atsakiau traukdama labai seniai paslėptą ryšulėlį. Atvyniojau suplyšusią medžiagą, buvusį mano suknelės kraštą, iš kurio nuo drėgmės ir vabzdžių beliko skutai, ir parodžiau peilį.

– Žmogžudystės ginklas, – pasakiau Ženevjevai. – Radau jį po to, kai žudikas numetė į džiungles, tada užkasiau tikėdamasi atėjus laikui vėl rasti.