Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Ne, – atsakiau, nors žinojau, kad tam tikra prasme pasiduodu. – Galėsiu toliau ją aiškintis, būdama Niujorke.

– Manau, turėtum pasilikti, – neatlyžo Anabelė. – Turi dar su kai kuo padirbėti.

– Su kuo?

– Su savimi, – atsakė ji.

Patylėjusi Anabelė kalbėjo toliau:

– Žinau, kad tu ne iki galo susitaikei su tuo, kas įvyko tarp tavęs ir Džoelio. Žinau, kad dar neverkei.

– Neverkiau, – prisipažinau aš, – bet gal ir nereikia.

– Reikia, – pasakė ji.

– Ane, aš atvykau į salą, norėdama išsiaiškinti savo šeimos istoriją, norėdama sužinoti tiesą. Bet iš to nieko neišėjo – aš tik sudaužiau savo širdį ir įskaudinau kitus.

Ji atsiduso.

– Man atrodo, kad tu bėgi nuo to, su kuo tau lemta susidurti akis į akį. Em, tu nutrauki maratoną, likus vienam kilometrui.

– Galbūt, – pripažinau, – bet aš nebeturiu jėgų bėgti.

Išėjusi iš miegamojo pamačiau, kad By kambario durys vis dar uždarytos, todėl labai nustebau, pamačiusi ją prie pusryčių stalo. Ji merkė į vazą gėles.

– Argi narcizai ne nuostabūs? – džiaugsmingai tarė, tarsi vakarykštė diena būtų buvusi ištrinta mums abiem iš atminties.

Linktelėjau ir atsisėdau prie stalo, nedrįsdama nieko sakyti.

– Žinai, jos buvo tavo senelės mėgstamiausios, po tulpių. Jai labai patiko pavasaris, ypač kovo mėnuo.

– By, – tariau aš, o mano balse skambėjo liūdesio ir apgailestavimo gaidelės; gedėjau praradusi vienintelį ryšį su savo senele ir jos dienoraščiu, – ar tu jį sunaikinai?

Ji persmelkė mane įdėmiu žvilgsniu.

– Henris teisus, – tarė. – Tu labai į ją panaši, ypač kai kalbi kaip beprotė.

Ji nuėjo į svetainę ir pakėlė nuo kėdės dienoraštį. Grįžusi padavė jį man.

– Štai, – tarė ji. – Negi tikrai manei, kad ką nors padarysiu? Visą naktį skaičiau.

– Tikrai?

Šypsojausi taip plačiai, kad net By nesusilaikė ir šyptelėjo.

– Taip.

– Ir ką manai?

– Jis priminė man, kokia pašėlusi, impulsyvi ir nuo­stabi moteris buvo tavo senelė ir kaip smarkiai aš jos ilgiuosi.

Linktelėjau. Mane džiugino jos žodžiai, buvau tikra, kad šio džiaugsmo man pakaks, net jei By niekada nebeištars nė vieno žodžio apie mano senelę.

– Norėjau tau papasakoti, mieloji, – pasakė ji. – Norėjau viską tau papasakoti, kaip ir tavo mamai. Bet kas kartą, kai jau ketindavau tai padaryti, skausmas mane sulaikydavo. Visus šiuos metus aš nė karto netroškau sugrįžti į 1943 metus. Nenorėjau nieko prisiminti.

Linktelėjau, prisiminusi žibuokles Henrio sode.

– Tos gėlės Henrio sode, – pasakiau, stebėdama jos veido išraišką, – tau priminė Esterą, tiesa?

By linktelėjo.

– Taip, mieloji. Jos mums abiem priminė Esterą. Atrodė lyg... – ji apsidairė aplink ir giliai įkvėpė, – atrodė, kad ji yra šalia ir sako mums, kad jai viskas gerai.

Ištiesiau ranką ir paglosčiau jai petį. Vartai atsivėrė ir pro juos ėmė plūsti prisiminimai. Jaučiau, kad dabar galiu jos paklausti, ko tik noriu.

– Tas paveikslas, kurį man padovanojai... Ten nutapei save ir Eliotą, tiesa?

– Taip, – ramiai atsakė ji. – Todėl jį tau ir atidaviau. Nebegalėjau į jį žiūrėti. Jis priminė man gyvenimą, kurio negalėjau turėti, taip pat visus tuos siaubingus įvykius.

Atsidusau, slegiama liūdesio pritvinkusios kambario atmosferos.

– Štai kodėl tau nepatinka mano santykiai su Džeku.

Ji tylėjo, bet iš jos veido supratau, kad atspėjau.

– Aš suprantu, By, tikrai.

Ji vėl atrodė pasiklydusi prisiminimuose.

– Kertu lažybų, kad nori, jog pasiaiškinčiau dėl tos nakties.

Linktelėjau.

