Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Kas yra, Ana? – paklausė, nusiimdamas servetėlę nuo kaklo.

– Pulkininkas Donahju sumušė Vestrį, – sukuždėjau. – Jis savo kambaryje, gal be sąmonės, – kalbėjau paskubomis.

Elioto akys išsiplėtė.

– Einu, – tarė jis, stumtelėjęs dvigubas duris nubėgo takeliu.

Ilgai lūkuriavau prie kareivinių, tai vaikštinėdama, tai įsižiūrėdama į antrą aukštą, stengdamasi ką nors pamatyti pro langą. Pagaliau atsidarė durys ir į lauką išėjo Eliotas.

– Jį stipriai sumušė, – pasakė jis. – Plėštinę žaizdą ant kaktos reiks siūti.

– Kodėl gi jis neateina? – paklausiu.

– Nenori, – atsakė Eliotas.

– Nesuprantu, o kodėl pulkininkas Donahju taip su juo pasielgė?

– Nesako, – tarė žiūrėdamas į pulkininko paliktą pėdsaką. – Bet turbūt įvyko kažkas blogo, kažkas neteisingo.

Ranka patryniau kaktą.

– Ar galėtum su juo pabūti? Įsitikink, kad jam viskas gerai ir pabandyk nuvesti į ligoninę, kad jam susiūtų žaizdą.

Eliotas linktelėjo.

– Pasistengsiu, – atsakė eidamas prie durų.

– Ačiū, – padėkojau. – Eliotai?

– Ką?

– Pasakyk, kad pasiilgau jo.

Eliotas nusišypsojo.

– Jis apsidžiaugs.

Kai parėjau į kambarį, Kitės padėklas su pietumis buvo ataušęs, bet nesvarbu. Ji vis dar nenorėjo valgyti.

– Mieloji, ar galėčiau kuo nors padėti? – paklausiau, glostydama švelnias jos garbanas.

– Ne, – droviai atsakė. – Man tik reikia pabūti vienai.

– Taip, – atsakiau šiek tiek įskaudinta. – Suprantu.

Saulė nusileido, bet virš galvos viliojamai švietė mėnulis. Pažvelgiau į kuprinę ir man dingtelėjo – trobelė. Štai, kur man reikia būti, mano širdis jautė.

– Kite, – švelniai tariau, dėdama knygą į kuprinę. – Aš valandėlei išeinu.

Ji neatsakė, bet aš jos nekaltinau.

– Greit grįšiu, – pasakiau ir uždariau duris.

Vėjas pūtė stipriau negu įprastai, taršydamas plaukus, kol per smėlį klampojau trobelės link. Atėjusi atrakinau duris ir atsiguliau ant lovos. Praėjusią savaitę atnešiau naują lovos užtiesalą, kurį radau ant spintos viršutinės lentynos, jis šildė ir ramino pavargusį kūną. Nesivarginau ir netikrinau pašto dėžutės. Vestrio ilgai nebuvo, tad čia nesilankė, o dabar užsidaręs kareivinėse gydosi žaizdas. Suvirpėjau pagalvojusi, koks žiaurus yra pulkininkas Donahju. Klausiau savęs, kodėl jis taip sumušė Vestrį. Kad ir kokia būtų priežastis, tikrai žinojau, kad Vestris to nenusipelnė.

Atrėmusi galvą į pagalvę, išsiėmiau motinos laišką, kurį pirma buvau įsikišusi jį į kišenę.

Mano brangioji Ana,

rašau tau skaudama širdimi, nes privalau pranešti siaubingą žinią. Patikėk, labai ilgai svarsčiau, ar rašyti apie tai, ar laukti, kol grįši. Tačiau manau, kad privalai žinoti.

Aš palieku tavo tėvą. Aplinkybės per daug rimtos aptarti laiške, tik pasakysiu, kad nors ir skiriuosi, mylėsiu tave taip pat stipriai kaip visada. Kai grįši namo, viską paaiškinsiu.

Tegul tavo santuoka su Džerardu bus kupina meilės, kitaip negu manoji.

Labai tave myliu ir tikiuosi, kad šita žinia per daug tavęs neįskaudins.

Tave mylinti

motina

Akis ėmė graužti sūrios ašaros. Ji palieka tėtį. Vargšelis. Kaip ji gali, piktinausi. „Tegul tavo santuoka su Džerardu bus kupina meilės, kitaip negu manoji.“ Kas čia per paistalai?

Kažką išgirdau paplūdimyje, sugirgždėjusios iš lėto atsidarė trobelės durys. Nurimau pamačiusi Vestrio veidą.

– Tikėjausi tave čia rasti, – pasakė ir nusišypsojo.

– Kaip tu atrodai! – sušukau ir nesusilaikiusi pribėgau prie jo, mano ranka instinktyviai ėmė glostyti jam skruostą. – Kodėl pulkininkas Donahju tave sumušė?

– Klausyk, – tvirtai tarė jis, – noriu, kad žinotum. Šiandien tu pulkininko Donahju nematei.

