Сара Джио - Kovo žibuoklės

Tada jis atidarė spintos stalčių ir ištraukė mano naktinius marškinius.

– O šitie, – tęsė jis, – romantiškoms naktims.

Jis užsegė lagaminą, pakėlė nuo žemės ir sviedė link manęs. Jis nukrito per kelis centimetrus nuo mano kojų.

– Štai, – pasakė, – o dabar nešdinkis.

– Bobi, – tariau aš ir pravirkau, – juk nesakiau, kad ketinu tave palikti. Aš niekada nenorėjau tavęs palikti.

– Padarei tai, permiegodama su Eliotu Hart­liu, – atsakė jis.

– O kaip mergaitė? – paklausiau aš. – Mūsų mergaitė. Aš jos nepaliksiu.

– Aš pats ją užauginsiu, – tarė jis. – O kai ji užaugs ir galės suprasti, papasakosiu jai, kad jos motina buvo kekšė, kuri paliko savo vyrą ir vaiką dėl kito.

Ir vėl jis ištarė tą baisų žodį.

– Ne, Bobi! – suklykiau, tačiau jis sugriebė už rankos ir nutempė mane ir lagaminą prie lauko durų.

Aš čiupau savo rankinę, kurioje buvo dienoraštis, ir prispaudžiau prie savęs, prieš Bobiui išmetant mane pro duris.

– Viso gero, Estera, – pasakė, o tada trenkė durimis ir užsirakino.

Mačiau Dženisę, pro mano namų langus žiūrinčią, kaip einu link automobilio. Nors drebėjau nuo galvos iki kojų, nesuteikiau jai malonumo išvysti mane verkiančią. Pasilaikysiu ašaras vėlesniam laikui. Dabar galėjau galvoti tik apie kitą savo žingsnį: kur man eiti? Ką man dabar daryti? Pažvelgiau į tuščią kelią. Ar turėčiau grįžti prie durų ir maldauti Bobio, kad priimtų mane atgal? Maldauti jo, kad suteiktų man dar vieną galimybę? Kai pamačiau jį, įsikniaubusį Dženisei į petį, supratau, kad per vėlu. Atsidariau biuiko dureles, numečiau lagaminą ant galinės sėdynės ir užvedžiau variklį. Man skaudėjo širdį, kai sukau iš kiemo, – dėl dukters, dėl Bobio, dėl mūsų gyvenimo, kurį sugrioviau. Tą akimirką galėjau tik vairuoti. Paspaudusi pedalą ir padidinusi greitį, pro galinio vaizdo veidrodėlį paskutinį kartą pažvelgiau į savo namus – ten miegojo mano dukra ir gyveno vyras, kuris kadaise mane labai mylėjo, o dabar sielvartavo prie židinio. Jaučiau gėdą, buvau visiškai pasimetusi.

Buvo tik viena vieta, į kurią galėjau važiuoti, ir tikėjausi, kad Eliotas laukia manęs atvykstančios.

Nekreipdama dėmesio į šviesoforų signalus ir kelio ženklus, nurūkau link Elioto namų pro Fėjų parką ir vyno fabriką. Sustojau įvažoje, išlipau iš automobilio ir nuėjau link namo. Priėjusi prie durų, pasibeldžiau. Kartojau sau, kad nors jį ir atstūmiau, jis vis tiek mane myli. Jis tikrai priims mane išskėstomis rankomis sužinojęs, kad laukiuosi jo kūdikio.

Tačiau durų niekas neatidarė. Truputį palaukiau, jei kartais jis kalbėtų telefonu ar keltųsi iš lovos. Bet Elioto viduje nebuvo, tik vėjas atplėšė langą, o tada smarkiai užtrenkė, kad aš net išsigandau.

Pagalvojau, kad galėčiau miegoti automobilyje ir sulaukti, kol jis grįš namo, bet buvo šalta, o aš neturėjau kuo užsikloti. Prisiminiau Francės pasiūlymą apsistoti pas ją, tad vėl užvedžiau automobilio variklį.

Ji gyveno netoliese, paplūdimyje. Galėjau nueiti ir pėsčiomis, bet su lagaminu būtų buvę sunku. O ir vėjas buvo labai šaltas. Pasukau į ilgą keliuką, vedantį prie namo, ir apsidžiaugiau, pamačiusi šviesą languose. Išlipusi iš automobilio, išgirdau viduje grojančią muziką.

Lagaminą palikau automobilyje ir nuėjau prie durų. Žvilgtelėjau pro langą ir pamačiau Francę, besišnekučiuojančią su vyriškiu svetainėje. Ji buvo linksma, žaisminga ir gyvesnė nei paprastai. Tada supratau, kodėl – su ja buvo Eliotas.

Francė palinko virš patefono, kai prie jos priėjo Eliotas ir paėmė už rankos. Stovėjau šaltyje ir stebėjau juos pro langą. Jie šoko, juokėsi ir gurkšnojo martinį. Pasitryniau akis tikėdamasi, kad reginys išsisklaidys. Aišku, aš įtariau, kad tarp jų kažkas vyksta, bet išvydusi tai negalėjau patikėti. Negali būti, kad tai tiesa.

