Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Aš irgi, – pasakiau. – Tiesą sakant, ko jau ko, bet tavęs tai tikrai nesitikėjau sutikti.

Jis pažvelgė į mane.

– O aš visada tikėjausi, kad mes kada nors susitiksime.

– Aš taip pat, – atsakiau. – Seniau žaisdavau tokį žaidimą: kai tik į rankas pakliūdavo Magiškasis aštuoneto rutulys 8, visada užduodavau klausimą: „Ar mes su Gregu dar kada nors pasibučiuosime?“ Ir žinai ką? Nė karto nesulaukiau neigiamo atsakymo. Nė karto.

– Ko dar klausinėji savo Magiškojo rutulio? – Gregas valiūkiškai į mane pažvelgė.

Išsišiepiau ir suleidau dantis į blynelį. Nutariau jam nepasakoti, kad lankydamasi Anabelės bute, likus dienai iki skyrybų, konsultavausi su rutuliu ir dėl jų.

Baigėme vakarieniauti. Gregas nuolat papildydavo mano taurę, todėl nė nesuvokiau, kiek vyno tą vakarą išgėriau.

Lauke jau buvo tamsu, bet mėnesienoje įžiūrėjau, kad kieme žydi gėlės.

– Norėčiau pamatyti tavo sodą, – pasakiau. – Gal gali man jį aprodyti?

– Žinoma, – atsakė Gregas. – Tai mano mažasis rojus.

Atsistojusi pajutau, kad esu gerokai apsvaigusi. Atrodo, kad ir Gregas tai pastebėjo, nes pasiūlė įsikibti jam į parankę, kai ėjome į akmenimis grįstą terasą.

– Štai ten – hortenzijos, – pasakė, rodydamas į tolimiausią sodo kampą. – O šičia – lelijos, bijūnai ir jurginai, bet jie dar negreitai pražys.

Tačiau mano žvilgsnis klaidžiojo visai kitur. Po virtuvės langu augo eilė tulpių, baltų, su ryškiai raudonais pakraštėliais. Jos nuostabiai tiko prie ryškiai geltonų namo sienų. Priėjau arčiau, kad aiškiau jas matyčiau. Niekada nebuvau tokių regėjusi, bet atrodė, kad jos man gerai pažįstamos. Jos buvo tokios pat kaip tulpė, kurią, kaip sužinojau iš dienoraščio, Esterai padovanojo Eliotas.

– Šitos tulpės, – pasakiau priblokšta, – nuostabios.

– Tiesa, – pritarė Gregas.

– Ar tu jas pasodinai? – kaltinamu tonu paklausiau, tarsi tikėčiausi, jog antrame aukšte jis laiko patį Eliotą, surištą ir užkimšta burna uždarytą spintoje.

– Norėčiau prisiimti šitą nuopelną, – pasakė jis, – bet ne aš jas sodinau. Jos čia jau augo, kai nusipirkau namą. Bėgant metams, jos dauginasi. Dabar jų jau per trisdešimt.

Priminiau sau, kad dienoraštis, kurį skaitau, tik­riausiai yra kūryba, o ne tikra istorija. Bet vis tiek negalėjau susilaikyti neįsivaizdavusi, kaip Eliotas su Estera vaikšto po šitą salą, galbūt net čia pat, kur stovime mes.

– Iš ko pirkai šitą namą? – paklausiau.

– Neprisimenu jos vardo, – pasakė pagalvojęs minutę. – Tai buvo pagyvenusi ponia, kurios vaikai nusprendė perkelti ją į globos namus.

– Kur? Čia, saloje?

– Ne, man rodos, Siatle.

Linktelėjau ir vėl pažvelgiau į tulpes. Jos gniaužė kvapą.

– Ei, – tarė Gregas, – kodėl tau tai parūpo?

– Nežinau, – atsakiau ir pasilenkiau nusiskinti vienos. – Matyt, man tiesiog patinka senos istorijos.

Gregas pažvelgė į mane tuo žvilgsniu, kuris seniau varydavo mane iš proto.

– Norėčiau, kad mūsų istorija būtų turėjusi kitokią pabaigą.

Savo oda jaučiau jo kvėpavimą, kviečiantį, viliojantį. Bet širdyje vėl pasigirdo balsas, įspėjantis, kad neskubėčiau.

– Geriau suvalgykime savo laimės sausainius 9, – pasakiau ir nusukau akis.

– Ne, aš jų nemėgstu.

– Eime, – pasakiau ir paėmiau jį už rankos.

Kai jau įsitaisėme ant sofos, padaviau Gregui vieną sausainį ir kitą pasiėmiau sau.

– Perlaužk.

Jis perlaužė savo sausainį ir perskaitė, kas parašyta ant viduje esančio popierėlio:

– „Surasite atsakymą į klausimą, kuris jus kamuoja.“ Matai? – pasakė jis. – Visiška beprasmybė. Gali pritaikyti šituos žodžius tūkstančiams skirtingų situacijų.

