Сара Джио - Kovo žibuoklės

– O ar grįžo?

Moteris tylėjo, paskendusi savo mintyse. Troškau, kad ji atsakytų teigiamai, kad pasakytų, jog jis grįžo (kaip rašoma dienoraštyje), kad vėl susiėjo su Estera ir kad antra istorijos dalis būtų tiesa.

– Taip, jis grįžo, bet grįžo pasikeitęs. Labiausiai dėl to, kad jo mylima moteris buvo ištekėjusi už kito.

– O ta moteris, kurią jis mylėjo? Ar jos vardas buvo Estera?

Moteris papurtė galvą.

– Atleiskite, – pasakė, – bet nepamenu. Gali būti, kad jos vardas buvo Estera. Praėjo tiek laiko, o mano atmintis jau nebe ta.

Linktelėjau.

– Bet gal prisimenate ką nors apie tą moterį, kurią mylėjo Eliotas? Bent ką nors?

Moteris atsilošė savo kėdėje ir užvertė galvą į lubas, iš visų jėgų mėgindama prisiminti labai seniai išgyventą akimirką, šmėstelėjusią mintį ar vykusį pokalbį.

– Ji buvo graži, – pasakė ji, – tiek aš prisimenu. Jai pavydėjo visos salos moterys.

– Ar žinote, koks buvo jos likimas?

Moteris papurtė galvą.

– Bijau, kad ne. Su šeima išsikraustėme iš salos netrukus po to, kai baigiau mokyklą. Grįžau čia tik prieš penkiolika metų. Viskas taip pasikeitė. Ar žinote, kad saloje jie pastatė „McDonald’s“ užkandinę?

Nervingai truktelėjau savo rankinės kutus, nekantraudama grįžti prie pokalbio apie Esterą ir Eliotą.

– Baisu, – pasakiau prisiminusi, kaip pirmą vakarą, važiuodama namo su By, pastebėjau tolumoje geltonuojant „McDonald’s“ arkas. Mane tai pribloškė.

– O gal žinote, ko galėčiau apie tai paklausti? Gal saloje dar gyvena žmogus, galintis daugiau papasakoti apie juos?

– Na, galėtumėte peržiūrėti senus laikraščius viešojoje bibliotekoje, – pasakė ji. – Turėtumėte rasti pranešimų apie Eliotą.

– Ačiū, – pasakiau truputį nusivylusi.

Neatrodė, kad naršydama senus laikraščius labai greitai ką nors sužinosiu.

Prisiminusi Grego perduotus dokumentus paklausiau:

– Gal kartais pažįstate moterį, vardu Elsa Hartli?

– Taip, – atsakė ji. – Elsa buvo Elioto sesuo.

Logiška , pagalvojau. Iš savo sesers sodo jis nuskynė tulpę, kurią padovanojo Esterai . Nusprendžiau, kad pabandysiu surasti jos naują adresą ir susitikti su ja.

– Ji buvo Elioto sesuo?

Moteris linktelėjo.

– Mirė prieš keletą metų, taip pat ir jos vyras Viljamas. Mano anūkas pjaudavo jiems žolę.

– Aišku, – atsidusau.

Atsimušiau į dar vieną uolą.

– Ačiū dar kartą.

– Nėra už ką, – pasakė ji. – Jau labai seniai negirdėjau nieko apie Eliotą Hartlį.

Ji nusišypsojo, tarsi prisiminusi gerą vyną.

– Aš būtinai pasidomėsiu ir, jei ką nors sužinosiu, paskambinsiu jums, tik palikite telefono numerį.

Ji užsirašė mano mobiliojo telefono numerį ant lapelio.

– Beje, iš kur sužinojote apie Eliotą?

– Ilga istorija, – atsakiau pasukdama link durų.

Beinbridžo saloje yra viena biblioteka, didelė ir graži. Dvidešimto amžiaus pradžioje ji buvo pastatyta Karnegio fondo lėšomis. Atvėrus duris, laukan išpuolė trys maži vaikai ir kone išmušė rankinę man iš rankų.

– Fini, ar nesakiau tau, kad negalima bėgti nuo mamos, – išsekusi mano amžiaus moteris šūktelėjo savo neklaužadai ketverių metų sūnui.

Nusišypsojau, tačiau iš tikrųjų pagalvojau: Nušaukite mane, jei pavadinsiu savo vaiką Finiu . Tada įėjau vidun ir pamačiau bibliotekininkę.

– Sveiki, – pasakiau. – Ieškau vietos, kurioje laikomi seni laikraščiai arba jų kopijos.

– Jums pasisekė, – pasakė ji, – ką tik iš naujo suklasifikavome Siatlo laikraščius ir vietinį Beinbridžo salos dienraštį. Dabar jie pasiekiami ir internetu. Kurių metų laikraščių jūs ieškote?

– Nesu tikra, – pasakiau, – bet, manau, pradėsiu nuo 1943 metų.

Atrodė, kad padariau jai įspūdį.

