Сара Джио - Kovo žibuoklės

Ji sukikeno:

– Na, šiuo metu jis užsiėmęs. Ar galiu jam ką nors perduoti?

– Ne, – atsakiau, – nereikia. Viskas gerai. Man viskas gerai.

Tą akimirką supratau, kokį įsiūtį Estera jautė Eliotui, taip pat pyktį, kurį Džeinė pajuto Andriui Malonės metuose . Man paaiškėjo, kodėl Estera išmetė žiedą. Supratau, kodėl ji ištekėjo už kito. Pyktis vilnijo mano širdyje tarsi jūros bangos. Nenorėjau baigti dienų kaip Estera, bet tebūsiu aš prakeikta, jei žiūrėsiu, kaip dar vienas vyras mane apgauna.

16 skyrius

Kovo 16 diena

Kitą rytą atsibudau anksti. Gal net per anksti, nes užmigau vėlai, pusę nakties svarsčiusi, ar namuose gyvena vaiduoklis. Tad nenuostabu, kad šiek tiek po aštuntos suskambęs telefonas vos neįvarė man infarkto.

– Klausau, – atsiliepiau aš.

– Sveika, su kuo kalbu? – paklausė žemas ir truputį gergždžiantis vyriškas balsas.

Skambino nepažįstamas pagyvenęs vyras.

– O su kuo aš kalbu? – pasiteiravau suirzusi.

Mane visada piktino žmonės, kurie patys neprisistatę klausia, su kuo kalba. Tai man kėlė pyktį ir atrodė mažų mažiausiai nemandagu.

– Ieškau panelės Emilės Vilson, – pasakė jis.

– Tai aš, – pasakiau. – O jūs kas būsit?

Jis atsikrenkštė:

– Eliotas Hartlis.

Vos neišmečiau iš rankų telefono ragelio. Tada suspaudžiau jį taip tvirtai, tarsi nuo jo priklausytų mano gyvybė. Baiminausi, kad Eliotas vėl pasislėps dienoraščio puslapiuose ir pasiliks ten amžinai.

– Sveiki, – pasakiau. – Aš Emilė.

– Tikiuosi, nesutrukdžiau jums, tačiau...

– Ne, ne, – pertraukiau jį, – jūs nieko nesutrukdėte.

– Puiku, – pasakė jis. – Skambinu, nes norėčiau su jumis pasimatyti. Gal galėtume susitikti akis į akį?

Kaip jis mane surado? Ir kur jis dabar? Ar Estera dar gyva? Gal jis kaip nors sužinojo, kad skaitau jos dienoraštį? Ar Evelina jam tai papasakojo?

Nenorėjau užduoti jam šių klausimų telefonu.

– Galėtume, – pasakiau. – Norėjau pasakyti, būtų puiku. Tikėjausi, kad kada nors susitiksime.

– Tai gal galėtumėte atvykti šiandien? – paklausė jis. – Labai norėčiau kai ką su jumis aptarti.

– Gerai, – paskubomis atsakiau.

Jis nurodė man savo adresą Siatle.

– Sėsiu į artimiausią keltą, – pasakiau.

– Emile, ar jūs žinote, kas aš? – paklausė jis.

– Taip, Eliotai, žinau. Jūs esate vyras, kurį mylėjo mano senelė.

Iki keltų terminalo atvažiavau taksi. Tik lipdama į keltą supratau, kad nepranešiau Džekui, jog nevyksiu su juo šiandien lankyti senelio. Tačiau po viso to, ką išgirdau telefonu praėjusį vakarą, skambinti jam nebenorėjau.

Plaukdama keltu, daug galvojau apie Esterą. Ar ji tiesiog pabėgo? Jei taip, tai kur ji dabar? O jeigu nepabėgo, jei kažkas ją nužudė, – sunkiai nurijau seiles, – kodėl niekas nerado jos kūno?

Mintimis perbėgau vardus žmonių, kuriuos žinojau buvus Esteros gyvenime. Mano senelis tikrai turėjo motyvą ją nužudyti – pyktis, kerštas, galbūt ir pavydas. Bet kad ir kaip dėliojau faktus, vis tiek negalėjau patikėti, kad jis tai padarė. Be to, kas būtų pasilikęs su kūdikiu? Ar jis būtų palikęs mažylę vieną ir puolęs vytis Esteros? Atrodė neįtikėtina, nors buvo įmanoma.

Francė su Rouze tikrai negalėjo to padaryti. O gal? Į istorijos pabaigą Francės ir Esteros santykiai pašlijo, o paskutinę naktį, kai Estera užtiko Francę su Eliotu, galbūt nutiko kas nors baisaus? Gal Francė pratrūko? Galbūt.

Keltas pasiekė Siatlą, ir aš įsiliejau į minią keleivių, lipančių į krantą. Stodamasi ant grindinio, jaučiau nerimą, tarsi pilve skrajotų tūkstančiai drugelių. Žinojau, kad su kiekvienu žingsniu artėju prie Elioto.

