Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Pažadu, – atsakė ji. Ir sulig šiais žodžiais Merės ir jos laiško tarp mūsų nebeliko – galbūt visam laikui. Saloje pasidarė dar vienišiau.

Ilgą laiką atrodė, kad Vestris niekada nebesugrįš. Sala be jo pasikeitė, ypač išvykus Merei, o Kitė negalėjo išeiti iš kambario. Tačiau vieną rytą gegužės gale dirbdamos ligoninėje išgirdome, kaip per stovyklos centre įrengtą garsiakalbį pranešė, kad vyrai grįžo.

– Eik, – pasakė man slaugė Hildebrand.

Nė nepadėkojusi išlėkiau į lauką ir tekina pasileidau takeliu, kol pribėgau aerodromą. Vyrai kėblino į kareivines su sunkiomis kuprinėmis ir dar sunkesnėmis širdimis. Lensas, pulkininkas Donahju ir keletas kitų pažįstamų vyrų. O kur Vestris? – pagalvojau, dairydamasi pažįstamo veido. Tarnybai pasibaigus Eliotas su keliais kitais vyrais išvyko namo anksčiau. Ar kas nors kitas žino, kur yra Vestris? Jaudinausi.

– Ar matėt Vestrį? – paklausiau nepažįstamo kareivio, einančio nunarinta galva.

– Apgailestauju, ponia, – atsakė jis, – bet aš jo nepažįstu.

Linktelėjusi pastebėjau Vestrio kambario draugą iš kareivinių.

– Tedai, – paklausiau priėjusi. – O kur Vestris? Ar matei jį?

Jis papurtė galvą.

– Gaila, bet nuo vakar nebemačiau.

– Ką nori pasakyti?

– Jis kovojo priešakinėse gretose ir...

Mano širdis ėmė smarkiai plakti.

– Ką sakai?

– Jis neatskrido kartu su mumis.

– Ką tai reiškia? – sušukau. – Kad nebegrįš namo? Kad jūs jį ten palikote?

– Šįvakar atskrenda dar vienas lėktuvas, – tarė jis. – Melskimės, kad jis atskristų su juo.

Linktelėjau, o Tedas atsisveikino, lengvai pirštais paliesdamas kepurę, ir prisidėjo prie kitų vyrų, vienas per kitą skubančių į stovyklą, išsiilgusių karšto maisto ir minkštos lovos.

Suspaudžiau saujoje mane saugantį medalioną tikėdamasi, kad ir kur būtų, Vestris pajus mano meilę. Priversiu jį grįžti. Privalau.

Tą vakarą oras atvėso, atogrąžose gegužės mėnesį retai taip būna. Einant paplūdimiu krėtė šiurpas, elgiausi kvailai, kai Kitė tokios padėties. Jau kelias dienas ji jautė silpnus sąrėmius, tačiau patikino mane, kad nieko rimto. Vis tiek pažadėjau po valandos pareiti. Jaučiausi kalta, palikusi ją vieną, tačiau dabar kaip niekad man reikėjo trobelės paguodos.

Atrakinusi duris ir įėjusi įsisupau į užklotą, klausydamasi praskrendančių lėktuvų. Ar jis ateina? Prašau, Dieve, tegul jis grįžta, meldžiau mintyse.

Tačiau vietoj žingsnių per smėlį lauke pasigirdo lietus, iš pradžių nukrito vos keli lašai, paskui šimtas, tūkstantis lašų. Dangus, regis, praplyšo ir viską liejo ant trobelės stogo.

Atidariusi duris iškišau ranką, kad pajusčiau lietaus lašus, tarsi tvirtus bučinius ant mano odos, kviečiančius į lauką. Žengiau žingsnį ir užsimerkusi pakėliau galvą į dangų, leisdama šiltam lietui sušlapinti veidą, plaukus. Po kelių akimirkų suknelė kiaurai peršlapo. Lietui varvant po apatinuku, atsisagsčiau korsažo sagas. O tada akies krašteliu pastebėjau žmogaus figūrą. Iš pradžių ji vos matėsi liedamasi tolumoje. Be baimės ėjau artyn, skindamasi kelią per lietų, tarsi iš dangaus nuleistas karoliukų užuolaidas, kol pagaliau įžiūrėjau jo veidą, sulysusį po ilgo kariavimo ir ištroškusį meilės, kurios žūtbūt norėjau jam duoti.

Mūsų kūnai susiliejo lyg sukurti vienas kitam, jo kuprinė nukrito į smėlį.

– Ak, Vestri! – sušukau. Net ir tamsoje mačiau subraižytą jo veidą, suplėšytą purviną uniformą.

– Atėjau tiesiai čia, – pasakė jis.

– Vestri! – vėl sušukau, spausdama jo lūpas prie savo.

Jis perbraukė rankomis per suknelę suimdamas medžiagą, tarsi norėdamas, kad ši dingtų. Šokau jam į glėbį, apsivijau kojomis ir be perstojo bučiavau, kol nusišypsojęs švelniai pastatė mane į smėlį.

