Сара Джио - Kovo žibuoklės

Tikėdamasi rasti kokių nors žinių – bet kokių žinių – apie Esterą, įvedžiau į paieškos langelį vardą „Estera Litlton“, bet jokių įrašų apie ją nebuvo. Ar jos tikrasis vardas buvo kitoks? Jei taip, tai kodėl Elioto pavardės ji neslėpė, o savąją išgalvojo? Perbraukiau pirštais plaukus – visada taip darau, kai esu susinervinusi ar nebežinau, kaip pabaigti sakinį, o pastaraisiais metais man tai nutikdavo kaskart, vos prisėdus rašyti.

Tada man šovė išganinga mintis. Prisiminiau Elioto nuotrauką, padarytą po futbolo varžybų. Šalia jo stovėjo akivaizdžiai jį dievinanti palaikymo komandos šokėja. Ar tai galėjo būti Estera? Ar po nuotrauka buvo užrašas?

Dar kartą įvedžiau Elioto vardą ir paspaudžiau ant nuorodos į straipsnį apie varžybas. Po nuotrauka buvo parašyta: „Iš kairės į dešinę: futbolo komandos nariai Bobis Makfarlandas, Bilis Hinsonas, Eliotas Hartlis ir palaikymo komandos šokėja Estera Džonson.“

Man net plaukai pasišiaušė. Estera. Tai turi būti ji. Žiūrėdama į drumstą nuotrauką, nujaučiau, kad žiūriu į dienoraščio raudonais aksomo viršeliais autorę.

Tačiau kas ji tokia?

Dabar į paieškos langelį įvedžiau „Estera Džonson“, ir ekrane pasirodė bemaž du tuzinai nuorodų į straipsnius: „Beinbridžo gyventoja dingo be žinios“, „Policijos paieškos – bevaisės“, „Dingusios žmonos byloje apklausiamas vyras“, „Mišios už dingusią moterį“.

Perskaičiau juos visus. Perskaičiau kiekvieną žodį. Estera paslaptingai dingo 1943 metų kovo 30 dieną. Jos automobilis su lagaminu viduje buvo rastas sudaužytas viename salos parkų. Nebuvo jokių liudininkų, policija nerado jokių įrodymų, o jos kūnas taip ir nebuvo surastas.

Bet iš viso to, ką perskaičiau, mane labiausiai neramino vienas faktas, galbūt pats šiurpiausias, kuris mane tiesiog pribloškė. Viename iš straipsnių buvo parašyta, kad Esteros vyras buvo Robertas Hansonas – mano senelis .

Išbėgau į lauką, kad įkvėpčiau gryno oro, nes kitaip būčiau pratrūkusi bibliotekoje. Man žūtbūt reikėjo su kuo nors pasikalbėti. Paskambinau Anabelei.

Keletą minučių ji nekėlė ragelio. Prašau, pakelk, prašau, pakelk, kartojau mintyse. Įsijungė balso paštas.

Paskambinau dar kartą. Anabele, atsiliepk. Prašau, atsiliepk. Turėjome tokią dviejų skambučių taisyklę – jei skambindavome du kartus iš eilės, vadinasi, reikalas buvo svarbus. Žinojau, kad ji atsilieps, ir ji atsiliepė:

– Sveika, – pasakė, – kas nutiko?

– Atleisk, bet man labai reikia su tavimi pasikalbėti, – pasakiau, vos gaudydama kvapą. – Ar tu užsiėmusi?

– Aš su Evanu, – pasakė pritildžiusi balsą.

– O, atsiprašau, Ane. Bet man atrodo, kad būsiu atkapsčiusi tikrai baisią šeimos paslaptį.

– O, palauk, mieloji. Apie ką tu kalbi?

– Mano senelis, prieš vesdamas senelę Džeinę, buvo vedęs kitą moterį, ir aš...

O Dieve, ar Džeinė gali būti... Dženisė ?

Galvojau apie Esteros kaimynę ir apie tai, kas iš tikrųjų buvo mano senelė. Turėjau sustoti ir atgauti kvapą.

– Man atrodo, kad ta kita moteris gali būti tikroji mano mamos mama. Ir – o Dieve, o Dieve – Ane, man atrodo, kad ją galėjo nužudyti.

– Emile, ar tu tuo tikra? Kodėl manai, kad ją galėjo nužudyti?

Dabar man viskas tapo aišku. Ne Džeinė, bet Estera buvo tikroji mano senelė. Prieš daugelį metų By galėjo pasakyti mano mamai, kad Džeinė nėra tikroji jos motina. Ar buvo prieita net iki žmogžudystės? Ar dėl šios priežasties jie išsikraustė iš salos?

– Ar pameni tą knygą, apie kurią tau pasakojau? – paklausiau vis dar gaudydama orą. – Tą, kurią radau svečių kambaryje?