– Bet aš mačiau...

– Ne, – atsakė, – nematei.

– Kodėl, Vestri?

Jis atrodė apimtas prieštaringų jausmų ir įskaudintas.

– Prašau daugiau apie tai niekada nekalbėti.

Suraukiau antakius.

– Nesuprantu.

– Taip reikia, – atsakė jis. – Kada nors suprasi.

Šviesoje pamačiau, kaip stipriai sužalotas jo veidas.

– Leisk nuvesiu tave į ligoninę.

Vestris išsisukinėjamai nusišypsojo.

– Nagi, kodėl turėčiau ten eiti, kai šalia ir taip stovi mano slaugė?

Nusišypsojusi paėmiau kuprinę.

– Ką gi, kažkur turėjau pirmosios pagalbos vaistinėlę.

Naršiau kuprinę, kol radau baltą dėžutę su būtiniausiais slaugos reikmenimis, iš jos išėmiau rinkinį žaizdoms siūti. Atplėšusi baltą pakelį, išėmiau spirite išmirkytą marlės kvadratėlį.

– Truputį perštės.

Paėmiau jį už rankos, prisilietusi, pajutau pažįstamą jaudulį, ir nusivedžiau prie lovos. Juk nieko tokio, kad mes čia atsisėsim, pagalvojau.

– O dabar, – tariau, atsisėdus, – nejudėk.

Eliotas sakė tiesą. Plėštinė žaizda ant kaktos buvo gili, abejojau, ar sugebėsiu susiūti.

– Stipriai praskelta, – pasakiau su marle tapšnodama žaizdą. Vestris krūptelėjo, bet nepratarė nė žodžio.

– Žinai ką, – nervingai tariau, – ligoninėje turim skausmą malšinančio kremo. Einam ten. Tau ne taip skaudės.

Jau stojausi, bet Vestris paėmė mane už rankos ir pasodino.

– Nenoriu eiti, – tarė. – Noriu likti čia.

Jo žvilgsnis buvo rimtas ir švelnus. Linktelėjusi paėmiau siūlą žaizdai siūti.

– Gerai, bet truputį skaudės.

Vestris žiūrėjo tiesiai į sieną, man duriant vieną kartą, paskui antrą. Trečia siūle užsiuvau žaizdą. Stipriai užrišusi nukirpau galiuką.

– Štai taip, – tariau. – Na, ar labai skaudėjo?

Vestris papurtė galvą.

– Kleo Hodž, turi įgimtą talentą slaugyti, – pajuokavo ir susirūpinęs pažvelgė man į akis. Nusišypsojusi greitai nusisukau.

– Tu verkei, – pasakė jis. – Kodėl?

Prisiminiau motinos laišką.

– Iš namų gavau liūdną laišką.

– Ką rašo?

Dvejojau prieš atsakydama:

– Nuo motinos. Ji... – Užgniaužiau vėl besikaupiančias ašaras. – Ji skiriasi su tėvu.

Ištiesęs rankas prisitraukė mane prie savęs ir apkabino, mano galva prigludo jam prie krūtinės. Jo glėbyje jaučiausi saugi.

– Labai apgailestauju, – tarė. Mažoje trobelėje nuaidėję jo žodžiai, valandėlę tvyrojo ore, nes abu ilgai tylėjome.

Pažvelgiau į Vestrį. Jis buvo šalia. Čia ir dabar. Tą akimirką man niekas daugiau nerūpėjo.

Jo rankos iš lėto slinko manosiomis, pečiais, kaklu ir skruostais, tada prisitraukė mano veidą. Viduje pajutau kažin kokį naują jausmą. Vestris labai švelniai ir svaiginamai pabučiavo man į lūpas, o kai prisitraukė prie savęs, nebeliko jokio noro priešintis.

Jis atsargiai laikė mane glėbyje. Lapkričio 27-oji. Bereikšmė data, tik taškelis kalendoriuje. Tačiau tą dieną mano gyvenimas pasikeitė. Tą dieną aš pamilau Vestrį.

7 skyrius

Atrodė nesąžininga, kad per Kūčias be atvangos kepina saulė. Namuose prieškambaryje motina puoštų didžiulę eglę. Beveik užuodžiau jos kvapą, nors tai buvo tik vaizduotė, nes aplink matėsi palmės, o motina išėjo iš namų. Iš paskutinio jos laiško supratau, kad išsinuomojo butą Niujorke.

Prisiminiau, koks linksmas šiuo metų laiku būdavo tėtis, Kalėdų giesmininkus vaišindamas dideliais puodeliais karšto sidro ir kiekviename žingsnyje kimšdamas Maksinos keptus pyragus bei sausainius. Maksina. Ne kartą nusistebėjau, kodėl ji neparašo. Vis dėlto paštą retai begaudavom, moterys kiekvieną popietę viltingai laukdavo, ar nepastebės su skubiu pristatymu pievele lekiančio džipo.