Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Raskim juos, – pasiūlė ji. – Mes privalom atsisveikinti prieš...

– Nepraraskim tikėjimo, – tariau, – galvokime teigiamai. Jiems reikia mūsų palaikymo.

– Ana, – sumurmėjo Merė, – aš neišlaikysiu, jeigu jį prarasiu.

– Brangioji, nekalbėk taip, – atsakiau tapšnodama jai ranką, – kad neprisišauktum nelaimės.

Atidirbau ankstyvą rytinę pamainą, todėl be jokios sąžinės graužaties po pusryčių paslapčiomis nuėjau prie vyrų kareivinių ir įsižiūrėjau į Vestrio langą. Palypėjusi ant suoliuko mačiau, kad jo kambarys tuščias – lova tvarkingai paklota, o prie durų nekabojo paltas. Ar jis jau išvyko? Liza pirma minėjo, kad viena eskadrilė jau išskrido. Ar Vestris su jais?

Atsisveikinusi su Mere, greitai nužingsniavau į paplūdimį, o pasukusi už vingio pasileidau bėgti. Galbūt jis trobelėje laukia manęs. Jeigu greitai bėgsiu, dar spėsiu pasimatyti prieš jam išvykstant. Šlepsėdama pajūriu, prisėmiau pilnus batelius smėlio, dar niekada smėlis neatrodė toks sunkus ir klampus. Ar tik nebando atskirti manęs nuo Vestrio, sulaikyti? Užkliuvusi už pagalio, išmesto ant kranto, parklupau, rankomis suspaudžiau skaudamą kelį, tada atsistojau ir vėl pasileidau tekina. Greičiau, bėk greičiau, kartojau sau. Svarbi kiekviena minutė.

Prasibrovusi pro krūmus, pagaliau priėjau prie trobelės. Rytinė saulė apšvietė palmių sienas, šviesa liejosi aplinkui. Pasukau durų rankeną melsdama, kad būtų atidaryta, kad viduje rasčiau Vestrį. Tačiau mane pasitiko staigus spragtelėjimas. Užrakinta. Vestrio nebuvo. Pavėlavau.

Paėmusi raktą vis tiek įėjau į vidų ir nusivylusi susmukau kėdėje prie stalo. Kambarėlyje iš karto nurimau. Jaučiau Vestrį šalia, kaip jis ir sakė. Mintyse bandžiau prisiminti tikslius jo žodžius, širdis man juos pakuždėjo: ,,Kai kitą kartą imsi nerimauti dėl mano jausmų, ateik čia. Trobelėje pajusi mano meilę.“ Taip, jaučiau, kaip mane apgaubė jo meilė.

Kilstelėjau grindų lentą ir nudžiugau pamačiusi laiškelį.

Mylimoji Kleo,

man jau laikas eiti, brangioji. Mane siunčia į Gvadalkanalio salą, pasak dalies vado, ten laukia rimtas mūšis. Vaikinai nežino, ko tikėtis, nežinau ir aš. Pagaliau, taip ilgai sėdėjom čia sudėję rankas. Vos neapsigavom ir nepradėjom galvoti, kad atostogaujam. Pats laikas imtis darbo ir atlikti tai, dėl ko čia atvykom. Kovoti.

Šįryt stabtelėjau prie ligoninės atsisveikinti, tačiau buvai užsiėmusi ir nenorėjau tavęs trukdyti. Valandėlę stebėjau pro langą, kaip dirbi, kaip judi, kaip kalbi. O, kokia tu graži! Dar nieko taip nemylėjau kaip tavęs.

Nežinau, kiek laiko būsiu išvykęs. Gal keletą dienų, o gal porą mėnesių. Tačiau prašau savo širdyje prisiminti praėjusią naktį, aš ją taip pat prisiminsiu. Prašau nepamiršt manęs ir laukt sugrįžtančio. Nes aš grįšiu ir mes būsim kartu. O karui pasibaigus niekada daugiau nebesiskirsim.

Brangioji, la vie en rose , prisimink mane.

Amžinai tavo

Greisonas

Nusišluosčiusi ašaras išbėgau į lauką ant kranto, pro šalį skrido išsirikiavusi lėktuvų eskadrilė. Į dangų pasiunčiau oro bučinį.

Jis grįš, jis privalo grįžti.

Dienos slinko, iš fronto gaudavome labai mažai žinių. Pasilikę vyrai atrodė susirūpinę ir įsitempę, galbūt jautėsi kalti, kad nekovoja, o gal susigėdę, kad jų nepaėmė į tokią svarbią misiją.

Liza paaiškino, kad sąjungininkai Ramiajame vandenyne priartėjo ir apsupo japonus, o šitas mūšis lemiamas ginant Naująją Zelandiją. Liza apie karą žinojo daugiau už mus. Ji sakė, kad japonai planavo kolonizuoti Naująją Zelandiją, ten prievartauti ir žudyti. Ir, nors sąjungininkai užėmė Gvadalkanalio salą, po visas Ramiojo vandenyno salas liko išsimėčiusių priešų pajėgų židinių. Mes privalėjome laimėti. Na o kas bus, jei nelaimėsime? Niekas apie tai nekalbėjo, tačiau šita mintis visus slėgė.

