Сара Джио - Pajūrio trobelė

Ant nugaros pajutau ranką, kai susmukusi kėdėje mėginau nuo kitų moterų nuslėpti ašaras.

– Kas atsitiko, brangioji? – švelniai paklausė Merė.

– Džerardas, – sumurmėjau, – jis užsirašė savanoriu.

Merė patapšnojo man per nugarą, mano ašaros vilgė suglamžytą popierių, terliodamos gražią Džerardo rašyseną ir vietomis palikdamos juodo rašalo dėmių.

– Kaip manai, koks gyvenimas laukia kariškio žmonos? – paklausė Kitė tą vakarą prieš miegą. Apsivilkusi rožiniais naktiniais marškiniais sėdėjo ant gulto ir šukavosi šviesias garbanas – matėsi, kad gerai jaučiasi, o aš nesusikaupiau skaityti.

Nuleidau knygą.

– Ar tik nesakai, kad jau manaisi tekėti už Lenso?

Kitė neatsakė, toliau šukavosi plaukus.

– Turbūt toks gyvenimo būdas turėtų savų pliusų, – pratarė ji. – Lauktų kelionės ir nauji įspūdžiai.

– Kite, bet juk neseniai su juo susipažinai, – pasakiau.

Dabar kalbėdavomės tik vakarais, bent jau tais vakarais, kai Kitė nebūdavo išėjusi su Lensu.

Padėjusi šepetį ant stalelio prie lovos, Kitė įsiropštė į lovą, iki pat smakro užsiklojo antklodę ir atsisuko į mane.

– Ana, ar visada žinojai, kad Džerardas yra tas vienintelis? – paklausė vaikišku, smalsiu, naiviu ir virpančiu balsu.

Klausimas užklupo mane taip, kaip nebūtų užklupęs Siatle.

– Na taip, žinoma, kad visada, – atsakiau, galvodama apie šiandien gautą jo laišką. Mano atsidavimas jam sustiprėjo. – Tiesiog žinojau.

Kitė linktelėjo.

– Manau, kad ir aš tą patį jaučiu, – pratarė ir nusisuko į sieną, man nespėjus jos paklausti. – Labanakt.

Vestris trisdešimt dienų buvo išskridęs į kitą salą su karine užduotim, o kai lapkričio 27 dieną grįžo, tikėdamasi susitikti jį ant takelio lūkuriavau prie vyrų kareivinių, apsimesdama, kad skinu kinrožės žiedus. Buvo trečiadienis, diena prieš Padėkos šventę, todėl stovykloje kilo sujudimas dėl dviejų dalykų: kalakuto ir spanguolių padažo.

– Ei, slauge! – šūktelėjo vyras pro trečio aukšto langą. – Kaip manai, ar gausim kalakutą?

– Ar aš panaši į virėją? – kandžiai atkirtau.

Devyniolikmetis, o gal jaunesnis kareivis šyptelėjo ir dingo. Praėjo keli mėnesiai, kol pripratau prie karo ir vyriškų įpročių. Daugiau nebesidrovėdavau, burbtelėdavau tiems, kurie burbėdavo man, o į netinkamas pastabas atsikirsdavau taip išlygindama rezultatą. Motina būtų nesitvėrusi pykčiu.

Dvidešimt minučių skynusi žiedus Vestrio nepamačiau, todėl prislėgta grįžau į moterų kareivines su gėlių pilnu krepšeliu.

– Gavom paštą, – tarė Kitė, mesdama laišką ant lovos. – Nuo tavo motinos.

Gūžtelėjusi įsikišau jį į suknelės kišenę, o Kitė pastebėjo prie durų paliktą krepšelį su gėlėmis.

– Kokios gražios, – tarė, – pamerkim.

Išėmusi gėles iš krepšelio, po vieną pamerkė į stiklinę su vandeniu ant savo tualetinio stalelio.

– Jos nesilaikys, – pasakiau. – Nuskintos labai trumpai žydi. Iš ryto bus nuvytusios.

– Žinau, – atsakė ji. – Bet juk dabar jos atrodo tokios gražios?

Linktelėjau. Norėjau kaip ir Kitė mokėti džiaugtis šia akimirka. Tai – talentas.

Ji atsitraukė žavėdamasi puokšte ryškiai raudonų žiedų, kurie mums grįžus po pietų jau bus suglebę, tada žvilgtelėjo į stalelį prie lovos.

– Vos nepamiršau, – tarė ji. – Ir aš gavau laišką iš namų. Nuo tėvo.

Nuplėšusi voko kraštą, Kitė ištraukė laišką ir su šypsena pradėjo skaityti. Bet jos veidas tuoj apsiniaukė, atrodė sukrėstas. Per skruostus iš lėto ėmė riedėti ašaros.

– Kas yra? – paklausiau pribėgusi prie jos. – Ką rašo?

Ji krito ant lovos ir įsikniaubė į pagalvę.

– Kite, – neatlyžau, – sakyk.

