Сара Джио - Pajūrio trobelė

Ne tokio gyvenimo karo metu tikėjausi. Vis dėlto artėjo permainos. Sklido kalbos, kad pulkininkas Donahju planuoja kažkokią didelę operaciją. Spėliojau, kaip tai paveiks mūsų darbą ir gyvenimą.

Pasukau takeliu, vedančiu į pajūrį. Vestris sakė, kad trobelė yra už pusės kilometro į šiaurę nuo karinės bazės. Tikėjausi, kad jis neklydo.

Sparčiai žingsniuodama kelis kartus žvilgtelėjau per petį. Ką pagalvotų žmonės, pamatę mane vieną štai taip paslapčiomis einančią iš bazės? Ana Kelovėj nepanaši į tokią, kuri taip elgtųsi.

Tik pasukusi už vingio, tankmėje įžiūrėjau pasislėpusį tą patį trobelės stogą iš palmių lapų. Eidama artyn išgirdau džeržgiant pjūklą.

Širdis ėmė tuksėti krūtinėje – Vestris čia.

– Sveiki, – ceremoningai pasibeldžiau ten, kur praėjusį kartą pavojingai kabojo durys. – Ar yra kas namie?

Vestris pakėlė akis, nusišluostęs kaktą, nuo rankų nusibraukė pjuvenas.

– O, sveika, – pasisveikino. – Ar esi, ar vaidenies? Aš čia jau visą rytą dirbu be lašo vandens, todėl nežinau, ar man prasidėjo haliucinacijos, ar tarpdury tikrai stovi graži moteris. Prašom pasakyt, kad nesi miražas.

Šypsodamasi atsakiau:

– Tau nesivaidena, – iš kuprinės išsitraukiau gertuvę. – Imk, atsigerk.

Atsigėręs didelį gurkšnį, Vestris atsikvėpė grąžindamas gertuvę.

– Jau beveik sutaisiau duris, – tarė. – Jos netilpo pro staktą, turbūt persimetė nuo oro. Teko kelis centimetrus susiaurinti vieną šoną. Matai? Tarp atsargų paskubom radau kelis senus vyrius. – Jis išdidžiai, tarsi kokį lobį, parodė metalines detales. – Mūsų trobelei reikia padorių nesulūžusių durų.

Nusišypsojau. Man patiko mintis, kad tai mūsų trobelė.

Iš kuprinės ištraukiau dėžutę borakso miltelių ir keletą skudurų.

– Pamaniau, kad būtų gerai ją iššveisti.

– Džiaugiuosi, kad atėjai į talką, – tarė Vestris vėl imdamasis pjūklo.

Trečią valandą grindys buvo švarut švarutėlės, o Vestris įstatė duris.

– Vos nepamiršau, – tarė iš kuprinės traukdamas apvalią nutrinto žalvario durų rankeną. – Tuoj pat ją pritvirtinsiu.

Žiūrėjau, kaip jis pritvirtino rankeną, rūpestingai įsukęs varžtus.

– Mūsų raktas, – pasakė, iškėlęs žvilgų geležinį raktą. – Dabar belieka rasti jam gerą slėptuvę.

Parodžiau į tuščias langų angas.

– Bet kas panorėjęs galės pro jas įlįsti į vidų.

Vestris linktelėjo.

– Taip. Greitu laiku įdėsim ir langus. Be to, kiekvienam namui reikalinga tvirta ir veikianti spyna. Tačiau kur paslėpsim raktą – štai kur klausimas.

Paskui jį išėjau į lauką, ir abu dairėmės aplink laiptelį prie durų.

– Gal čia? – pasiūliau rodydama į smėlį. – Galėtume užkasti.

Vestris papurtė galvą.

– Kas nors pirmiausia čia ieškotų. Tas pats, kas durų kilimėlis, po kuriuo visų pirma ir ieško vagys. – Kažką sugalvojęs nutilo. – Pala, – tarstelėjo bėgdamas vidun ir vėl pasirodė nešinas knyga, kurią išėmė iš kuprinės. – Panaudosime ją.

– Knygą?

– Taip, – atsakė jis ištraukęs prie nugarėlės pritvirtintą juostelę. Ji turbūt buvo skirta skaitomam puslapiui pažymėti, tačiau Vestris sumanė ką kita. Prie juostelės tvirtai pririšęs raktą, įdėjo į knygą. – Štai, – tarė kišdamas knygą po laipteliu. – Mūsų slėptuvė.

Ant kranto girdėjosi garsi bangų goža.

– Artėja potvynis, – tarė Vestris. – Nori kartu pažiūrėti?

Dvejojau.

– Man turbūt jau reiktų grįžti, – neparašiau Kitei raštelio, todėl baiminausi, kad ims nerimauti.

– Eime, – kvietė Vestris. – Pabūk dar valandėlę.

– Gerai, – nusileidau. – Tik valandėlę.