Susistabdžiau taksi ir pasakiau vairuotojui adresą. Eliotas sakė, kad gyvena Karalienės Anos globos namuose, visai netoli miesto centro, ir jis buvo teisus. Vos po penkių minučių susimokėjau už kelionę ir išlipau prie reikiamo pastato. Jis stovėjo netoli nuo vietų, kuriose seniau lankydavausi su Gregu. Tai jis nupirko man pirmąją latės kavą vienoje kavinėje, vos už poros gatvelių nuo čia.

– Aš pas poną Eliotą Hartlį, – pasakiau vyrui, sėdinčiam registratūroje.

Jis palinko virš registracijos žurnalo, tada pakėlė akis į mane ir sutrikęs tarė:

– Atleiskite, ponia, bet žmogaus tokiu vardu pas mus nėra.

Pajutau, kaip drėksta mano delnai, o širdis ima plakti dažniau.

– Kaip suprasti? Turbūt įsivėlė klaida. Aš ką tik su juo kalbėjau, ir jis sakė, kad gyvena čia, – nutilau ir pažvelgiau į popierėlį, ant kurio buvau užsirašiusi buto numerį, – 308 bute.

Vyras tik gūžtelėjo pečiais.

– Norėčiau kaip nors padėti, – pasakė jis, – bet tokio vardo nėra sąraše.

Ar kas nors sugalvojo iškrėsti man piktą pokštą? Buvau nustebusi.

– Palaukite, – pasakiau, neketindama nusileisti, – gal galite dar kartą patikrinti?

Staiga iš už kampo išdygo moteris.

– Edai, – paklausė ji, – ar kas ne taip?

Vyriškis vėl trūktelėjo pečiais.

– Ji teiraujasi žmogaus, kuris čia negyvena.

Ji priėjo prie registratūros stalo ir metė į mane pašaipų žvilgsnį.

– Ko jūs ieškote, mieloji?

– Elioto Hartlio, – atsakiau aš.

– Gerai, patikrinkim, – pasakė ji.

Ji paėmė registracijos žurnalą Edui iš rankų ir kelis kartus peržvelgė jo turinį, prieš pakeldama akis į mane.

– Štai kur bėda, – pasakė ji, – kažkas ir vėl landžiojo po mano „Excel“ failą. Pavardės sukeistos vietomis. Be to, trūksta paskutinio lapo – jis tikriausiai liko spausdintuve.

Atsidusau, atgimus vilčiai, kad Eliotas čia.

– Ačiū, – pasakiau.

Ji grįžo po kelių sekundžių, šypsodamasi ir nešina popieriaus lapu:

– Taip, jis gyvena pas mus, – pasakė ji. – 308 butas. Edas čia naujokas, todėl dar neatsimena gyventojų vardų. Tačiau net man būtų reikėję pagalvoti, kas tas Eliotas Hartlis, – čia jį visi vadina tiesiog „draugužiu“.

– Draugužiu?

– Viena slaugytoja jį taip praminė, ir pravardė prilipo, – pasakė moteris.

– Galiu nuvesti pas jį, – pasiūlė Edas (manau, jis jautėsi kaltas, kad nerado Elioto sąraše).

– Būtų puiku, – pasakiau.

Leidomės ilgu koridoriumi, kurio pabaigoje buvo liftas. Edas spustelėjo mygtuką su numeriu 3, ir senas liftas nudardėjo į trečią aukštą. Durims atsidarius, jis išėjo į koridorių, o aš stovėjau kaip įbesta.

– Ponia, – pasakė jis, – jo butas šitame aukšte.

– Žinau, – pasakiau aš. – Man atrodo, aš truputį jaudinuosi.

Jis atrodė sumišęs.

– Ko jums jaudintis, prieš susitinkant su seneliu?

Papurčiau galvą ir atsargiai žengtelėjau iš lifto į trečio aukšto koridorių, it manęs lauktų pavojai. Koridoriuje tvyrojo knygų ir šutintų bulvių kvapas.

– Jis ne mano senelis, bet galėjo juo tapti.

Edas vėl gūžtelėjo pečiais, kaip pirmame aukšte. Man atrodo, jis pagalvojo, kad aš kuoktelėjusi. Po šimts, aš ir pati galvojau, kad esu šiek tiek kuoktelėjusi.

– Trys šimtai aštuntas, – pasakė jis, rodydamas į duris. – Sėkmės.

Kurį laiką tik stovėjau priešais 308 buto duris, negalėdama pajudėti. Galvoje sukosi plikas faktas, kad esu čia, prie Elioto Hartlio durų slenksčio . Trumpam užsimerkiau ir išvydau Džeko veidą. Tada man toptelėjo, kad visą laiką, skaitydama dienoraštį ir įsivaizduodama Eliotą, mačiau Džeko veidą. Mano kūną nukrėtė šiurpas. Bet galiausiai pakėliau ranką ir pasibeldžiau.