Jis įkišo ranką į kuprinę.

– O dabar padarysime taip, – pasakė. – Ar kada nors matei tikrą kareivišką dušą?

Vestris išsiėmė gabalėlį muilo.

– Štai kaip maudydavomės laive, – pasakė jis. – Tiesiog ant denio atogrąžų lietuje.

Pakėliau rankas prie jo apykaklės ir paskubomis atsagsčiusi marškinius ėmiau glamonėti nuogą krūtinę, ant kurios kabėjo metalinės asmens plokštelės.

Greitai nusimetęs kelnes, jis per galvą nuvilko man suknelę. Akimirką nuogutėliai stovėjome šiltame lietuje, tada palinkęs arčiau Vestris balkšvu muilu perbraukė man per kaklą. Aiktelėjau, kai prisilietė prie krūtų, putotai muilindamas odą.

Prisiglaudžiau prie jo, mėgaudamasi mūsų kūnų artumu, ir paėmusi muilą tryniau jam krūtinę, rankas, nugarą. Vos tik muilas suputodavo, lietus nuplaudavo burbulus. Vestris prisispaudė mane, jo bučinyje pajutau jėgą ir alkį. Jis paėmė mane į glėbį, muilas išlydo man iš rankos ir nukrito į smėlį, nusinešęs į trobelę paguldė į lovą.

Man patiko nuogu kūnu jausti lovos užtiesalą ir po valandos, kai nurimo audra, gulėjau lovoje pirštu tyrinėdama Vestrio veidą, o jis pro langą žvelgė į paplūdimį. Jo smakras buvo apaugęs tankia ražiena. Suskaičiavau įbrėžimus ant jo veido. Keturi penki, skaičiuojant gilią įpjovą ant ausies.

– Kas ten dėjosi? – sukuždėjau.

– Tikras pragaras, – atsakė jis, remdamasis į pagalves ant lovos.

Pajutau, kad dvejoja.

– Nenori apie tai kalbėti, ar ne?

– Verčiau džiaugtis šita tobula akimirka, – pasakė ir švelniai pabučiavo man lūpas.

Prisiminusi Kitę suvokiau, kad gal jau praėjo kelios valandos. Ar jai viskas gerai? Jaučiausi kalta, kad taip ilgai negrįžtu.

– Mūsų drabužiai turbūt kiaurai peršlapo, – pasakiau truputį sunerimusi.

Vestriui pakilus, antklodė nukrito ant lovos. Droviai sukikenau, stebėdama jo stiprų gražų nuogą kūną.

– Einu atnešti, – pasakė jis.

Po akimirkos grįžo nešinas šlapia suglamžyta suknele. Kol vilkausi ją per galvą, jis įsmuko į kelnes.

– Ar gali dar pabūti? – paklausė pirštais šukuodamas man plaukus.

– Norėčiau, bet turiu grįžti. – Norėjau papasakoti apie Kitę, bet nutylėjau. – Pasakiau Kitei, kad greitai grįšiu.

Vestris linktelėjo ir pabučiavo man ranką.

Tankmėje išgirdę šlamant, abudu atsisukome į langą, paskui kažkas silpnai pasibeldė į duris.

Vestris atsargiai atidarė duris ir įsižiūrėjusi jam per petį pamačiau lauke stovinčią Kitę. Ji iš paskutiniųjų laikė suspaudusi pilvą.

– Ana! – sušuko ji. – Laikas!

Nė nesusimąsčiau, kaip ji mus rado. Nebuvo kada klausinėti.

– Reikia nuvesti tave į ligoninę, – pasakiau pribėgusi.

– Ne, nenoriu, kad kitos slaugės matytų mane tokią. Be to, per vėlu, – pasakė ji. – Aš jau gimdau.

Vestris išsižiojo, o aš padėjau Kitei užeiti į vidų, kur atsigulusi į lovą ji ėmė taip dejuoti iš skausmo, kad širdį vėrė girdint. Lensą reikėtų nubausti už tai, kad paliko ją tokioj padėty, pagalvojau. Papurčiau galvą, antklodės krašteliu šluostydama prakaitą Kitei nuo kaktos, ir ėmiau tyliai melsti Dievo padėti Kitei ir suteikti man jėgų.

Kitė sudejavo dar garsiau. Jaučiau, kad kažkas negerai. Prisiminusi šiurpų Titos įspėjimą, suvirpėjau, bet nuvijau tą mintį iš galvos ir stengiausi susikaupti. Padėjusi Kitei patogiai atsigulti lovoje, rūpestingai įsitaisiau prie jos kojų. Drebančiomis rankomis pakėliau suknelę, mėgindama nors šį tą prisiminti, ką apie gimdymą išmokau per slaugos užsiėmimus. Reikia karšto vandens, chirurginių žnyplių, eterio, antklodžių. Suvirpėjau. Neturėjau nieko, tik rankas.