Сара Джио - Pajūrio trobelė

– Patikinu tave, – atšoviau, – sukūrei dramą ten, kur jos nėra.

Vestris mirktelėjo.

– Pamatysim.

Kai grįžau, Kitės kambaryje dar nebuvo, taigi, suskambėjus valgyklos skambučiui, kviečiančiam pietų, iš kareivinių išėjau viena, trumpam užsukau į ligoninę pas Merę, nudžiugau pamačiusi ją sėdinčią ir per šiaudelį gurkšnojančią apelsinų sultis.

– Labas, Ana, – tarė ji, sėdėdama lovoje. Vis dar silpnas balsas tapo linksmesnis ir nuskambėjo tvirčiau negu iš ryto.

– Labas, – pasisveikinau. – Einu pietauti. Gal tau ką nors atnešti? Turbūt jau pabodo skysčių dieta.

– Tikrai, – atsakė. – Bandelė ir keli gabalėliai sviesto būtų puiku.

– Aš tau parūpinsiu, – atsakiau nusišypsojusi.

Patraukiau takeliu, vedančiu į valgyklą, praėjau kinrožės krūmą, nuo kurio su Kite pirmą vakarą nusiskynėme po žiedą. Ėjau, kol pamačiau poilsiavietės prieplauką. Pririštos lininėmis virvėmis vandenyje sūpavosi dvylika kanojų, laukiančių, kad besiilsintys kareiviai išplauktų jomis į jūrą. Mažai kas plaukdavo, nors Bora Bora palyginti kol kas buvo saugus prieglobstis nuo priešų antpuolių.

Geriau įsižiūrėjusi pastebėjau iš kanojos lipančius du žmones. Niekas kitas neturėjo tokių susitaršiusių garbanų, tik Kitė, tačiau vyras, padėjęs užlipti jai ant prieplaukos, buvo ne Lensas. Žioptelėjau pamačiusi pulkininko Donahju veidą. Kitė meiliai jam šypsojosi, kol jis dėjo irklus į kanoją. Susiėmę už rankų abudu nužingsniavo per pievelę, tada atsisveikino ir Kitė takeliu nuskubėjo į moterų kareivines.

Kilo mintis bėgti paskui ją, bet persigalvojau. Pagaliau juk ji man nepasakė tiesos apie pasimatymą, veikiausiai manydama, kad nepritarsiu, ir tai tiesa. Tačiau nenorėjau, kad pagalvotų, jog ją seku. Ne, atėjus laikui ji man papasakos. Todėl nuėjau į valgyklą, kur paprašiau virėjo paruošti padėklą su maistu ir Merei.

– Kaip laikosi Lensas? – per pusryčius koketiškai paklausė Stela. Man dingtelėjo – ar ir ji matė Kitę su pulkininku?

– Puikiai, – atsakė Kitė, knibinėdama kaip guma kietą plaktą kiaušinienę su kukurūzų koše. – Šįvakar susitinkam.

Stela pavydžiai papurtė galvą. Kai susipažinau su ja, tas gestas žadino norą gintis, tačiau greitai pamačiau, kad tiesiog toks Stelos būdas.

– Na tau ir sekasi su vyrais, – pasakė ir nusivylusi atsiduso. – Aš nebesusitikinėju su Eliotu. Jo visos mintys sukasi vien tik apie tą moterį. Jis arba vienas fotografuoja paplūdimyje, arba užsidaręs kareivinėse rašo jai eiles. Turbūt ta moteris kažkokia nepaprasta. Bet aš vakar susipažinau su lakūnu. Jo vardas Vilas ir jis visai nieko.

Prie mūsų priėjusi Liza padėjo padėklą ant stalo.

– Ar Merė vis dar sveiksta?

– Ačiū Dievui, taip, – atsakiau. – Šiandien jai daug geriau.

Liza įdėmiai žiūrėjo į laišką savo rankoje.

– Šiandien jai atėjo laiškas, – tarė atsargiai. – Pastebėjau siuntėjo vardą. Ar ji nesakė, kad jos buvęs sužadėtinis vardu Edvardas?

Linktelėjau.

– Parodyk man.

Iškėliau voką į šviesą, bet nieko svarbaus neįžiūrėjau, tik kad siuntėjas iš tiesų Edvardas. Edvardas Notonas, gyvenantis Paryžiuje.

– Ana! – subarė Kitė. – Negalima skaityti jos laiško. Tai asmeniška.

– Galima, jei manau, kad kelia pavojų jos sveikatai, – atsakiau. – Klausyk, šitas vyras paliko ją kone prie altoriaus ir pavertė jos gyvenimą tikru chaosu, priversdamas išvykti į tolimą salą kitame pasaulio gale, įsivaizduok, kaip ją paveiks jo laiškas.

Kitos merginos pritariamai linktelėjo ir Kitė sušvelnėjo.

– Aš neketinu skaityti, tik paslėpsiu, kol ji pasveiks. Jos širdis silpna. Pirmiausia jai reikia atgauti jėgas. Neleisiu, kad tas laiškas trukdytų jai sveikti, – pasakiau.

