Сара Джио - Kovo žibuoklės

Tą rytą neparašiau nė vieno žodžio ir nesukau sau dėl to galvos. Žinojau, kad iš mano širdies gims istorija, kuriai subręsti reikia laiko. Aš duosiu jai laiko. Būsiu kantri.

Artėjant vidurdieniui, pasirengiau pasimatyti su Džeku. Jis nepasakė, ar susitiksime paplūdimyje, ar jis atvažiuos manęs paimti, bet tada išgirdau durų skambutį, ir netrukus By pasibeldė į mano duris.

– Atvažiavo Džekas, – pasakė ji, nežiūrėdama man į akis.

– Dėkui, – pasakiau, – aš tuoj.

Apsivilkau megztinį, dėl visa ko pasiėmiau striukę ir nuėjusi į svetainę pamačiau jį. Stovėdamas šalia By, jis visai nesinervino, ir tai mane džiugino.

– Sveikas, – tariau ir nuo kavos stalelio pasiėmiau rankinę.

Jis paėmė mane už rankos.

– Pasiruošusi?

– Taip, – atsakiau.

– O, – tarė jis, – vos nepamiršau.

Po pažastimi jis laikė kažkokį daiktą, suvyniotą į rudą popierių ir perrištą virvele. Tokius paketus pamatysi nebent senuose nespalvotuose filmuose; šiais laikais virvelės niekas nebenaudoja. Jis pažvelgė į By.

– Mano senelis norėjo, kad tai turėtumėte.

Kai Džekas padavė jai paketą, By atrodė išsigandusi ir net susigėdusi. Paėmė labai atsargiai, tarsi paketas būtų pilnas sprogmenų.

Žūtbūt norėjau pamatyti, kas yra viduje, tačiau By tiesiog padėjo paketą ant kavos stalelio ir pasakė:

– Eikite, nenoriu jūsų užlaikyti.

Automobilyje paklausiau Džeko:

– Gal žinai, ką tavo senelis galėjo perduoti By?

– Ne, – atsakė Džekas. – Jis norėjo pats paduoti paketą By tą dieną, kai laidojo Eveliną, bet nerado tinkamos progos prie jos prieiti.

– Jai ta diena buvo labai sunki, – pasakiau prisiminusi, kaip kapinėse By pasitraukė į automobilį. – Gaila, kad nesusipažinau su tavo seneliu.

– Ir jis norėjo su tavimi susipažinti, – šypsodamasis pasakė Džekas. – Visą kelią namo jis tik apie tai ir tekalbėjo. Sakė, kad tu jam pasirodei labai graži. Mielai nuvežčiau tave su juo susitikti.

– Būtų puiku, – atsakiau. – O kada?

– Rytoj aš susitinku su užsakove, tai gal poryt? Sakiau, kad aplankysiu jį tą popietę. Galėtume vykti kartu.

– Puiku, – atsakiau, – vadinasi, sutarta.

Džekas nuvežė mane į tolimiausią vakarinę salos dalį, kurioje nė karto nebuvau lankiusis per visas vaikystės vasaras. Jis sustojo laukymėje, panašioje į automobilių aikštelę. Iš visų pusių ją supo spygliuoti gervuogių krūmai, o žvyruotos aikštelės būtų užtekę pastatyti vos dviem ar trims automobiliams. Iš bagažinės ištraukė iškylų krepšį. Tai buvo senoviškas krepšys – nupintas iš vytelių, papuoštas raukiniais iš raudonais ir baltais langeliais marginto audinio. Tobula .

– Bandysi atspėti, kur tave veduosi? – paklausė valiūkiškai šypsodamas.

– Jei atvirai, – atsakiau, – tai net neįsivaizduoju.

Mums skinantis kelią pro peraugusius krūmynus, jų šakos kibo man į drabužius.

– Gaila, kad nepasiėmiau savo mečetės, – pajuokavo Džekas. – Tikriausiai niekas čia nebeateina.

– Čia?

– Pamatysi.

Tanki medžių laja panardino mus į tamsą. Tolumoje išvydau šviesos lopinėlį.

– Beveik atėjome, – pasakė jis.

Tada atsisuko į mane ir nusišypsojo, tarsi užtikrindamas, kad mūsų pasivaikščiojimas po šiuos tankumynus greitai baigsis. Tačiau man visai patiko. Vaizdas buvo vertas dailininko teptuko – seni laukiniai medžiai, įleidę šaknis giliai į šviesiai žalią samanų kilimą.

Jis praskleidė krūmus ir paragino mane eiti į priekį:

– Tu pirma, – tarė.

Pralindau pro nedidelį tarpelį, kurį man atvėrė Džekas, ir išnirau priešais įlanką, įsispraudusią tarp uolėtų krantų. Vanduo buvo smaragdo spalvos, ir aš dėl to nustebau, nes paprastai įlankos vanduo būna pilkas. Vienoje uolėto kranto pusėje buvo krioklys – nedidelis, tylus, labiau primenantis šaltinį. Vanduo sruvo juo į smaragdinį duburį. Iš visų pusių aidėjo paukščių balsai.

