Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Bet ką man daryti, kai jis ateiti?

– Ką turi galvoje, ,,kai jis ateiti“?

– Jis ateiti.

Patapšnojau jai per ranką.

– Ar matai tą baltą pastatą ir kampinį langą antrame aukšte prie pat palmės?

– Taip, – atsakė nuolankiai.

– Tai mano kambarys. Kai tau ko nors reikės arba bijosi, šūktelėk man. Mes visada paliekame pravirą langą. Aš išgirsiu tave.

Ji tiriamai žiūrėjo į mane savo didelėmis patikliomis akimis.

– O jeigu tavęs nebūti?

– Tada bėk šituo paplūdimiu, – pasakiau pirštu rodydama į krantą. – Maždaug už pusės kilometro rasi tankmėje pasislėpusią mažą trobelę. Durys užrakintos, bet po laipteliu knygoje rasi raktą. Niekas čia apie ją nežino. Ten būsi saugi.

Atėjos akys išsiplėtė.

– Menininko namas?

Sutrikusi papurčiau galvą.

– Nelabai suprantu, ką nori pasakyti?

– Taip, dailininkas. Niekas ten neiti. Tita sako, kad ten vaidentis.

– Vaidenasi?

– Taip.

– O tu tiki, kad ten vaidenasi? – paklausiau.

Atėja gūžtelėjo.

– Gal, bet jei reikėti, aš ten eiti.

– Šaunuolė.

Atėja nusišypsojo.

– Tau nieko nenutiks, – pasakiau. – Viskas bus gerai. Aš pasirūpinsiu.

– Tikrai? – ji tiriamai žiūrėjo man į akis. Atrodė tokia graži, bet tokia nekalta ir išsigandusi. Pasižadėjau ją apginti. Pasikalbėsiu su Vestriu apie Lensą. Pasirūpinsiu, kad daugiau niekada jos neskriaustų.

– Tikrai, – patikinau ją.

Giliai atsikvėpusi ji pakilo eiti.

– Dar štai kas, Atėja, – pridūriau, – jei pamatysi Lensą, neprasitark jam, kad buvai atėjusi į bazę ir kalbėjaisi su manim. Jį tai tik supykdys.

Ji atrodė sutrikusi, bet linktelėjo.

– Labos nakties, – atsisveikinau.

– Taoto maitai , – atsakė ji ir pradingo mėnesienoje.

8 skyrius

Į langą švietė ryški rytinė saulė, pro užuolaidas prasiskverbę du atkaklūs spinduliai nesidrovėdami šoko ant spintos durų. Su Kite juos stebėjome gulėdamos lovose.

– Ar įsivaizduoji tokį saulėtą rytą Siatle sausį? – paklausiau atsisukdama į Kitę.

– Ne, – atsakė ji monotonišku balsu. – Aš pasiilgau šalčio. Jau pavargau nuo tos amžinos saulės.

– O aš turbūt niekada nepavargčiau, – pasakiau sėsdamasi ir paėmiau ant lovos kojūgalio užmestą chalatą. – Kite, ar galiu tavim pasikliauti?

– Taip, – atsakė ji.

– Man neramu.

– Kodėl? – jos akys atrodė pavargusios, bet ne tik dėl ankstaus meto. Iš veido ji atrodė labai išsekusi. Mes nuo Kalėdų nesikalbėjome apie Lensą, kai papasakojau, ką sakė Atėja. Įspėjau ją dėl Lenso, tačiau ta žinia jos visai neapstulbino. Regis, tarp jų viskas baigta. Kasdien Kitė darėsi vis tylesnė, labiau užsisklendusi ir susirūpinusi. Ar Lensas įskaudino ją taip pat kaip Atėją?

– Man neramu, kad šita sala mus pakeitė, – pasakiau.

Užuot žiūrėjusi į mane, Kitė žvelgė kiaurai, tiesiai į sieną man už nugaros.

– Taip, pakeitė, – pasakė paprastai.

– Kite, man tik... – nutilau, netikėtai pasigirdus beldimuisi į duris.

– Kas ten? – sušukau.

– Čia aš, Merė.

Susiveržusi chalato diržą, atidariau duris, už jų stovėjo raudonskruostė ir švytinti Merė.

– Labas rytas, gražuolės, – pasilabino kyštelėdama galvą į kambarį, sveikindamasi ir su Kite, bet veltui.

Po maliarijos priepuolio Merė atgavo jėgas ir dabar niūniuodama sukdavosi ligoninėje, kol mes visos bambėdavome. Stela sakė, kad Merė susitikinėja su vyru vardu Lu, nors pati ir neprasitarė. Tikėjausi, kad tai tiesa. Ji verta laimės.

Kaip tik tada mane nusmelkė mintis – laiškas Merei nuo jos buvusio sužadėtinio. Prisiminusi žvilgtelėjau į po staleliu prie lovos pakištą batų dėžę, kur paslėpiau laišką, žadėdama atiduoti, kai manysiu, kad ji pasiruošusi. Atidengusi dangtelį, įkišau ranką į dėžutę ir ant grindų nukrito paskutinis Džerardo laiškas. Nuraudusi paskubomis jį paslėpiau. Kaip galės Merė pažvelgti į savo praeitį, jeigu net aš negaliu?

