Сара Джио - Kovo žibuoklės

Išgirdau šiugždesį viduje – kažkas priėjo prie durų. Durys lėtai atsidarė, ir aš išvydau aštuoniasdešimtmetį vyrą. Jis buvo gražus – ne tik gražus pagal savo metus, bet apskritai gražus, nepaisant retėjančių žilų plaukų ir raukšlėtos odos.

– Kaip aš džiaugiuosi, kad atėjai, – pasakė.

Tada jis pasilenkė arčiau ir įsižiūrėjo į mane savo tamsiomis, giliomis akimis. Galbūt taip pat jis žvelgdavo ir į mano senelę.

– Kai pamačiau tave per laidotuves, supratau, kad tu – jos anūkė, – pasakė jis. – Džekui net nereikėjo man to sakyti. Aš supratau.

Pajutau, kaip kaista mano skruostai. Žinoma, Eliotas yra Džeko senelis. Kaip aš to anksčiau nesupratau? Kaip keista, painu ir nuostabu .

– Jūsų panašumas neįtikėtinas, – pasakė jis ir kelias sekundes žvelgė į mane tylėdamas. – Atrodo, tarsi žiūrėčiau į ją .

Nusišypsojau, nors ir nervinausi. Nieko neatsakiau.

– Na, bet ką aš čia – stoviu ir plepu, – pasakė jis, – eikime vidun.

Butas buvo mažas ir švarus: virtuvė su mažučiu valgomuoju stalu, svetainė, kurioje vietos užteko tik nedidelei sofai ir dviem kėdėms. Už kampo buvo miegamasis ir vonia.

– Jauskis kaip namie, – pasakė jis ir parodė į kėdę prie lango.

Tačiau mane labiau sudomino siena su įrėmintomis nuotraukomis: dauguma buvo vaikų ir kūdikių fotografijos, akimirkos iš šeimos susibūrimų, tačiau mano dėmesį patraukė nespalvota vestuvių nuotrauka – Eliotas su savo nuotaka, kuri, kiek galėjau spręsti, nebuvo Estera.

– Jūsų žmona? – paklausiau. – Ar ji dar gyva?

Jis papurtė galvą:

– Ji mirė prieš vienuolika metų.

Jo balse neišgirdau nei rūpesčio, nei ilgesio, bet, kita vertus, pateikiau jam paprastą klausimą, o jis savo ruožtu pateikė paprastą atsakymą.

– Tau tikriausiai smalsu, ar aš mylėjau savo žmoną? – paklausė jis. – Ar mylėjau ją taip stipriai, kaip tavo senelę?

Kaip tik tai ir norėjau sužinoti, bet nedrįsau paklausti.

Jis linktelėjo.

– Aš mylėjau Lilijaną, bet su ja viskas buvo kitaip. Ji buvo mano gyvenimo palydovė, o tavo senelė buvo sielos draugė.

Atrodė negražu, net šventvagiška šitaip kalbėti apie mirusią žmoną. Įdomu, ar Lilijana susitaikė su tuo, kad Elioto gyvenime užėmė antrą vietą po Esteros. Jei nebūčiau skaičiusi dienoraščio ir pati regėjusi jų meilės jėgos, tikriausiai negalėčiau to suprasti.

Staiga knygų lentynoje pastebėjau knygą tamsiai mėlyna nugarėle, įspraustą tarp Biblijos ir Tomo Klancio romano. Mano širdis suplazdėjo, kai ištiesiau ranką jos paimti.

– Ar galiu? – paklausiau atsisukusi į Eliotą.

– Prašom.

Dar prieš prisiartindama tiek, kad įskaityčiau auksines raides tamsiai mėlyname fone, supratau, kad tai Malonės metai .

– Ji labai mėgo šitą knygą, – pasakė jis, pasiklydęs prisiminimuose. – Po to, kai... kai visa tai nutiko, aš daug kartų ją perskaičiau. Maniau, kad, jei suprasiu jos veikėjus, tai suprasiu ir Esterą.

Jis atsiduso.

– Tačiau ilgainiui pasakojimas susiliejo – taip nutinka, kai daug kartų skaitai tą pačią istoriją.

– Eliotai, – pasakiau aš, sėsdamasi ant sofos, – kas nutiko? Kas iš tikrųjų nutiko mano senelei?

– Žinau, kad nori suprasti, – pasakė jis, – todėl tave šiandien ir pasikviečiau.

Jis pakilo ir nužingsniavo į virtuvę.

– Gal arbatos?

– Kodėl gi ne, – atsakiau.

Pripildė elektrinį virdulį vandens ir įjungė jį.

– Pirmiausia noriu, kad įsidėmėtum, jog būdavo sunku perkalbėti tavo senelę. Ji buvo aistringa ir stip­rios valios. Jei ką nors įsikaldavo į galvą, tai jau niekaip neišmuši.