– Taip.

– Man atrodo, kad išsiaiškinau, kas ją parašė.

– Kas?

– Mano tikroji senelė, kurios nepažinojau.

– Em, tai beprotybė.

– Žinau.

– Ką dabar darysi?

Kaip įmanydama tiksliau papasakojau jai dienoraščio istoriją ir visus faktus. Juos patvirtino informacija, kurią sužinojau iš moters savivaldybėje ir laikraščių straipsnių.

– O kaip tas Eliotas? – paklausė ji. – Gal jis ją ir nužudė?

– Ne, ne, – atsakiau, – tai neįmanoma. Jis ją labai mylėjo. Be to, ji laukėsi jo vaiko.

Tada prisiminiau svarbią detalę – jis nežinojo , kad Estera laukiasi jo vaiko.

– Viskas taip susipainioję, – pasakiau.

Tada atsisėdau ant žolės priešais biblioteką, net nejusdama, kad ji dar drėgna. Tą akimirką man buvo vis vien.

– Ką man dabar daryti?

Anabelė atsikrenkštė.

– Padarysi tai, dėl ko ten nuvažiavai.

Perbraukiau pirštais plaukus.

– Aš nepamenu, ko čia atvažiavau.

– Išgyti, Em.

Pritariamai linktelėjau.

– O kaip visa šita istorija? Gal aš kišu nosį ten, kur nereikia? Gal turėčiau palikti viską ramybėje?

Anabelė kelias akimirkas tylėjo, o tada pasakė:

– Ar tavo širdis sako tau palikti viską ramybėje?

Papurčiau galvą ir prisiminiau būrėją iš dienoraščio. Ta moteris įspėjo Esterą, kad jos gyvenimo istorija bus labai svarbi ateityje.

– Ne, – atsakiau. – Svarbiausia, kad pirmą kartą po labai ilgo laiko jaučiu, ką man sako širdis.

Dar niekada taip netroškau pasikalbėti su By. Dabar, kai jau žinojau plikus faktus, norėjau išgirsti visas detales, kurios sujungtų juos į vieną pasakojimą. Evelina įspėjo mane, kad papasakočiau By apie dienoraštį tik atėjus tinkamam laikui. Nusprendžiau, kad tas laikas atėjo.

Sėdau į taksi ir parvažiavau pas By. Sumokėjusi už kelionę, beveik bėgte nubėgau iki durų, kurių By niekada nerakindavo.

– By? – šūktelėjau garsiai ir ryžtingai.

Nubėgau į virtuvę, bet jos nebuvo nei ten, nei svetainėje. Nuėjau koridoriumi iki jos miegamojo ir pabeldžiau į duris, bet jų niekas neatidarė. Vis tiek įėjau vidun ir apsidairiau – kambarys buvo tuščias.

– By! – dar kartą sušukau, tik šįkart garsiau, tikėdamasi, kad ji gali būti verandoje.

Atsakymo neišgirdau, bet ant pusryčių stalo radau raštelį:

Miela Emile,

Sena mano draugė, kuri artimai bendravo ir su Evelina, pakvietė mane paviešėti pas ją Siatle. Pamanėme, kad būtų gera pasimatyti ir drauge pavartyti nuotraukų albumus. Mėginau prisiskambinti tau į mobilųjį, bet jis buvo ne ryšio zonoje. Norėjau pakviesti tave vykti kartu, tačiau šį kartą nepavyko. Tikiuosi, kad neliūdėsi viena. Šaldytuvas pilnas maisto. Grįšiu rytoj po pietų.

Su meile

By

Įsijungiau televizorių. Klausiausi muzikos. Atsakiau į elektroninius laiškus. Tačiau niekas neįveikė minčių mano galvoje. Jos sukosi ratu tarsi įgrisusi daina. Labai prasta daina.

Pagalvojau, kad šią naktį nenorėčiau būti viena. Saulė nusileido, ir namas ėmė braškėti, kaip braška visi seni namai, kai už lango sutemsta, pakyla vėjas, o tu esi vienas. Todėl paskambinau Džekui.

Nesitikėjau jo rasti, nes sakė, kad šiandien turės daug reikalų. Tačiau jis buvo namuose, tiksliau, ji buvo jo namuose. Ta moteris atsiliepė telefonu. Prieš išgirsdama jos balsą, išgirdau fone vyro juoką, Džeko juoką. Be to, grojo muzika, švelni ir romantiška.

– Džeko rezidencija, klausau jūsų, – pasakė moteris.

Jos balsas skambėjo užtikrintai, tarsi ne kartą būtų atsiliepusi telefonu jo namuose. Pasižiūrėjau į laikrodį – be penkiolikos dešimt. Ką ji ten veikė tokiu metu?

– Atsiprašau, – pasakiau, pasijutusi nepatogiai, – norėčiau pasikalbėti su Džeku.