Сара Джио: Pajūrio trobelė

– Bet tai nereiškia, kad nebeįmanoma įvykdyti teisingumo, – atsakiau. – Jis yra apdovanotas karo veteranas. Mes paprašysim, kad kariškiai panaikintų jo statusą po mirties. Aš tuo pasirūpinsiu.

Ženevjeva pritariamai linktelėjo. Kaip ji jausis sužinojusi, kad viso šito blogio kaltininkas yra jos tėvas? Giliai įkvėpiau, nes tai, ką ketinau pasakyti, joms abiem daug ką pakeis.

– Kite, – tariau, mostelėjusi Ženevjevai prieiti prie telefono. – Norėčiau, kad su kai kuo pasikalbėtum. Jos vardas Ženevjeva. Manau, judvi turite daugiau bendro negu žinot. Jos duktė, pavyzdžiui... na, geriau jūs abi pasikalbėkit.

Ženevjeva sumišusi pažvelgė į mane, bet paėmusi ragelį nusišypsojo.

– Ponia Hampton?

Pakilusi nuo lovos mostelėjau Dženifer eiti kartu. Ji supratingai linktelėjo ir išėjusios tyliai uždarėme duris.

– Turbūt tai geriausia, kas iš viso to paaiškėjo, – pasakė Dženifer šypsodamasi man koridoriuje.

Susiėmusios už rankų nusileidome laiptais į vestibiulį po atviru dangumi, kur atsisėdusios stebėjome, kaip į krantą įnirtingai dūžta bangos, netikėtai užklupdamos saulėje besideginančius žmones ir išvaikydamos juos su jūros vandenyje permirkusiais rankšluosčiais toliau nuo vandens. Žavėjausi tuo reginiu. Tarsi supratusi, kad išmušė teisybės valanda, sala plovė blogį nuo savo krantų.

Pirštu perbraukiau medaliono grandinėlę spėliodama, ar Titos žodžiai išsipildys. Ar dabar to užkeikimo, apie kurį ji kalbėjo, nebeliks? Tik laikas parodys.

19 skyrius

Svetainėje suskambėjus telefonui, sudejavau. Norint atsiliepti, reikėjo atsikelti iš lovos ir su kiekvienu žingsniu jausti, kaip skauda kaulus. Bet neatlyžtantis skambutis gundė prieiti. Vienas žingsnis, paskui kitas. Nors ir skaudėjo kojas, bet jos judėjo, priėjusi prie telefono suspėjau pakelti ragelį ir uždususi atsiliepti.

– Senele, čia aš, – sučiauškėjo Dženifer. – Šiandien ta diena.

Praėjo daugiau nei trys mėnesiai po to, kai grįžome iš salos. Nesitikėjau, kad kelionė suteiks tiek daug pasitenkinimo, tačiau grįžusi vis tiek jaučiausi emociškai išsekusi. Suteikusi ramybę Ženevjevai, Atėjai, Kitei ir galbūt net salai, pati išvykau sieloje siaučiant audrai, tik šį tą nugirdusi apie Vestrį ir įsikibusi į senų laiškų knygą.

– Senele?

– Taip, brangioji, – atsiliepiau. – Kad aš šiandien ne kaip jaučiuosi.

– Bet važiuosi, ar ne?

– Ak, mieloji, – pratariau susmukusi į sofą, klodamasi ledines kojas vilnone antklode. – Nemanau, kad pajėgsiu.

Dženifer nutilus, man suskaudo širdį. Ji palydėjo mane į kelionę ir visą laiką buvo šalia pasiruošusi padėti, kaip galiu palikti ją vieną tokią svarbią dieną?

– Brangioji, juk išsiversi be manęs? – paklausiau, masažuodama skaudamą nugarą. Prieš savaitę Dženifer atidavė baigiamąjį straipsnį ir laikraštis sužinojo apie jos projektą, kaip ir universiteto ryšių su visuomene grupė.

– Ak, senele, – tarė ji. – Žinau, kad daug prašau, ypač kai pastaruoju metu prastai jautiesi, bet labai norėčiau, kad atvažiuotum. Ten bus tiek daug žmonių, man vienai bus labai nejauku. Aš taip jaudinuosi. Man bus ramiau, jeigu būsi šalia. Po valandos užvažiuosiu tavęs paimti. Pastatysim mašiną prie pat, kad tau nereikėtų toli eiti.

Prisiverčiau ištiesti kojas ir atsistojau. Tariau sau – padarysiu tai dėl Dženifer.

– Ką gi, – pratariau giliai įkvėpusi, – tada važiuosiu. Dėl tavęs, brangioji.

– Ak, senele, ačiū! – sušuko ji. – Greit atvažiuosiu.

Padėjusi telefoną nuo kavos stalelio paėmiau Ženevjevos laišką. Gavau jį vakar ir jau spėjau daug kartų perskaityti.

