Сара Джио - Pajūrio trobelė

Matėsi, kad ji kraujuoja.

– Kite, – pasakiau, jai surikus. – Kite, pradėk stumti.

Regis, ji tik kentėjo ir negirdėjo manęs. Suspaudžiau jai ranką.

– Kite, – pakartojau, – klausyk manęs. Tu tuoj pagimdysi, bet turi man padėti. Prašau, stumk. Privalai nepasiduoti.

– Ana, leisk padėsiu, – pasakė pagaliau žadą atgavęs Vestris.

Jis atsiklaupė šalia. Trobelės žibintas apšvietė per ilgą laiką saulėje įdegusią jo odą. Galėjau tik įsivaizduoti, ką jam teko iškentėti, ir štai vėl viskas kartojasi.

Sudrėkinęs nosinę gertuvės vandeniu, Vestris šluostė Kitei kaktą, kol ji stūmė, o aš ją kalbinau.

– Jau matau kūdikio galvutę, – pasakiau. – Dar truputį.

Kitė pažvelgė į Vestrį dėkingumo kupinomis akimis. Jis laikė jos ranką ir glostė plaukus. Jai dar kartą stumtelėjus, vaikas įslydo man į rankas.

– Mergaitė! – sušukau. – Kite, mergaitė.

Vestris kišeniniu peiliuku padėjo nupjauti virkštelę, tada padavė kūdikį Kitei. Ji prispaudė naujagimį prie krūtinės.

– Mums reikia antklodžių, – pasakiau pastebėjusi Kitę virpant.

Vestris apkamšė suglebusią Kitę užtiesalu ir atsisagstė marškinius.

– Štai į ką suvystysime kūdikį.

Jis atsargiai suvystė kūdikį į rusvai žalsvus kareiviškus marškinius, šie per kelias savaites kariaujant suplyšo ir buvo kruvini.

Kitei su kūdikiu patogiai įsitaisius, mudu išėjome į lauką ir susėdome ant smėlio. Nebepajėgiau ilgiau sulaikyti jaudulio.

– Neverk, – švelniai ramino Vestris. – Jai viskas gerai. Tu priėmei kūdikį geriau negu tai būtų padaręs gydytojas.

Linktelėjau rankovės kraštu šluostydamasi ašaras.

– Nemaniau, kad jai taip nutiks. Lensą reikėtų nuteisti karo lauko teisme, kad paliko ją tokioj padėty.

Vestris atrodė sumišęs, bet linktelėjo.

– O kūdikis? Kur jį padės?

– Paims saloje gyvenanti misionierių pora, – atsakiau. – Kitė sutiko, bet... – mostelėjau į trobelę, – žinau, kaip jai bus sunku.

– Kai pajėgs atsikelti, nunešiu ją į stovyklą, – pasakė jis. – O tu paimsi kūdikį.

Linktelėjau.

– Turbūt turėtume parnešti ją namo prieš saulėtekį, kad išvengtume žiūrovų.

Patylėjęs, Vestris švelniai paglostė man plaukus.

– Ana, man buvo bloga be tavęs.

Man akyse sublizgo ašaros.

– Kiekvieną dieną ir valandą galvojau apie tave, – atsakiau.

– Ten tiek prisikentėjau, – pasakė jis. – Tik mintis, kad grįšiu pas tave, padėjo man ištverti.

Veidu prigludau prie nuogos jo krūtinės, tokios šiltos ir švelnios.

– Nežinau, ką būčiau dariusi, jeigu būtum negrįžęs, – pasakiau. – Nežinau, kaip būčiau toliau gyvenusi.

Paėmęs mano rankas, pakėlė kairę ir palietė žiedą man ant piršto.

– Daugiau nebegaliu dalytis tavęs su juo, – sukuždėjo jis.

– Žinau, – atsakiau įkvėpdama išvien su juo. Nepastebimai nusiėmiau nuo piršto žiedą ir jis įkrito į suknelės kišenę. – Tau daugiau nebereiks to daryti. Aš visa tavo, tik tavo.

Vestris taip aistringai mane pabučiavo, kad ištrynė kaltės jausmą, kurį jaučiau Džerardui. Turbūt taip apsikabinę būtume stovėję iki aušros, jeigu iš trobelės nebūtų pasigirdęs kūdikio verksmas, primindamas mums apie užduotį.

– Geriau nešam jas namo, – pasakiau Vestriui ir švelniai pabučiavau skruostą, nosį ir ranką. Iš tikrųjų dar niekada taip stipriai nemylėjau.

Vestris paplūdimiu į bazę nešė Kitę, įsuptą į užtiesalą iš trobelės. Net ir tokiam stipriam vyrui kaip jis, tai buvo nelengvas žygis, mums grįžus į stovyklą, prakaito lašai varvėjo per saulės nubučiuotą odą. Einant, kūdikis miegojo mano rankose. Net suvystyta į kareiviškus marškinius, mergaitė buvo labai panaši į motiną. Ji tikrai turėjo Kitės nosį ir aukštus skruostikaulius. Spėliojau, ar vieną dieną jai užaugs kupeta garbanų. Tikėjausi, kad taip.