Dalis manęs norėjo atplėšti duris, įsiveržti į namus ir priversti juos jausti tokią gėdą ir neviltį, kokią jaučiau aš. Pirštais paliečiau varinę durų rankeną, pasukau ją ir tyliai atidariau duris. Tada uždariau jas šiek tiek garsiau, nei ketinau. Ne. Viso to man buvo per daug. Atėjo laikas išvažiuoti toli nuo čia. Nubėgau atgal į mašiną ir nuvažiavau taip greitai, kad net padangos sucypė. Paskutinį kartą atsigręžiau į namą ir pamačiau Francę su Eliotu. Jie mojo man, kad sustočiau ir grįžčiau, bet buvo per vėlu. Jau buvo per vėlu.

Nuvažiavau į Fėjų parką ir ėmiau raudoti, kaip dar niekada nebuvau raudojusi. Per vieną naktį aš netekau vyro, vaiko, mylimojo ir draugės. Likau su lagaminu, pilnu tarpusavyje nederančių drabužių, ir kūdikiu, augančiu mano įsčiose.

Prisiminiau savo dienoraštį – knygą, kurią rašiau patarta būrėjos. Kodėl aš tai dariau? Kas ją skaitys? Ir ką aš supratau, perskaičiusi savo prirašytus puslapius? Kad man nepasisekė nei meilėje, nei gyvenime. Staiga panorau sudeginti dienoraštį, bet susilaikiau. Galbūt jis išties ko nors vertas, kaip sakė būrėja.

Žinojau, kad tą naktį turiu rimtai apsispręsti dėl Bobio ir kūdikio. Bobis į kalbas nesileis – tai jis labai aiškiai parodė. Troškau dar kartą apkabinti savo mažylę, pasakyti jai, kaip smarkiai ją myliu, ir paaiškinti, kad nėra kitos išeities.

Čia ir baigiasi mano istorija. Aš mylėjau ir visko netekau. Tačiau bent jau mylėjau. Šią graudžią, vienišą naktį, kai mano gyvenimas dūžta į šipulius, mane guodžia tik šis vienintelis dalykas.

Kas manęs laukia? Širdyje žinau atsakymą.

Atverčiau kitą puslapį, bet jis buvo tuščias. Dar kitas puslapis taip pat.

Ką? Kodėl viskas baigiasi taip netikėtai? Juk negali būti tokia pabaiga . Iš tikrųjų tai ir nebuvo pabaiga. Tai greičiau buvo pradžia. Atidariau naktinio stalelio stalčių, ieškodama iš dienoraščio išplyšusio lapo, bet radau tik dulkių sluoksnį.

Užverčiau dienoraštį ir pasijutau netekusi draugės. Paglosčiau jo apsitrynusį aksomo viršelį ir paguldžiau atgal į stalčių. Esterai pasitraukus iš mano gyvenimo, pasijutau vieniša.

11 Žaidimas, kurio dalyviai po raidę dėlioja žodžius ir už tai gauna taškų.

Kovo 14 diena

– Pasiilgau tavęs, – kitą rytą telefonu pasakė Džekas.

– Aš irgi tavęs pasiilgau, – atsakiau sukdama telefono laidą sau tarp pirštų ir trokšdama, kad tai būtų jo pirštai, sunerti su manaisiais. – Visą laiką buvau su By, padėjau jai susitaikyti su Evelinos išėjimu.

– Viskas gerai, – pasakė jis. – Skambinu, nes noriu pakviesti į iškylą gamtoje. Norėčiau tau parodyti vieną vietą.

Iškyla, kaip miela. Iki šiol joks vyras nebuvo pakvietęs manęs į iškylą. Pažvelgiau pro langą į besiritančius pilkus debesis ir neramų vandenį – jis plakėsi į pylimą ir atrodė piktas. Oras visai netiko iškylai, bet man buvo vis vien.

– Ką pasiimti? – paklausiau.

– Tiktai save.

Po pusryčių įsitaisiau verandoje su savo nešiojamuoju kompiuteriu. Labiau nei bet kada anksčiau jaučiausi susikaupusi ir įkvėpta naujam pasakojimui. Ilgai žiūrėjau į ekraną ir leidau mintims skrieti pas Esterą, nes mano protas troško būti su ja. Ar, viską metusi, ji išvažiavo į Siatlą pradėti naujo gyvenimo ir niekada nebegrįžo į Beinbridžą? O gal ji apsisuko ir parvažiavo pas Francę ir Eliotą? Ar ji jiems atleido? Ar ji jam atleido? Kaip toliau gyveno Francė? Kad ir kaip tikėjau gera šios istorijos pabaiga, kažkas širdyje šnibždėjo, kad pabaiga gali būti liūdna. Tą paskutinę naktį istorijos herojų tykojo tamsa. Jaučiau ją sklindančią iš dienoraščio puslapių.