Išsitempiau. Prisiminiau Džeką, ir dalį sekundės suabejojau, ar nebūsiu neteisingai supratusi praėjusios nakties įvykių. Ar paskubėjau su išvadomis kaip Estera? Ar man genetiškai perduota pakartoti tas pačias klaidas?

– Mes buvome susižadėję, – tęsė Eliotas, – aš ir tavo senelė. Aš dirbau, ariau, taupiau iš paskutiniųjų, kad galėčiau nupirkti jai tą žiedą. Bet įvyko nesusipratimas. Ji pagalvojo, kad aš susitikinėju su kita moterimi Siatle.

– O ar susitikinėjot?

Jis atrodė pritrenktas.

– Žinoma, kad ne. Moteris, su kuria ji mane pamatė, buvo sena mano draugė, Siatle turinti butą. Ji pati buvo susižadėjusi ir sutiko parduoti man tą butą už labai žemą kainą. Tavo senelė visada svajojo apie butą Marion gatvėje, su plačiais langais ir su liftu paduoti maistui iš virtuvės į valgomąjį. Tai buvo puikus butas. Norėjau padaryti jai siurprizą vestuvių dieną, bet ji mane aplenkė.

– Kodėl jai visko nepaaiškinote? Kodėl nepasakėte, kad tai turėjo būti staigmena?

– Mėginau, – pasakė jis, – tačiau Esteros neperkalbėsi.

Prisiminiau tą sceną iš dienoraščio – Esteros pyktį ir neviltį jos akyse, kai stovėjo gatvėje, pasiruošusi pulti po ratais (bent jau aš taip įsivaizdavau).

– Tai ji nutraukė sužadėtuves ir viskas tuo pasibaigė?

– Taip. Taip ir buvo.

Jis atrodė prislėgtas, o žaizda dar nebuvo užgijusi. Nors praėjo beveik šešiasdešimt penkeri metai, jam vis dar nebuvo aišku, kodėl jų santykiai nutrūko ir ar buvo galima ką nors pakeisti, kad išvengtų tokios baigties.

– Ji ištekėjo už kito, tiesa?

– Taip, – atsakė jis, žiūrėdamas į ant kelių sunertas rankas. – Ilgai pykau ant jos už tai ir priverčiau sumokėti. Susitikinėjau su puse Siatlo moterų, veždavausi jas į salą ir visur vaikščiodavau su jomis tikėdamasis, kad Estera mus pamatys. Supratęs, kad ji nekreipia dėmesio, išėjau į karą. Tačiau net ten negalėjau nuo jos pabėgti – ji buvo užvaldžiusi mano širdį. Tik apie ją galvojau, tik apie ją svajojau. Ji valdė kiekvieną mano kūno dalelę.

– Bet jūs jai rašėte, kai buvote išvykęs į karą?

– Tik kartą, – atsakė jis, o balsas tapo žemas nuo tramdomų emocijų. – Bijojau, kad jos vyras nerastų mano laiškų. Nenorėjau kištis į jų santykius, bet turėjau pasakyti jai, kaip jaučiuosi, jei kartais negrįžčiau.

– Žinau, kas įvyko, kai sugrįžote, – pasakiau aš.

– Žinai?

– Taip, – atsakiau, – aš perskaičiau dienoraštį.

Jis atrodė sutrikęs.

– Kokį dienoraštį?

– Ji rašė dienoraštį. Sudėjo į jį savo gyvenimo istoriją. Nejaugi nežinojote?

– Ne, – atsakė, – tačiau nesistebiu. Estera visada rašė nuostabias istorijas. Ji svajojo tapti rašytoja. Profesionalia rašytoja.

Jis akimirką patylėjo, o tada paklausė:

– Ar galiu pamatyti tą dienoraštį?

– Neturiu jo su savimi, – atsakiau, – bet galiu atsiųsti jums kopiją.

– Ar galėtum?

– Žinoma. Nematau priežasčių, dėl kurių ji nenorėtų, kad jį perskaitytumėt. Ji mylėjo jus, net po to, kai...

Dvejojau, ar klausinėti jo apie istorijos detales.

– Gal galite padėti man išsiaiškinti tą istoriją?

– Pamėginsiu, Estera.

Nusigandau.

– Eliotai, jūs ką tik pavadinote mane Estera. Aš Emilė.

Jis papurtė galvą, tarsi būtų visai savimi nusivylęs.

– Atleisk, – pasakė. – Vis tie prisiminimai...

– Viskas gerai, – patikinau jį. – Dienoraštyje savo geriausias drauges ji vadina Rouze ir France. Ar gali būti, kad tai?..

– Evelina yra Rouzė, – nedvejodamas atsakė Eliotas. – Negi nepastebėjai užrašo ant antkapio? Jos antras vardas yra Rouzė. Tais laikais visi ją taip ir vadino.

Linktelėjau, o Eliotas kalbėjo toliau:

– O Francė yra...

– Mano teta, – pertraukiau jį. – Francė yra mano teta, tiesa?