Ji nesujudėjo, todėl, pakėlusi puslapius nuo žemės, perskaičiau tėvo parašytą laišką:

Mieloji, pranešu, kad ponas Gelfmanas rugsėjį išvyko kariauti į Europą. Deja, jis žuvo. Žinau, kad šita žinia tave labai nuliūdins. Tavo motina nenorėjo, kad rašyčiau apie tai, bet man atrodė, jog privalai žinoti.

Įdėjau laišką į Kitės tualetinį staliuką. Prakeiktas paštas. Kodėl atėję laiškai taip mus persekioja? Mums čia gerai ėjosi, kol pradėjome juos gauti.

– Kite, – tariau, glausdamasi veidu prie jos. – Labai užjaučiu.

– Palik mane ramybėje, – tyliai atsakė ji.

– Atnešiu tau pietus, – pasakiau, išgirdusi valgyklos skambutį.

– Aš ne alkana, – šniurkštelėjo ji.

– Vis tiek atnešiu.

Į lėkštę įsidėjau šaukštą bulvių košės, virėjui leidus, paėmiau lėkštę ir Kitei, įdėjau griežinėliais supjaustytų morkų, virto kumpio, kuris po šildančiomis lempomis atrodė susiraitęs ir sausas. Bent jau ne iš konservų dėžutės. Nudžiugau.

Prie slaugių stalo pamojo Stela ir Merė, linktelėjusi priėjau.

– Nešu maistą Kitei ir sau į kambarį. Šiandien Kitė iš namų gavo liūdną žinią.

Merė suraukė antakius.

– Kaip gaila, – tarė ji. – Bet prisėsk minutėlei. Einant takeliu bus sunku išlaikyti du padėklus. Dar pargriūsi. Geriau pirma pavalgyk.

Pasvarsčiusi sutikau ir atsisėdau šalia Merės.

– Girdėjau, kad kareivinėse šiandien kilo muštynės, – tylesniu balsu pasakė Stela. – Šita sala tikrai vargina vyrus.

– Ji vargina mus visus, – atsakiau, atšipusiu peiliu mėgindama atsipjauti kieto kumpio.

Stela linktelėjo.

– Vakar turguje mačiau Lensą, apsikabinusį tą merginą, čiabuvę.

Apsidžiaugiau, kad Kitės nėra. Šiandien jai gana širdgėlos.

– Kalbi apie Atėją, – pasakiau. – Ji turi vardą.

Mane erzino, kad Stela visiškai negerbia vietinių salos gyventojų.

– Regis, toks jos vardas, – atsakė gūžtelėjusi. – Lensui ji tikrai labai patinka.

Merė abejodama pasakė:

– Ak, Stela, jei jis iš jos perka cigarečių, tai dar nereiškia, kad su ja flirtuoja.

Stela gūžtelėjo.

– Tik sakau, ką mačiau.

Vargšė Kitė, pamaniau. Kol kas nesakysiu. Jai reikia laiko.

– Gerai, merginos, – tariau imdama Kitės padėklą, – nešu maistą.

– Labos nakties, – palinkėjo Merė.

Stela linktelėjo ir atsikando sausainio.

Vaikydama muses nuo padėklo ėjau takeliu, trumpam stabtelėjau priešais vyrų kareivines, veltui tikėdamasi pamatyti pro langą žiūrintį Vestrį. Jo gultas antrame ar ketvirtame aukšte? Akimis permečiau antro aukšto langus. Mano žvilgsnis sustojo prie praviro lango pastato viduryje, kur girdėjosi, kaip kažkas bilda ir juda. Mušasi, pagalvojau.

– Taip, pone! – nuskambėjo balsas. – Prašom, pone! – tai buvo Vestrio balsas.

Dieve mano! Jis sužalotas. Jį muša, pamaniau. Padėjusi padėklą ant suoliuko, priėjau prie kareivinių durų. Reikia jam padėti. Tačiau kaip? Moterims neleidžiama eiti į vidų. Nevilties apimta stovėjau ant laiptelių klausydamasi, kaip kažkas smarkiai smūgiuoja ir lūžta baldai. Mintyse maldavau jų liautis.

Po akimirkos nutilo. Trinktelėjus durims, koridoriuje pasigirdo sunkūs žingsniai, kažkas leidosi laiptais ir ėjo prie išėjimo. Mane supykino, tarpduryje pamačius pulkininką Donahju, suspaustu kruvinu kumščiu. Pasitraukiau už kinrožės krūmo ir stebėjau, kaip nužingsniavo tiesiai į ligoninę.

Širdis ėmė smarkiai daužytis.

– Vestri! – išsigandusi šūktelėjau. – Vestri! – sušukau garsiau pro pravirą langą.

Man atsakė tik tyla, todėl baiminausi blogiausio.

Nubėgau į valgyklą, kur dauguma vyrų tebevalgė, už stalo prie įėjimo pamačiau sėdintį Eliotą. Mūsų akys susitiko ir aš mostelėjau jam prieiti.