Сара Джио - Kovo žibuoklės

– O jeigu ji išgyveno avariją? Jeigu gulėjo skardžio papėdėje, kamuojama skausmo? Gal galėjote ją išgelbėti? Eliotai, gal dėl to ji ir nulėkė nuo skardžio, nes norėjo būti išgelbėta ?

Jis pažvelgė į mane, ir jo akys maldavo atleidimo.

– Šie klausimai persekios mane iki paskutinės dienos. Tik vienintelis vaizdas – tas siaubingas sudužusio automobilio vaizdas – teikia man ramybės. Niekas neišgyventų tokios avarijos. By buvo teisi – kuo skubiau palikti tą vietą buvo geriausias sprendimas. Tais laikais mus būtų iškart nuteisę, nebūtų reikėję jokių įrodymų. Tokia buvo tvarka. Mes buvome ten, ir to būtų pakakę, kad prisiekusieji nuspręstų, jog privertėme ją nusižudyti.

Atsidusau.

– O kaip By? Manote, ji graužiasi dėl to?

– Taip, – atsakė jis. – Dalis jos tą naktį mirė. Ji visiems laikams pasikeitė. Todėl, net praėjus šitiek metų, mums sunku pažvelgti vienas kitam į akis. Mus sieja per daug bendrų išgyvenimų, per daug skausmo. Negalime žiūrėti vienas į kitą ir neprisiminti tos nakties ir Esteros.

Tą akimirką kai ką prisiminiau – perskaičiau tai laik­raščių straipsniuose apie Esteros mirtį. Jos sumaitotas automobilis buvo rastas nukritęs nuo uolos paplūdimyje, tačiau jos kūno niekada nerado.

– Eliotai, aš skaičiau, kad policija taip ir nerado Esteros kūno. Kaip tai įmanoma?

– Taip, – atsakė jis, – aš irgi tai skaičiau.

Keista, galbūt jis man ko nors nesako. Kaip jos kūnas galėjo dingti po tokios siaubingos avarijos? Gal kas nors iš tikrųjų nusileido ten ir ją išgelbėjo? Ar gali būti, kad ji nė kiek nesusižeidė ir pati iš ten pasitraukė? Neįmanoma , pasakiau sau.

– Kaip manote, kas iš tikrųjų įvyko?

– Norėčiau pasakyti tau, kad tikiu, jog ji išgyveno. Kadangi automobilis buvo rastas tik kitą dieną, atsirado manančiųjų, kad bangos jos kūną nuplovė į jūrą, į tuos nuostabius vandenis, kuriuos ji taip mėgo. – Jis stabtelėjo, kažką pagalvojęs, o tada sudrebėjo nuo tos minties: – Kiti galvojo, kad ji iš tikrųjų išgyveno. Meluočiau sakydamas, kad nepuoselėjau tokios vilties, tačiau prabėgo per daug laiko. Jei ji išgyveno, kodėl nesugrįžo į salą – savo namus? Negi ji nebūtų grįžusi pas dukterį? Negi nebūtų grįžusi... pas mane?

Tada ir supratau, kad Eliotas nežino, jog Estera laukėsi jo kūdikio. Atrodė žiauru ir neteisinga dabar jam apie tai pranešti. Kaip būtų nuskambėjusi ši žinia po šešiasdešimties metų? Nusprendžiau patylėti. Jis pats greitai perskaitys tai Esteros dienoraštyje – gal tai ir geriausias būdas tai sužinoti.

– Kai ką dar turėtum žinoti, – pasakė jis, o akyse suspindo viltis.

– Ką?

– Na, gal tai nieko svarbaus, tačiau tą naktį, mums su By važiuojant iš parko, į aikštelę įsuko automobilis.

– Ar matėte, kas jį vairavo?

– Nesu tikras, – pasakė jis, – bet man pasirodė, kad tai Bilis, Bilis Henris Matsonas. Dabar jį visi vadina Henriu.

– Palaukite, – pasakiau aš, – turite omeny Henrį, kuris gyvena paplūdimyje šalia By?

– Taip. Pažįsti jį?

Linktelėjau. Tai Bilis yra Henris . Prisiminiau, kaip jis elgėsi, kai pokalbis pasisuko link mano senelės. Taip pat prisiminiau jos nuotrauką Henrio namuose, ant židinio atbrailos, – tą pačią, kuri po to paslaptingai dingo. Iš dienoraščio supratau, kad Estera laikė jį savo draugu, ir jis visą laiką atsirasdavo ten, kur ir ji, o tai man pasirodė įtartina. Gal jis ją persekiojo? Sudrebėjau. Negali būti , patikinau save. Net jei buvo pametęs galvą dėl Esteros, Henris nebūtų paslėpęs jos kūno. Bet tada mano protas ėmė kurti kitokius scenarijus. Žmonės kartais sudaro klaidingą įspūdį . Prisiminiau, kaip kartą mes su Anabele nugirdome dviejų pasiturinčių Manhatano ponių pokalbį prabangiame restorane. Jos buvo išsidabinusios brangiais papuošalais ir elgėsi kaip karalienės. Tada viena prasižiojo ir tarė:

– Išbandžiau kelias rūšis, bet man vis tiek labiausiai patinka „Copenhagen“. Mėgstu krimstelėti terasoje, kai vaikai jau suguldyti.