Aš perlaužiau savąjį ir bereikšmiu žvilgsniu įsispoksojau į žodžius; ten buvo parašyta: „Savo tikrąją meilę surasite dabartyje, žvelgdami į praeitį.“

– Ką rašo tau? – paklausė Gregas.

– Nieko ypatinga, – atsakiau. – Buvai teisus – visiška nesąmonė.

Atsargiai įsikišau popierėlį į kišenę.

Gregas prisislinko arčiau.

– O kas, jei tai ne nesąmonė? Kas, jeigu tai ką nors reiškia? Ką nors apie mus?

Sėdėjau nejudėdama, kol jo rankos glostė man veidą. Užsimerkiau, kai jis palietė man kaklą ir pečius, o paskui nusileido iki juosmens.

– Ne, – pasakiau.

Atsimerkiau ir pasislinkau į šalį.

– Aš negaliu, Gregai. Atleisk.

– Ar kas ne taip? – sutrikęs paklausė jis.

– Nežinau, – pasimetusi atsakiau. – Toks jausmas, kad mano širdis kažkur kitur.

Tačiau nepasakiau, kad „kitur“ galėjo reikšti tik viena – Džeką.

– Viskas gerai, – pasakė jis, nudelbęs akis žemyn.

– Geriau jau eisiu, – pasakiau jausdamasi nejaukiai.

Jis atsistojo ir nuėjo automobilio raktelių. Prieš sėsdama į automobilį, nubėgau į sodą ir pasiėmiau tulpę, kurią buvau nusiskynusi.

Gregas parvežė mane namo, pas By, o prieš man išlipant pasakė:

– Jam labai nuskilo, kad ir kas jis būtų.

– Kam tokiam?

– Tam, kuris bus su tavimi.

8 Į amerikietiškojo biliardo rutulį su numeriu 8 panašus žaislas, skirtas ateičiai spėti ir patarimui gauti. Jį pakračius, ekranėlyje atsiranda teiginys – atsakymas į mintyse užduotą klausimą.

9 Kiniški sausainiai, kurių viduje yra popierėlis su užrašu – abstrakčia pranašyste ar išminties žodžiais.

10 skyrius

Kovo 9 diena

Kitą rytą mane pažadino skambutis. Telefonas svetainėje čirškė taip garsiai ir taip ilgai, kad jaučiausi plėšte plėšiama iš savo ramių sapnų. Na, negi By nepakels ragelio?

Telefonui sučirškus dešimtą kartą, svirduliuodama atsikėliau ir nuėjau į svetainę.

– Klausau, – atsiliepiau tokiu tonu, kad skambinantysis turėjo suprasti mano požiūrį į skambučius 7.45 ryto.

– Emile, čia Džekas.

Mano akys plačiai atsimerkė. Prisiminiau, kad užrašiau savo mobiliojo telefono numerį ant lapelio aną vakarą jo namuose. Tai kodėl jis skambina By namų telefonu?

– Atleisk, kad skambinu taip anksti, – pasakė jis. – Bandžiau prisiskambinti į mobilųjį, bet jis nukreipia tiesiai į balso paštą. Tikiuosi, kad nepažadinau...

– Ne, ne, – sumikčiojau, – nepažadinai.

Mano balse buvo daugiau nekantrumo, nei norėjau parodyti.

– Tai gerai, – pasakė jis, – nes norėjau paklausti, gal pasivaikščiotum su manimi po paplūdimį?

– Dabar?

– Taip, – pasakė jis. – Tu turi pamatyti, kas dedasi vandenyje. Ar gali išeiti po dešimties minučių?

Klampodama per smėlį, tolumoje įžiūrėjau Džeką, o tiksliau mažą taškelį, kuris greičiausiai buvo Džekas. Artėdami pamojavome vienas kitam.

– Labas rytas! – sušuko Džekas, kai mus skyrė tik šimtas metrų pakrantės.

– Labas! – šūktelėjau aš.

Kai pagaliau susitikome, jis mostelėjo tolyn į pakrantę:

– Tai, ką noriu tau parodyti, yra už kyšulio.

– Kas tai?

– Pamatysi, – nusišypsojo jis.

Linktelėjau.

– Kaip sekėsi Siatle?

– Neblogai, – tepasakė. – Atleisk, kad nepaskambinau anksčiau, – pridūrė, bet daugiau nieko nepaaiškino.

Apėję kyšulį, patraukėme paplūdimiu tolyn, o paskui pasukome už kalvos. Džekas sustojo ir kokią minutę ramiai žvelgė į vandenį.

– Štai, – švelniai pasakė jis.

– Kas? – paklausiau aš.

Staiga išvydau, kaip į orą šovė vandens pliūpsnis, o jūros paviršius net subangavo nuo didžiulio sutvėrimo po vandeniu.