Lėktuvai kasdien atgabendavo vis daugiau sužeistų vyrų. Kai kuriuos atnešdavo neštuvuose, apdujusius ir kruvinus, bežadžius, tarsi tai, ką matė, atėmė jiems balsą ir sveiką protą. Kiti būdavo taip smarkiai sužeisti, – nutrauktomis kojomis, be rankų, su rutulinėmis sprogusio šrapnelio sviedinio kulkomis akyse, – kad aimanuodami prašydavo morfino ir mes suleisdavome taip greitai, kaip pajėgdavo mūsų rankos įdurti adatas į jų skausmo iškankintus kūnus.

Be paliovos į ligoninę gabenami sužeistieji neleisdavo mums tinginiauti, visos spėliojome, ar mūšis vyksta pagal planą. Slaugė Hildebrand vadovavo mums tarsi mašina – labai tiksliai ir šaltai.

– Liza! – šaukė ji. – Nueik į sandėlį ir atnešk naują tvarsčių siuntą. Ar nematai, kad jau beveik baigėsi? Stela! Ateik ir padėk man paruošti jį operacijai. Kite! Devintoje lovoje gulinčiam vyrui suleisk morfino. Tuojau pat!

Ji treniravo mus su seržanto jėga – ir teisingai darė. Dar nė vienai iš mūsų neteko taip įtemptai dirbti, o kartu taip stipriai jaudintis. Kai į ligoninę įveždavo naują sužeistąjį, merginos susiburdavo pažiūrėti, ar ne pažįstamas.

Vieną balandžio pradžios rytą prie įėjimo pasigirdo triukšmas, vyras ėmė šaukti:

– Greičiau, man reikia slaugės!

Pamačiau tarpduryje stovintį lakūną, rankose laikantį kraujais pasruvusį kareivį.

– Nebuvo laiko laukti neštuvų, todėl pats jį atnešiau, – pasakė jis. – Jis nukraujavo lėktuve. Nežinau, kuo galit jam padėti, bet paskubėkit. Jis šaunus vaikinas.

Nustūmiau neštuvus su ratukais prie durų ir padėjau lakūnui paguldyti vaikiną. Iškart jį atpažinau, nors veidas ir kaklas buvo kruvini. Dieve mano! Juk tai Vilas, Stelos vaikinas.

– Aš jį nuvešiu, – pasakiau. – Ačiū, leitenante.

– Tuoj atgabens daugiau, – pasakė jis susirūpinusiu balsu. – Ką tik pranešė per radiją. Ten vyksta kruvina kova, daug sužeistųjų.

Apimta siaubo nustūmiau Vilą į operacinę, kur gydytojas Vileris plovėsi rankas.

– Gydytojau! – sušukau. – Padėkit jam.

Per kambarį mostelėjau Merei.

– Atvežė Vilą, – sukuždėjau, jai prisiartinus. Parodžiau į operacinę. – Jis sunkiai sužeistas. Kur Stela?

Ji gestu parodė į kitą ligoninės galą, kur Stela padėjo slaugei Hildebrand dėti kojos įtvarą. Kareivis sudejavo, joms į vietą atstačius kelį.

– Reikia jai pasakyti, – tarė Merė.

– Ne, – paprieštaravau, – ji mums reikalinga. Dabar reikalingos visos saloje esančios darbingos slaugės. Leitenantas sakė, kad tuoj atgabens daugiau. Galbūt Lu, o gal Vestrį. Mums reikia dirbti. Negalime sustojusios sielvartauti.

Ji rimtai linktelėjo.

– Pasistengsiu, kad ji nepamatytų.

– Dėkui, – tariau. – Aš jį stebėsiu. Jeigu kas nors paaiškės, pakviesiu ją.

Po valandos atgabeno dvidešimt tris vyrus, tada dar devynis, paskui vienuolika. Trys mirė. Daugelio būklę stabilizavome ir išskraidinome lėktuvais namo, kur jiems bus suteikta tokia pagalba, kokios mes negalėjome suteikti.

– Tikra mėsmalė, – atsiduso Liza nosinaite šluostydamasi akis. Įtemptas darbas ją išvargino, kaip ir mus visas.

– Kaip jautiesi? – paklausiau, tapšnodama per petį. – Galiu pakalbėti su slauge Hildebrand ir paprašyti leisti tau pailsėti.

– Ne, – atsakė, rankomis lygindamasi baltą uniformą. – Privalau ištverti.

Žvilgtelėjau į Kitę, su kita slauge karštligiškai dirbančią prie ką tik atgabento vyro. Iš jų paimtų tvarsčių supratau, kad jis sunkiai sužeistas į galvą. Kitė greitai darbavosi, dėdama spirite išmirkytą marlę vyrui prie kaktos. Jis susiraukė. Ji ėmė tvarstyti jam galvą, bet truputį susvyravo. Kažkas negerai. Kitei pakirto kojas, kaip aerodrome mums pirmą dieną atvykus į salą. Ji nukrito ant grindų, bet šįkart niekas jos neprilaikė.