– Dabar nunešim tave į ligoninę, – pasakiau Kitei.

– Bet, Ana, ne...

– Ša, – sukuždėjau. – Nesijaudink. Tau nėra ko gėdytis.

Buvo penkta ryto, ir nors kelios slaugės prižiūri ligonius kitame ligoninės gale, tikėtina, kad nesutiksim nė vienos iš jų, išskyrus slaugę Hildebrand.

Vestris įnešė Kitę į vidų. Nuvedžiau jį į atskirą kambarėlį dešinėje, ten jis švelniai paguldė ją į lovą. Padaviau mergaitę jai į glėbį. Vaikas jai tiko tarsi dėlionės paveikslėlis. Kitė pažvelgė į mane, paskui į Vestrį ir perbraukė ranka jam per apžėlusį smakrą.

– Ar kada nors tau atsidėkosiu?

– Ačiū, nebūtina, – atsakė jis šypsodamasis. – Bet galėtum padėti vaikučiui rasti kitus marškinius.

– Ak, – tarė šypsodamasi Kitė, – juk mano vaikeliui tinka šitas žalsvas atspalvis?

Nusijuokęs Vestris užsimetė šalia lovos ant kablio pakabintą baltą mediko chalatą, tikriausiai gydytojo Livingstono.

– Tau tinka, – pasakiau mirktelėdama.

Išgirdę pasisukant rankeną, visi sužiurome į duris. Įėjo slaugė Hildebrand, išvydusi Vestrį su baltu chalatu, krūptelėjo.

– Kas tu toks?

– Vestris Grinas, ponia, – atsakė jis. – Prieš išeidamas norėjau įsitikinti, kad abiem, tiksliau visoms trims, nieko netrūksta.

– Dabar, kareivi, aš jomis pasirūpinsiu, – atsakė ji greitai. – Ir parnešk chalatą, kai išplausi ir išlyginsi.

Linktelėjęs Vestris priėjo prie durų.

– Labanakt, ponios, – atsisveikino man šypsodamasis.

– Labanakt, – atsakiau. Vestriui išeinant pastebėjau keistai sunerimusį Kitės žvilgsnį.

– Ana, Kite, jums viskas gerai? – paklausė slaugė Hildebrand.

– Taip, – atsakiau. – Mergaitė gimė sveika, bet ją reikia nuprausti. Jas abi reikėtų sutvarkyti.

Linktelėjusi slaugė Hildebrand iš sieninės spintos išėmė dubenį.

– Ana, gali pirmą kartą išmaudyti mergaitę.

– Taip, – atsakiau, imdama iš Kitės rankų kūdikį.

– Aš paskambinsiu Meihjusams ir paprašysiu atvykti, – toliau kalbėjo slaugė Hildebrand. – Baigusi maudyti, suvystyk ją į atsarginę paklodę. Namie jie turės drabužėlių ir antklodžių.

Kitė papurtė galvą.

– Meihjusai?

– Ta pora paims tavo vaiką, – atsakė ji.

Kitės veide atsirado siaubas.

– Taip greitai, – pratarė. – Aš...

– Kite, pati šito norėjai, kitos išeities nėra, – šaltai atsakė slaugė Hildebrand. – Tu negali čia auginti vaiko. Taip bus geriausia ir jai, ir tau. Kuo greičiau ją paims, tuo lengviau bus tau.

Kitė liūdnai stebėjo, kaip aš maudau mergaitę, muilinu jos mažą galvutę ir švelniai frotiniu skudurėliu šluostau putas.

– Jos vardas Adela, – sumurmėjo Kitė.

– Brangioji, negali duoti jai vardo, – griežtai atsakė slaugė Hildebrand. – Meihjusai patys išrinks jai vardą.

– Man nerūpi! – atkirto Kitė žiūrėdama į šalį. – Man ji visada bus Adela.

Nuplovusi visas putas nuo švelnutės vaiko odelės, iškėliau ją iš dubens ir įsupau į rankšluostį. Nusausinusi, atsargiai suvysčiau į paklodę, kaip liepė slaugė Hildebrand, ir įdaviau ryšulėlį Kitei į rankas.

– Ne, – pasakė ji, nusisukdama ir vos gniauždama ašaras. – Negaliu jos laikyti. Jeigu paimsiu, nebepaleisiu. Argi nesupranti, Ana?

Kitė pravirko, bet taip verkiančios jos dar negirdėjau. Šitas sielvartas sklido iš kažkur labai giliai.

Prislėgta nutylėjau, stengdamasi dėl Kitės išlikti stipri, ir nešina kūdikiu išėjau iš kambarėlio. Kurį laiką palaukus, koridoriuje pasirodė trisdešimtmečių pora. Pro uždarytas duris veržėsi prislopintas Kitės kūkčiojimas.