Išgirdusios tai, mes net išsižiojome. Ta moteris mėgo kramtyti tabaką, lygiai kaip nepraustaburniai statybininkai, užkabinėjantys praeives Brodvėjaus gat­vėje. Tai prilygo naujienai, kad tavo geriausios draugės tėtis, vaikų futbolo komandos treneris, mėgsta retkarčiais persirengti moterimi. Tokie dalykai atrodė nesuderinami.

Ne, tik ne Henris . Stengiausi užgniaužti šitą mintį, bet ji vis tiek įkyriai sukosi galvoje. Dangus virš mano vaikystės salos kartais būdavo apsiniaukęs ir lietingas, o dabar jį temdė niūrios paslaptys.

– Eliotai, – pasakiau, prisiminusi savo pačios kelionę į salą, – žinau, ką reiškia, kai negali iki galo suprasti pasakojimo esmės.

Nutilau ir pažvelgiau tiesiai į jo neramias akis.

– Ką jūsų širdis sako jums apie Esterą po šitiek metų?

Jis nusigręžė.

– Didžiąją savo gyvenimo dalį mėginu tai suprasti. Viskas, ką žinau, yra tai, kad tą naktį Estera su savimi nusinešė ir mano širdį. Jos žuvo kartu.

Linktelėjau ir pagalvojau, ar tik nebūsiu jo per daug nukamavusi.

– Nesijaudinkite, – pasakiau aš, – padarysiu viską, ką galiu, kad sužinočiau, kaip baigėsi Esteros istorija. Padarysiu tai dėl jos ir dėl jūsų. – Pažvelgiau į savo laikrodį ir atsistojau. – Man didelė garbė su jumis susipažinti. Ačiū už viską, ką man papasakojote.

– Tai aš turėčiau dėkoti, – pasakė jis. – Beje, popiet atvažiuoja Džekas. Galėtum pasilikti čia ir jo sulaukti.

– Džekas?

– Taip. Negi jis tau nesakė?

– A, taip, – pasakiau užklupta iš netyčių, – tačiau nenoriu pavėluoti į keltą. Namie manęs laukia By.

– O, – tarė jis, – labai gaila, kad taip greitai išvyksti.

Pagalvojau, kad norėčiau likti, bet iš karto prisiminiau moterį, kuri atsiliepė telefonu, kai paskambinau Džekui į namus.

– Atleiskite, – pasakiau, – bet tikrai negaliu.

Eliotą mano atsakymas nuvylė, bet jis daugiau neįkalbinėjo.

– Žinote, – pasakiau svarstydama, kaip geriau to paklausti, – nenoriu kišti nosies į svetimus reikalus, bet gal žinote, ar pas Džeką kartais negyvena kokia nors moteris? Draugė arba giminaitė?

Jis atrodė suglumęs.

– Tiesiog, – stabtelėjau ir ėmiau žaisti megztinio krašteliu, – aš skambinau jam į namus vakar vakare, o telefonu atsiliepė kažkokia moteris. Man tai pasirodė keista, ir tiek.

Eliotas linktelėjo.

– Taip, jis minėjo moterį. Ji neseniai atsirado jo gyvenime.

– Štai kaip, – šaltai pasakiau.

– Nežinau, – mirktelėjo jis man – kaip tas berniukas kada nors susitupės, kai aplink jį sukasi šitiek gražuolių.

– Tikrai, – pasakiau aš.

Gal jis ir norėjo, kad jo žodžiai nuskambėtų kaip komplimentas, bet jie mane įskaudino. Staiga praėjusios kelios savaitės su Džeku man priminė pigų romaną, kuriame aš atlikau naivuolės vaidmenį. Kaip galėjau būti šitokia naivi? Kaip aš to nenujaučiau? Kaip leidau sau prisigalvoti to, ko nėra?

Padėkojau jam, kad pasikvietė mane, ir išėjau – apsunkusia širdimi ir pailgėjusiu klausimų sąrašu.

Tai tiek tos tikros meilės, – galvojau sau, važiuodama taksi iki kelto, – bent jau mano gyvenime .

Kai grįžau į By namus, buvau nusiteikusi prakalbinti ją apie Esterą, nors ir labai nerimavau. Kad ir kaip švelniai paliesiu šią temą, tai vis tiek ją išgąsdins ir sujaudins. Tai tas pats, kaip paimti į rankas labai seno, brangaus vyno butelį ir mesti jį į žemę tiesiai prieš akis žmonėms, kurie taupė jį savo penkiasdešimtosioms vestuvių metinėms.