Brangioji Ana,

norėjau padėkoti, kad atvykote į Bora Borą. Po jūsų viešnagės įvyko permainų saloje, mano gyvenime ir Atėjos likime. Tikiuosi, kad jūsų gyvenime taip pat.

Rašau, norėdama pranešti gerą žinią – susisiekiau su kariuomenės departamentu ir viską jiems perdaviau. Jie sutiko surinkti medžiagą bylai prieš pulkininką Donahju. Labai keistai jaučiuosi žinodama, kas mane sieja su tuo vyru, tačiau ir toliau ieškau teisybės dėl Atėjos ir mano negimusio broliuko ar sesutės.

Kadangi kariuomenės departamentas negali patraukti baudžiamojon atsakomybėn mirusiojo, mano atstovė sako, kad jie dirba su pareigūnais saloje rinkdami bylos faktus. Tikėtina, kad bent jau visuose kariniuose dokumentuose iš jo bus atimti apdovanojimai ir pasižymėjimo ženklai.

Salos valdininkai kalba apie paminklą, kurį pastatys mieste Atėjai atminti. Ana, argi nenuostabu? Žinoma, labai norėtume, kad, atėjus laikui, ir jūs atvyktumėte į ceremoniją. Be jūsų drąsos nieko nebūtų įvykę.

Ak, vos nepamiršau – kitą mėnesį skrendu į Kaliforniją pirmą kartą pasimatyti su Kite. Ji pakvietė pasisvečiuoti. Adela skris kartu. Turiu įsignybti, nes sunku patikėti, kad tai tikra. Tai tiesiog nuostabu.

Visada šiltai, su meile ir dėkingumu jus prisiminsiu.

Bučiuoju

Ženevjeva

Universiteto miestelyje buvo tylu, mano batelių kulniukai garsiai kaukšėjo į plytomis išklotą takelį, blizgantį po ką tik nulijusio lietaus. Tolumoje laikrodis išmušė vidurdienį.

– Dar truputį, – pasakė Dženifer, žiūrėdama man į veidą, ar nepervargau.

– Nieko tokio, brangioji, – patikinau ją. Rudeniškas oras maloniai gaivino odą. Netikėtai pasijutau žvalesnė. – Rodyk kelią.

Praėjome eilę klevų, jų lapai buvo nusidažę geltonai ir raudonai. Šalimais ramiai stovėjo didingas plytų pastatas. Iš karto jį atpažinau. Baigęs darbą banke ir išėjęs į pensiją, Džerardas čia dėstė finansų kursą. Kaip aš mėgdavau eiti su juo pasivaikščioti universiteto miesteliu, ypač rudenį.

– Eikim pro čia, – tarė Dženifer, imdama mane už rankos, kai priėjome siaurą takelį, vedantį aplink gebenėm apaugusį pastatą. Ji kilstelėjo medžio šaką, kad galėčiau pralįsti. Kiek kartų vaikštinėjau čia su Džerardu, bet nė karto nekilo mintis nueiti už pastato. Nė kartelio.

– Štai ji, – tarė išdidžiai rodydama į priekį.

Prisimerkusi įsižiūrėjau į skulptūrą. Supratau, kodėl Dženifer taip ja susižavėjo. Skulptūra pasakojo istoriją. Susidomėjusi priėjau arčiau apžiūrinėdama bronzinę porą, susiglaudusią paprastame tarpduryje. Kodėl mano širdis taip smarkiai plaka? Vyras ilgesingai žvelgė į moterį, o jos žvilgsnis buvo nukreiptas į kairę, kažkur į tolį.

– Graži, – pasakiau žiūrėdama iš arti. Vyras rankose laikė didelę dėžę su spyna, o jam prie kojų mėtėsi keletas daiktų: dailininko drobės, sudužęs butelis ir knyga. Kai priklaupiau, man ėmė drebėti rankos. Tą akimirką mano širdis suprato.

Dženifer tyliai stovėjo už poros žingsnių. O kur visi jos minėti žmonės ir iškilmės? Braukiau ranka per ant pjedestalo gulinčią bronzinę knygą, šaltą, šlapią nuo lietaus, kol paliečiau viršelio kampą. Negali būti! – pamaniau. Pakėlusi sunkų kraštą nustebusi žiūrėjau į plieninį raktą, mano širdis plakė vis greičiau.

Mostelėjau Dženifer prieiti.

– Viena nepajėgsiu, – pasakiau nuo skruosto nusibraukusi ašarą.

Ji prilaikė mane, o aš įkišau raktą į dėžės spyną, sandariai uždaryti dėžės kraštai saugojo kai ką viduje. Idealiai tinka, pagalvojau. Pasukau raktą į dešinę, bet šis užsikirto.

– Turbūt per ilgą laiką užrūdijo, – tariau. – Pabandysiu dar kartą.

Ištraukiau raktą ir vėl įkišau į spyną lengvai krestelėdama. Silpnai spragtelėjusi užsispyrusi spyna atsirakino.