– Gerai jau, – nusileido Kitė. – Tačiau neturėtum kištis į meilės reikalus.

Ar tik nebando manęs įspėti dėl savo asmeninio gyvenimo, pagalvojau.

Nepatenkinta suraukiau nosį ir įsikišau laišką į suknelės kišenę pasaugoti.

– Nesikišu, – atsakiau Kitei, – tik rūpinuosi jos sveikata.

Kitė pastūmė lėkštę į šalį.

– Na, merginos, man jau gana tų sukepusių kiaušinių. Einu dirbti. Slaugė Hildebrand sakė, kad šiandien atgabens sužeistąjį.

Tą rytą mums einant į ligoninę nervinausi dėl Kitės pastabų, bet ginčas visiškai išgaravo iš galvos, kai išgirdau, kad iš kitos salos sanitaras atsiuntė radiogramą, jog pas mus skraidina sužeistą lakūną. Jis bus mūsų pirmas tikras ligonis, išskyrus Vestrį, kurį gydžiau tik aš.

Lakūną atgabeno penkiolika po dešimtos. Kažin, ar kuri iš mūsų įsivaizdavo tokį rimtą atvejį – sprogus šrapnelio sviediniui rutulinės kulkos pataikė į galvą. Kitė pirmoji nuvežė kareivį į operacinę ir tvirtomis rankomis talkino gydytojui, šalindama kruvinus metalo gabaliukus ir kraudama juos į lėkštę šalia operacinio stalo. Liza atsiprašė, nes ją supykino, tačiau Kitė nė nesuvirpėjo. Ji taip sumaniai ir lengvai darbavosi, kad gydytojas paprašė jos pasilikti dar valandai slaugyti paciento. Ji iš karto sutiko.

Pasibaigus pamainai parėjau į kareivines, trokšdama pabėgti iš sterilios ligoninės aplinkos ir atsipalaiduoti jaukioje trobelėje. Į kuprinę įsimečiau žirkles, adatą su siūlu ir gelsvo audeklo rietimą, kurį radau atliekų dėžėje prie ligoninės. Pamaniusi, kad tiks užuolaidoms, pastvėriau, kol šiukšlių rinkėjai nenuvežė.

Atėjusi neradau Vestrio, taigi iš jo sugalvotos slėptuvės knygoje paėmiau raktą, atrakinau duris ir padėjau kuprinę ant senos raudonmedžio kėdės.

Išmatavusi langų plotį ir apskaičiavusi kiekvienos užuolaidos ilgį ir plotį, tuojau pat pradėjau jas siūti. Patiesusi ant grindų medžiagą, nuvijau šalin driežiuką, ir ėmiau kirpti. Apsiūdama užuolaidas, klausiausi paukščių čiulbėjimo. Lygintuvo neturėjau, todėl negalėjau išlyginti, tačiau pajūrio trobelei tiks ir tokios siūlės, o ilgainiui šiltame, drėgname ore jos pačios išsilygins.

Siūdama galvojau, koks narsus ir spontaniškas yra Vestris, visiškai kitoks negu nuoseklaus ir apgalvoto būdo Džerardas. Kodėl Džerardas negalėtų būti laisvesnis ir labiau džiaugtis gyvenimu? Vis dėlto dygsniuodama medžiagą suvokiau, kad Siatle užslėptas rūpestis dėl jo atogrąžose tik sustiprėjo. Ypač kankino mintis, kad jis vengia karinės tarnybos. Kodėl jis nepasipriešino tėvo norui ir nepasielgė garbingai?

Kišdama lazdą į užuolaidas ir kabindama jas ant lango, prisiminiau po lova padėtą paveikslą. Spėliojau, kas jame pavaizduota, bet labiausiai mane domino menininkas.

Kas čia gyveno prieš daugelį metų? Į Vestrį panašus vyras, nebijantis nuotykių? Įsivaizdavau, kaip Vestris nugyvens čia savo gyvenimą. Galbūt ves vietinę merginą, panašią į tą, kurią su Lensu ir Kite sutikome turguje. Kuo ji vardu? Ak taip, Atėja. Bet ar bus jis laimingas? Ar tokia moteris padarys jį laimingą? Šyptelėjau. Taip, žinoma, vienu atžvilgiu bus laimingas, tačiau ar pajėgs jie suprasti vienas kitą? Aistra išblėsta, o meilė išlieka. Norėjau, kad ir Kitė tuo patikėtų.

Tuo metu trobelę apgaubė sutemos, pro atvirą langelį pažvelgiau į dangumi grėsmingai slenkančius pilkus lietaus debesis, pasirengusius kiaurai permerkti žemę, nori ji to ar ne. Įdėmiai nužvelgiau paplūdimį, tikėdamasi pamatyti trobelės link einantį Vestrį, tada prisiminiau pašto dėžutę, o tiksliau girgždančią lentą kampe. Nuėjusi kilstelėjau ir žiūrinėdama po ja pastebėjau baltą voką.

Nekantraudama jį atplėšiau.

Brangioji ponia Kleo Hodž,