– Oho. Ką norite sužinoti apie salos gyvenimą penktajame dešimtmetyje?

– Na, – pasakiau, – bandau išsiaiškinti vieną paslaptingą istoriją, kurią netyčia aptikau.

Jos akys išsiplėtė.

– Jūs rašytoja, tiesa?

– Na, taip, – atsakiau, – bet...

Jau buvau besakanti, kad tai niekaip nesusiję su mano rašymu, kad tai asmeninis reikalas, tačiau ji mane pertraukė:

– Palaukite, koks jūsų vardas? Man jūsų veidas matytas. Esu tikra, kad mačiau jus ant knygos nugarėlės.

– Aš... Emilė Vilson.

– Aaa! – sukliko ji. – Pati Emilė Vilson, Skambučio Elei Larson autorė?

Linktelėjau. Negalėjau pakęsti, kai žmonės taip elgdavosi, net jei tai nutikdavo gana retai.

– O, Dieve, negaliu patikėti. Jūs. Čia. Beinbridžo saloje! Tai ypatinga proga. Pakviesiu vyriausiąją biblio­tekininkę su jumis susipažinti ir gal suorganizuosime kokį improvizuotą skaitymą.

Droviai tampiau savo megztinio kraštą, bet ji to nepastebėjo.

– Pažvelkite, kas pas mus atvyko, – pasakė ji vyrui, sėdinčiam prie stalo mums iš dešinės, – garsi rašytoja iš Niujorko!

Ji beveik spiegė iš susižavėjimo, ir aš nenorėjau gadinti jai nuotaikos, bet iš tikrųjų čia atėjau ne skaityti savo knygos ištraukų. Ir, tiesą sakant, nesijaučiau kaip Emilė Vilson, Skambučio Elei Larson autorė, – jau nebe. Laikas, kurį praleidau Beinbridžo saloje, viską pakeitė. Nebelaikiau tos knygos didžiausiu pasiekimu. Manęs laukė didesni darbai, jaučiau tai.

– Man labai malonu, – pasakiau, – bet dabar netinkamas metas. Man reikia kuo skubiau viską išsiaiškinti. Paskaitysime kitą kartą.

– Žinoma, – ji nusišypsojo, – puikiai jus suprantu. Parodysiu, kur yra kompiuteriai.

Ji nuvedė mane žemyn senais laiptais į pusrūsį. Sienos buvo apkaltos medžiu, o knygų kvapas sumišęs su pelėsių kvapu. Ji pasodino mane prie kompiuterio ir parodė, kaip naudotis bibliotekos duomenų baze.

– Ačiū, – pasakiau.

– Pakvieskite, jei reikės pagalbos.

Porą kartų apsižvalgiau aplink ir įnikau ieškoti. Mano rankos virpėjo iš nekantrumo, kai suvedžiau Elioto vardą. Vos nesuklikau iš džiaugsmo, kai ekrane pasirodė net šešios nuorodos į straipsnius. Pirmasis, iš Bainbridge Island Sun , rašė apie tai, kad Eliotas įmušė lemiamą įvartį Beinbridžo salos vidurinės mokyk­los amerikietiškojo futbolo varžybose. Prie straipsnio taip pat buvo nuotrauka: sportiniais drabužiais apsirengęs Eliotas, apsuptas savo komandos draugų, o šalia jo stovėjo palaikymo komandos šokėja ir žiūrėjo į jį dievinančiu žvilgsniu. Estera rašė tiesą: jis buvo gražus, tai matėsi net seno laikraščio nuotraukoje.

Paspaudžiau ant nuorodos į kitą straipsnį. Trumpa žinute buvo pranešta, kad jis baigė Vašingtono universitetą. Kitame straipsnyje jo pavardė pasirodė sąraše iš karo grįžusių vyrų.

Liko dar vienas straipsnis. O, kad jame būtų tai, ko ieškau, kokia nors užuomina, kuri man padėtų .

Ten aš iš tikrųjų radau užuominą – pranešimą apie santuoką. Data – 1949 metų birželio antroji. „Siatle Eliotas Hartlis vedė Lilijaną Eplton; dalyvavo tik šeima ir draugai. Nuotaka, Siuzanos ir Teodoro Epltonų dukra, yra Saros Lorens koledžo absolventė. Jaunikis, Adamo ir Zuzanos Hartlių sūnus, yra Vašingtono universiteto absolventas ir dirba investicijų bendrovėje „Hadley, Banks and Morgan“. Pora įsikūrė Siatle.“

Ką? Nieko nesuprantu. Kaip jis galėjo vesti kitą? Negali būti, kad viskas šitaip baigėsi. Kaip jis galėjo vesti ne Esterą? Ir kas nutiko Esterai? Jos likimas buvo neaiškus. Pažvelgiau į vestuvių datą – 1949 metai – ir susigūžiau. Kas nutiko per tuos šešerius metus po to, kai Estera parašė savo istoriją? Ar jis jos laukė? Jei taip, tai kur ji dingo?