– Aš klydau, – tarė ji. – Klydau manydama, kad galiu užimti Esteros vietą Elioto širdyje. Buvau tikra kvailė. Niekada sau neatleisiu, kad išvažiavau iš parko neįsitikinusi, ar galiu jai kuo nors padėti, ar galiu ją išgelbėti. Kas dieną kaltinu save dėl jos mirties.

– Ne, nereikia, By, – pasakiau. – Viskas įvyko labai greitai. Tu norėjai apsaugoti Eliotą. Aš viską suprantu.

– Bet aš saugojau Eliotą vedama savanaudiškų tikslų, – pasakė ji, negalėdama žiūrėti man į akis. – Saugojau jį savo labui. Bijojau, kad policija jo nesuimtų ir neatimtų jo iš manęs . Todėl nuvažiavau kaip galėdama greičiau. Sakiau sau, kad nulėkti nuo skardžio buvo Esteros sprendimas. Pykau ant jos. Pykau, nes ji taip baisiai pasielgė vien tam, kad įskaudintų jį. Eliotui buvo šokas, o aš norėjau jį apsaugoti. Tai apgailėtinas pasiaiškinimas; aš neverta nei tavo, nei Esteros atleidimo. Bet žinok, jei kas nors ir kaltas dėl tos nakties padarinių, tai tik aš.

Kelias minutes sėdėjome tylėdamos, o tada aš prabilau:

– Ar nemanai, kad keista, jog niekas nerado jos kūno?

– Seniau aš daug apie tai galvojau, – atsakė ji, – bet dabar jau nebe. Jos kūną greičiausiai nusinešė jūra. Įlanka tapo jos amžinojo poilsio vieta – esu tikra, kad taip ir buvo. Net dabar, kai vėlai vakare girdžiu į krantą dūžtančias bangas, galvoju, kad ji ten. Dama iš jūros. Emile, ji ten, kur ir norėjo būti. Ji mylėjo įlanką. Jos pasakojimai, jos eilėraščiai – beveik viskas buvo įkvėpta šitos pakrantės, – ji mostelėjo paplūdimio link. – Tik ši mintis man teikė paguodą visus šiuos metus.

Linktelėjau.

– By, noriu dar kai ko paklausti. Eliotas minėjo, kad tą vakarą matė į parką įsukantį Henrio automobilį.

– Ką nori pasakyti? – Ji pažvelgė į mane sumišusi.

– Ar tu jo nematei?

– Ne, – atsakė ji tarsi gintųsi. – Ne, jo negalėjo ten būti.

– O kas, jei jis ten buvo , By? – neatlyžau stebėdama jos reakciją. – Jei tai tiesa, tai ar nemanai, kad jis ką nors žino?

– Jis nieko nežino, – nukirto By. – Nežinau, ko Eliotas tau pripasakojo apie Henrį. Aišku, jis buvo įsimylėjęs tavo senelę, bet, sužinojęs apie jos mirtį, buvo priblokštas ne mažiau nei kiti salos gyventojai.

– Štai kaip, – tariau aš. – Bet aš vis tiek norėčiau su juo pasikalbėti. Gal jis vis dėlto ką nors žino.

By papurtė galvą.

– Tavo vietoje aš nesibraučiau į jo prisiminimus, mieloji.

– Kodėl?

– Jam būtų pernelyg skaudu, – pasakė ji.

Įdomu, ar dabar ji gina Henrį taip pat, kaip tą liūdną vakarą gynė Eliotą?

– Estera jį labai paveikė, – pasakė ji. – Jam būtų per sunku naršyti po prisiminimus. Gal nepastebėjai, tačiau kas kartą, kai tu šalia, jis elgiasi tarsi pabaidytas arklys. Tu jam primeni Esterą.

– Suprantu, – atsakiau. – Tikriausiai tai nuskambės pamišėliškai, bet aš jaučiu, jog mano senelė norėtų, kad su juo pasikalbėčiau. Man atrodo, jis žino daugiau, nei sako.

– Ne, – pasakė ji. – Palik jį ramybėje.

Papurčiau galvą.

– Atleisk, bet turiu su juo pasikalbėti.

Ji truktelėjo pečiais. Kad ir kaip būtų, By visiems norėjo gero.

– Emile, – tarė ji, – prisimink, kad praeities nebepakeisi. Kas padaryta, tas padaryta. Nenorėčiau, kad šita istorija užgožtų tavo pačios gyvenimą.

Truputį patylėjusi tarė:

– Juk ir atvažiavai čia tam, kad suprastum, kas vyksta tavo gyvenime.

Pritariau jai linktelėdama. Taip ir sėdėjome kurį laiką tylėdamos, tik žuvėdros suko ratus virš namo, kaip paklaikusios plakdamos sparnais. Sukaupiau drąsą ir pasakiau jai, kad išvažiuoju.

– Grįžtu namo, į Niujorką.

By atrodė įskaudinta.

– Kodėl dabar? Maniau, kad liksi čia iki mėnesio pabaigos.

– Aš irgi taip maniau, – pasakiau ir nukreipiau žvilgsnį į įlanką.