– Norėjau šįvakar pakviesti jus į nedidelį pobūvį, – toliau kalbėjo Merė. Jos akys spindėjo kaip įsimylėjėlės, tiksliau – iš naujo įsimylėjusiosios. – Grupelė mūsų rengiasi vakare iškylauti paplūdimyje. Stela, Liza, dar kelios slaugės ir kai kurie vyrai. Pusę aštuonių visi sėdam į sunkvežimį ir važiuojam į Leatros paplūdimį. Ana, manau, Vestris irgi važiuos.

Ji supratingai pažvelgė į mane, bet aš jai neatsakiau. Tris savaites nesikalbėjau su Vestriu, todėl baiminausi, kad tolstam vienas nuo kito. Žinoma, vadas duodavo jam daug darbo. Labai daug. Tačiau jis beveik nebeužsukdavo į trobelę, net kai žinojau, kad nedirba.

Leatros paplūdimys buvo vos už kelių žingsnių nuo trobelės. Pajutau, kaip įsitempiau. Kodėl jaudinuosi? Aišku, jos niekas neras. Niekas, be Vestrio ir manęs, nežinojo, kad ji ten yra. Tiesą sakant, kartais atrodydavo, kad trobelę matome tik mes. Paskutinį kartą mudu kaip tik apie tai kalbėjomės, pastebėję pro šalį einantį kareivį, nors paprastai niekas ten nevaikštinėdavo. Man nugara perėjo šiurpas, išgirdus jį švilpaujant. Ar pamatys trobelę? Ar pamatys mus? Tada ir suvokiau, kaip stipriai myliu mūsų privatų pasaulėlį, ir labai tikėjausi, kad taip ir liks.

,,Kažkas ateina“, – išsigandusi tuomet sukuždėjau Vestriui.

Abudu pro langelį į paplūdimį stebėjome, kaip vyras klupinėdamas eina per baltą smėlį. Tikriausiai girtas. Kareiviai labai daug gerdavo, o nuo karščio saloje jie tik dar labiau apgirsdavo.

,,Pakrantė tuščia, – po valandėlės pasakė Vestris. – Jis mūsų nematė.“

Bet, kodėl jis mūsų nematė? Trobelė stovėjo netoli paplūdimio, vos vos pasislėpusi po palmių lapais. Geriau įsižiūrėjęs smalsesnis žmogus būtų ją pastebėjęs. Taigi kodėl kiti jos nesurado? Kaip per tiek metų liko nepastebėta šalimais ant kranto įsikūrus karinei aviacijos bazei, kur gyveno keli tūkstančiai vyrų? Po tokių klausimų man atrodydavo, kad mes išsigalvojome trobelę, kad ji tik miražas, kurį abu su Vestriu matydavome karštoje Prancūzijos Polinezijos saulėje.

– Taigi, – viltingai tarė Merė, – ar ateisit?

Žvilgtelėjau į Kitę. Ji atrodė abejinga ir išsiblaškiusi.

– Ateisiu, – dvejodama atsakiau, – jeigu Kitė eis kartu.

Kitė išsigando.

– Oi, ne, – tarė purtydama galvą. – Aš negaliu.

– Kodėl negali?

Ji nieko neatsakė, tik tylėjo.

Susidėjusi rankas ant krūtinės šyptelėjau.

– Matai? Neturi jokio pasiteisinimo, – pasakiau ir atsisukau į Merę. – Mes ateisim.

– Puiku, – tarė ji. – Pusę aštuonių susitinkam mašinų aikštelėje.

Kitė nenoriai prisidėjo prie manęs. Prieš mums išeinant iš kambario, gerai į ją įsižiūrėjau. Kuo ji pasikeitė? Tiesa, skruostai išblyško, o visada pasišiaušę plaukai dabar atrodė dar labiau susitaršę, nebesuvaldomi. Ji nė nestabtelėjo pasižiūrėti į save ovaliame veidrodėlyje mūsų kambaryje. O jei ir žvilgtelėjo, abejoju, ar pajėgė pastebėti pokytį. Pasikeitė ne tik jos plaukai, bet ir figūra. Praėjusią savaitę valgykloje nugirdau, kaip Stela sukuždėjo Lizai pamačiusi Kitę dedantis dar bulvių košės: ,,Namo grįš priaugusi septynis kilus.“ Kitė tikrai atrodė apkūnesnė, tačiau jos grožio neužgožė nei sutaršyti plaukai, nei išblyškę skruostai, nei apvalainos formos. Kitė vis tiek buvo graži.

– Gražiai atrodai, – pagyriau mums einant iš kareivinių tą vakarą.

– Ne, negražiai, – atsakė ji. Man nepatiko nusivylęs jos balsas.