– Štai, – tarė, rodydamas į už poros žingsnių ant kranto bangų išmestą rąstigalį. – Čia ir prisėsim.

Čiupęs vakar trobelėje rastą vyno butelį ir metalinį puodelį iš kuprinės, atsisėdo šalia manęs smėlyje, galvom patogiai atsirėmėme į bangų mūšos nugludintą medį. Pildamas seno vyno į puodelį Vestris tarė:

– Į trobelės šeimininkės sveikatą!

Jis padavė puodelį ir aš atsargiai gurkštelėjusi nevalingai susiraukiau.

– Už rūgštų šimtametį vyną, – pasakiau.

Tolumoje čiulbėjo paukštis, o mes sėdėjom kartu pakerėti bangų.

– Nieko apie tave nežinau, – pasakiau staiga pasisukusi į jį.

– Ir aš nieko apie tave nežinau, – atkirto jis.

– Tu pirmas.

Linktelėjęs Vestris atsisėdo.

– Gimiau Ohajo valstijoje, – ėmė pasakoti jis. – Neilgai ten gyvenau. Motinai mirus nuo skarlatinos, su tėvu persikraustėm gyventi į šalies vakarus, į San Fransiską. Jis dirbo traukinių mašinistu. Sekiojau jam iš paskos, kas mėnesį lankydamas vis kitą mokyklą.

– Nekokius mokslus išėjai, – tariau.

Vestris gūžtelėjo.

– Geresnius negu daugelis. Pamačiau šalį. Perpratau geležinkelininko darbą.

– O dabar ką? Sakei, kad po karo norėtum grįžti į salą, tačiau tikriausiai turi ir kitų troškimų, pirma norėtum kur nors pasimokyti?

Vestrio akys buvo didelės, kupinos gyvenimo ir galimybių.

– Tiksliai nežinau, – atsakė. – Gal baigsiu mokslus, tapsiu mašinistu, kaip ir tėtis. O gal vyksiu į Prancūziją ir išmoksiu tapyti kaip didieji impresionistai. O gal tiesiog pasiliksiu čia, – tarė linktelėjęs galva į trobelę.

– Ne, nepasilik, – sušukau, – tavo gyvenimas bus vienišas!

– Kodėl vienišas? – paprieštaravo jis. – Turėsiu visko, ko širdis trokšta. Stogą virš galvos. Lovą. Gražiausią pasaulyje vaizdą. Žmonės sakytų, kad čia rojus.

Prisiminiau jį sakius, kad norėtų įsikurti ir auginti vaikus kaip tik šiame paplūdimyje.

– O kaip draugystė? – droviai paklausiau. – Kaip... meilė?

Vestris nusišypsojo.

– Tau gera kalbėti. Tu jau susižiedavusi.

Nudelbusi akis bato galiuku rausiau smėlį, tokį karštą, kad jautėsi net per batą.

– Na, tikiuosi, kur nors ją sutiksiu, – toliau kalbėjo jis.

– O jeigu nesutiksi? – paklausiau.

– Sutiksiu, – tvirtai atsakė šypsodamasis.

Greitai nusisukau.

– Dabar tavo eilė, – tarė jis.

Pešiojau iš kuprinės išlindusį siūlą, kol stojusi tyla tapo nejauki.

– Nelabai turiu ką pasakoti.

– Aišku, kad turi, – atsakė vis dar šypsodamasis Vestris. – Visi turi ką papasakoti apie save.

Papurčiau galvą.

– Gimiau Siatle. Ten visą laiką ir gyvenau. Gavau slaugės licenciją ir taip atsidūriau čia.

– Štai prašom, – tarė jis dramatiškai. – Visas gyvenimas sutilpo į tris sakinius.

Jaučiau, kaip kaista skruostai.

– Atsiprašau, – sumurmėjau. – Turbūt mano gyvenimas ne toks įdomus kaip tavo.

– Manau, kad išsisukinėji, – pasakė tiriamai žiūrėdamas į mane. – Tas vyras, su kuriuo esi susižadėjusi, – kalbėjo toliau, rodydamas į žiedą man ant piršto, – kodėl neištekėjai už jo prieš išvykdama?

Piktindamasi pamaniau – kaip jis drįsta manęs šito klausti?

– Nes... – nutilau neatsakiusi. Mintyse ieškojau nors vienos realios priežasties: nenorėjau skubėti, motina norėjo iškelti prabangias vestuves ,,Olimpijos“ viešbuty, nes... tačiau nė viena manęs netenkino. Jeigu būčiau norėjusi, būčiau paklausiusi Džerardo ir nužingsniavusi į santuokų rūmus susirašyti. Galėjau tapti ponia Džerard Godfri ir nebūtų reikėję metus truksiančios odisėjos į Bora Boros salą, kuri kaip kliūtis iškilo tarp mūsų. Kodėl gi neištekėjau?

– Matai? – tarė Vestris. – Tikrai turi ką papasakoti.