Vienas lopinėlis uolėtos pakrantės buvo neužneštas smėliu ir neapžėlęs žole, kaip ir paplūdimyje priešais By namus. Ten Džekas ir patiesė paklotą.

– Na, kaip? – didžiuodamasis paklausė jis.

– Neįtikėtina, – atsakiau stebėdamasi. – O kodėl vanduo tokios spalvos?

– Dėl mineralų uolienose, – pasakė jis.

– Kaip tu radai tokią vietą?

– Mano senelis čia vesdavosi merginas, – šypsodamasis pasakė. – Šitą užutėkį jis man parodė, kai buvau šešiolikos, – tokios žinios perduodamos iš kartos į kartą. Jis privertė mane prisiekti, kad niekam apie šitą vietą neprasitarsiu, na, nebent merginai.

– Kam toks slaptumas? – paklausiau aš.

Jis gūžtelėjo pečiais:

– Jie su draugu aptiko šią vietą dar vaikystėje ir susitarė niekam apie ją nepasakoti. Matyt, norėjo pasilaikyti ją sau.

Linktelėjau ir dar kartą pažvelgiau į neįtikėtino grožio vandenį.

– Suprantu, kodėl.

Džekas pažvelgė į iškylos krepšį, o aš atsisėdau šalia.

– Man patinka tavo šeimos istorijos, – pasakiau. – Deja, mano šeimoje jos laikomos paslaptyje.

– Mano šeima taip pat turi paslapčių, – skubiai pertraukė Džekas. – Tiesą sakant, vieną kaip tik bandau išsiaiškinti.

– Tikrai? – paklausiau suglumusi.

– Prieš senelės mirtį palėpėje radau dėžę su senomis laikraščių iškarpomis, – pasakė jis.

– O kas jose rašoma? – paklausiau prisiminusi aplanką, į kurį buvo įsisukęs Džeko šuo šio mėnesio pradžioje.

– Ei, pažiūrėk, – šūktelėjo Džekas ir parodė į dangų, norėdamas pakeisti pokalbio temą. Aš neprieštaravau. Jaučiau, kad tai, ką sužinojo apie savo šeimą, atėjus laikui, man pats papasakos. Aplinkui tvenkėsi tamsūs debesys, tačiau kaip tik mums virš galvų jie buvo prasiskyrę, ir saulė glostė mus savo spinduliais, lyg būtų žinojusi, kad iškylaujame.

– Alkana? – paklausė jis, naršydamas krepšį.

– Labai! – atsakiau smalsiai stebėdama, ką iš jo ištrauks.

Jis išėmė dvi lėkštes, šakutes ir peilius, servetėles ir kelias plastikines dėžutes su maistu.

– Taigi, turime keptos vištos, bulvių salotų, šviežių daržovių salotų, kukurūzų duonos ir vaisių salotų su mėtomis – jos auga kaip piktžolės mano darže.

Valgiau nesivaržydama – tai buvo tikra puota. Prisikroviau pilną lėkštę, po to pakartojau, kol pagaliau pasijutau soti ir, patogiai įsitaisiusi ant pakloto, atsidusau.

Džekas įpylė mums rožinio vyno, ir aš nugara prisiglaudžiau jam prie šono. Patogiai atsirėmiau, tarsi jis būtų mano asmeninis fotelis.

– Džekai? – pasakiau aš, kai prasėdėjome taip keletą minučių.

Jis švelniai nubraukė plaukus man nuo kaklo ir pabučiavo jį.

– Ką?

Atsigręžiau, kad matyčiau jo veidą.

– Aną dieną, – pasakiau, – buvau miestelyje ir mačiau tave su moterimi.

Jo šypsena dingo.

– Jūs sėdėjote užkandinėje. – Atsikrenkščiau. – Tą vakarą, kai sakei, kad paskambinsi man.

Džekas tylėjo, todėl nukreipiau žvilgsnį į savo rankas.

– Atsiprašau, nuskambėjo kažkaip ne taip. Kalbu kaip pavydi žmona.

Jis suėmė mano rankas.

– Žinai, – tarė jis, – tu nė kiek nepanaši į pavydžią žmoną. Leisk tave patikinti, kad mano gyvenime nėra jokios kitos moters.

Linktelėjau, bet iš mano veido išraiškos jis suprato, kad tokio paaiškinimo negana.

– Ji mano užsakovė, – paaiškino. – Užsakė nutapyti savo mamos portretą. Tai viskas.

Prisiminiau balsą moters, palikusios žinutę jo telefono atsakiklyje, ir kaip jis į tai reagavo. Džekas tikrai turėjo paslapčių, bet aš nusprendžiau juo pasitikėti. Kai jis vėl pravėrė burną norėdamas kažką sakyti, pridėjau pirštą jam prie lūpų, nustūmiau ant žemės ir prigludusi prie krūtinės pabučiavau taip, kaip jau seniai norėjau pabučiuoti.