Сара Джио - Kovo žibuoklės

Girgždančiais laipteliais užkopiau į Henrio namų verandą. Iki šiol nebuvau pastebėjusi nei voratinklių langų kampuose, nei apsilaupiusių laukujų durų. Giliai įkvėpiau ir pasibeldžiau. Tada laukiau. Po to dar šiek tiek palaukiau.

Pabeldžiau antrą kartą, ir man pasirodė, jog išgirdau kažką vaikštant viduje. Priėjau arčiau prie lango, pasilenkiau ir įsiklausiau – žingsniai. Tikrai išgirdau kažkieno skubrius žingsnius.

Pro langą mačiau tuščią svetainę ir koridorių, vedantį prie galinių durų. Prisilenkiau dar arčiau ir pastebėjau, kaip kažkas nuskubėjo koridoriumi, o tada išgirdau, kaip užsidaro durys.

Greitai apibėgau aplink namą. Sode toliau žydėjo žibuoklės, jos tyliai stebėjo, kaip Henrio automobilis žvyruotu takeliu išrieda iš garažo. Mojavau ir šaukiau tikėdamasi, kad jis sustos, tačiau jis nurūko tolyn, ir jo automobilis paskendo dulkių debesyje. Jam pažvelgus pro galinio vaizdo veidrodėlį, mūsų akys akimirkai susitiko, tačiau jis vis tiek nesustojo.

– Viso, mieloji, – pasakė By, atvežusi mane į keltų terminalą, o jos skruostais riedėjo ašaros. – Norėčiau, kad dar pabūtum.

– Aš irgi, – pasakiau.

Nors saloje liko dvi nebaigtos istorijos, – viena mano, kita Esteros, – žinojau, kad turiu išvažiuoti. Oras čia buvo pritvinkęs prisiminimų ir paslapčių, man darėsi sunku kvėpuoti.

– Tu greitai grįši, tiesa? – su liūdesiu akyse paklausė By.

– Žinoma, grįšiu, – atsakiau.

Nors ir nebuvau tuo tikra, norėjau nuraminti By. Stipriai spustelėjau jos ranką, prieš įlipdama į keltą drauge su kitais keleiviais. Paskutinė mano užduotis saloje buvo įdėti į voką Esteros dienoraščio kopiją, kurią vargais negalais padariau Siatle, ir išsiųsti laišką Eliotui.

Palikau salą, kurią mylėjau, kaip galbūt padarė ir mano senelė prieš daugelį metų. Išvykau nebūdama tikra, ar kada nors čia sugrįšiu.

19 skyrius

Kovo 20 diena

Kitą rytą atsibudau savo lovoje Niujorke, savo įprastame Niujorko gyvenime, su savo senomis Niujorko problemomis. Palyginti su gluminančiomis Beinbridžo salos patirtimis – neišaiškinta šeimos paslaptimi ir nebaigtu meilės romanu, – jos atrodė kone vaikiškos. Deja, aš klydau, romanas buvo baigtas – savo telefone neradau nė vienos Džeko žinutės.

Jei maniau, kad grįžusi namo sulauksiu džiaugsmingo Anabelės sveikinimo, labai klydau.

– Nereikėjo išvažiuoti, Em, – kaip visuomet atvirai rėžė ji. – Turi grįžti atgal.

– Pagalvojau, kad galėsiu čia viską apmąstyti, – pasakiau, – ir gal ką nors parašysiu.

– Nenoriu būti šiurkšti, mieloji, – žodį „mieloji“ ji ištarė itin sarkastiškai, – bet kiek laiko jau tai kartoji? Penkerius metus?

Nudelbiau žvilgsnį į savo rankas – nervingai timpčiojau savo mažąjį pirštelį, kaip visada, kai jaudinausi.

– Atleisk, – pasakė ji. – Tu juk žinai, kad aš tik noriu, jog būtum laiminga.

– Žinau.

– Gerai, – tarė ji ir šelmiškai pažvelgė į mane. – Mano pirmoji pamergė privalo būti laiminga.

Aš net išsižiojau.

– Anabele! Negaliu patikėti! Jūs su Evanu tuokiatės?

– Aš, Evanas ir Herbis Henkokas, – pasakė ji ir išdidžiai ištiesė ranką, kad pademonstruotų žiedą. – Nežinau, kas atsitiko, Em. Šios kelios savaitės buvo nuostabios. Galiausiai jis nusivedė mane į Herbio Henkoko muzikos vakarą ir pasipiršo man per pertraukėlę. Aš pasakiau „taip“!

Nors labai dėl jos džiaugiausi, kažkas vis tiek sukirbėjo mano paširdžiuose. Anabelės laimė tik išryškino mano vienatvę. Nusišypsojau.

– O kaip tu susitaikei su faktu, kad vardas Evanas nelabai tinka vedyboms?

– O man nusispjaut, – atkirto ji. – Rizikuosiu. Be to, jis visada gali pasikeisti savo vardą ir pasivadinti Briusu.

Ji čiupo savo švarkelį.

– Atleisk, kad taip išbėgu, bet man jau laikas namo. Šįvakar susitinku su Evanu restorane „Vive“.

O, kaip aš norėjau šįvakar su kuo nors susitikti restorane „Vive“. Su bet kuo .

– Smagaus vakaro, – pasakiau.

– O, vos nepamiršau – virtuvėje ant stalo palikau dėžę su tau skirtais laiškais.

– Ačiū, – pasakiau ir uždariau paskui ją duris.

Tačiau jai išėjus nieko nedariau: nejungiau savo nešiojamojo kompiuterio ir neperžiūrėjau laiškų. Praėjo valanda, paskui antra ir trečia. Gulėjau susirangiusi ant sofos – net nepasivarginau nusivilkti striukės ir nusiauti batų. Dar niekada nebuvau tokia išsekusi. Tiesiog užsitraukiau ant savęs vilnonį sofos užtiesalą, kurį vestuvių proga mums numezgė Džoelio teta. Aš niekada nemėgau šito užtiesalo, – jis buvo per mažas, o siūlai dirgino odą, – bet nedrįsau to pasakyti. Tačiau dabar man buvo šalta, todėl užsitempiau jį iki smakro, galvą padėjau ant šaltos odinės pagalvės ir galvojau apie Džeką ir kaip būtų gera, jei jis būtų čia su manimi.

Kovo 21 diena

Kitą rytą mane pažadino ankstyvas telefono skambutis. Jo melodija man priminė spiegiančius stabdžius ir gaisrinės sireną. Pažvelgiau į laikrodį – 8.02.

– Klausau.

– Em, čia aš.

Balsas pasirodė pažįstamas, bet vis tiek nesupratau, kas skambina. Dar buvau apsimiegojusi, ir man prireikė kelių sekundžių, kad prisiminčiau, kur esu jį girdėjusi. Kavinėje? Kine? Tada supratau, kas skambina, ir mano širdis, rodos, sustojo. Manau, kad tą akimirką, kai atpažinau jo balsą, žemė trumpam nustojo sukusis.

– Džoeli?

– Girdėjau, kad grįžai.

– Kaip suprasti „girdėjai, kad grįžau“? Iš kur apskritai sužinojai, kad buvau išvykusi?

– Paklausyk, – pasakė jis, vengdamas atsakyti į klausimą, – žinau, kad tai beprotiška ir kad dabar norėtum padėti ragelį, bet, Emile, tiesa ta, kad aš siaubingai suklydau. Turiu tave pamatyti. Man reikia tave pamatyti.

Jis kalbėjo nuoširdžiai ir buvo nusiminęs. Turėjau įsižnybti sau į ranką, kad suprasčiau, jog nesapnuoju. Jei Džoelis nori mane susigrąžinti, tai kodėl aš nieko nejaučiu?

Atsisėdau tiesiau ir papurčiau galvą.

– Ne, negaliu, – pasakiau prisiminusi Džoelio „draugužę“. – Visų pirma, tu ketini vesti . – Šis žodis nusmelkė mane iki paširdžių. – Beje, ačiū už tokį gražų kvietimą į vestuves. Labai malonu.

Mano sarkazmas jį sutrikdė.

– Kokį kvietimą?

– Neapsimesk, kad nieko nenutuoki, – pasakiau. – Žinai, kad išsiuntei jį.

– Ne, – pasakė jis, – tikriausiai įsivėlė kokia nors klaida...

Jis trumpam nutilo, o tada tarė:

– Stefani. Ji greičiausiai ir išsiuntė. Nemaniau, kad puls taip žemai, bet tikriausiai to ir reikėjo tikėtis. Ji ne ta, kuo aš ją laikiau, Em. Nuo tada, kai apsigyvenome kartu, ji pasidarė tikra paranoikė. Labiausiai bijo dėl tavęs. Ji mano, kad aš vis dar tave myliu, ir ji, na...

– Džoeli, liaukis.

– Duok man pusvalandį, – maldavo jis. – Susitikime vieno kokteilio. Šį vakarą, septintą valandą, tame nedidukame bare už kampo... – jis giliai įkvėpė, – nuo mūsų namų.

Dar tvirčiau suspaudžiau telefono ragelį.

– Kodėl turėčiau sutikti?

– Nes aš... aš vis dar tave myliu, – pasakė jis taip švelniai, kad aš net patikėjau.

Nervingai timpčiojau užtiesalą. Visa mano esybė liepė man nesutikti, pasipriešinti pagundai jį pamatyti, bet kažkas giliai širdyje sušnibždėjo, kad sutikčiau.

– Gerai, – tariau aš.

Dabar turėjau priežastį nusiprausti po dušu, apsiauti dailius batelius ir iškišti nosį į lauką. Susitiksiu su juo vieno kokteilio , tik vieno.