Сара Джио - Kovo žibuoklės

Abejojau savo sprendimu. Ar skyriau sau pakankamai laiko?

– By, viskas taip susipainiojo...

Ji pritariamai linktelėjo.

– Nelabai panašu į atostogas, tiesa?

– Šitos kelios savaitės buvo tikrai nuostabios, By. Jos pakeitė mane. Ir už viską esu dėkinga tau – tavo svetingumui ir meilei, – pasakiau aš, – bet manau, kad man jau laikas išvažiuoti. Jaučiu, kad man reikia laiko apmąstyti tam, ką patyriau.

By vis tiek atrodė nusiminusi.

– Negi negali to padaryti čia?

Papurčiau galvą, o mano apsisprendimas dar sustip­rėjo, kai pagalvojau apie Džeką.

– Atleisk, By.

– Gerai, – pasakė ji, – bet nepamiršk, kad čia tavo namai. Nepamiršk, apie ką kalbėjome. Šis namas yra tavo, ir jis atiteks tau, kai aš išeisiu...

– To niekada nebus, – pertraukiau aš ir prisiverčiau nusišypsoti.

– Tai nutiks greičiau, nei mes abi manome, – dalykiškai pasakė ji.

Mano širdį nutvilkė skausmas, ir aš supratau, kad ji sako tiesą.

Kovo 19 diena

Visą dieną nedariau nieko kito, tik galvojau apie Esterą ir Eliotą, By ir Džeką. Taip pat galvojau apie savo mamą, todėl kitą dieną susirangiau verandoje ant sofos ir surinkau mintinai žinomą jos numerį.

– Mama?

– Kaip gera girdėti tavo balsą, mieloji, – pasakė ji.

Tada man dingtelėjo mintis, kad niekada iki galo jos taip ir nesuprasiu, tačiau, sužinojusi Esteros istoriją, pažvelgiau į savo mamą nauju žvilgsniu. Galų gale ji juk vaikas, seniai netekęs mamos.

– Mama, mums reikia pasikalbėti, – pasakiau aš.

– Apie Džoelį?

– Ne, – atsakiau ir stabtelėjau pagalvoti, ką sakyti toliau, – apie... tavo mamą.

Ji nieko neatsakė.

– Mama, aš žinau apie Esterą.

– Emile, iš kur tai ištraukei? Ar teta tau ko nors pripasakojo? Nes...

– Ne. Aš kai ką radau – tavo mamos dienoraštį. Ten ji aprašė savo gyvenimą. Aš perskaičiau jį, todėl žinau, kas jai nutiko. Bent jau iki to momento, kai dienoraštis baigiasi.

– Tada žinai, kad ji mus paliko. Kad ji paliko mane , – staiga jos balse pasigirdo pykčio gaidelės.

– Ne, mama, ji tavęs nepaliko – bent jau nemanau, kad ketino tai padaryti. Senelis ją išmetė.

– Ką?

– Taip, jis privertė ją išeiti, sumokėti už savo poelgį. Mama, tą vakarą, kai ji dingo, įvyko tragedija. Aš stengiuosi viską išsiaiškinti – dėl tavęs, dėl savęs, dėl Elioto ir...

– Kodėl, Emile? Kodėl tai darai? Kodėl nepalieki visko ramybėje?

Jos reakcija buvo panaši į By. Matyt, jos jautė tą patį – baimę.

– Negaliu. Man atrodo, kad aš privalau viską išsiaiškinti jos labui.

Kitame laido gale įsivyravo tyla.

– Mama?

– Emile, – galiausiai tarė ji, – prieš daugelį metų ir aš bandžiau sužinoti jos istoriją. Labiau už viską pasaulyje norėjau surasti savo mamą, susitikti su ja ir, svarbiausia, paklausti jos, kodėl ji išėjo, kodėl paliko mane . Patikėk manimi, aš dėjau daug pastangų. Tačiau mano paieškos buvo bevaisės ir tik sukėlė man dar daugiau skausmo. Apsisprendžiau daugiau jos neieškoti. Turėjau ją pamiršti. O kai tai padariau, širdies gilumoje pajutau, kad turiu atsisveikinti ir su sala.

Tą akimirką labai norėjau pažvelgti mamai į akis, nes žinojau, kad išvysiu tą jos dalį, kuri slėpėsi šitiek metų.

– Mama, aš tą ir sakau. Tu jos ieškojai, todėl aš galiu pradėti nuo tos vietos, kur tu sustojai.

– Emile, aš niekada nenorėjau, kad tu apie tai sužinotum, – garsiai iškvėpdama pasakė ji. – Norėjau apsaugoti tave. Man kėlė nerimą, kad tu daraisi į ją panaši: tavo kūrybiniai gebėjimai, tavo charakteris, net tavo išvaizda – viskas ją primena. Žinojau, kad senelė Džeinė irgi tai pastebi, – tu kaip iš akies lupta Estera.

Mano mamos žodžiai buvo tarsi adata su siūlu, sujungiantys atskirus mano gyvenimo gabalus į vientisą audinį. Prisiminiau tą nelemtą popietę, kai senelė Džeinė nudažė man plaukus, ir pirmą kartą pagalvojau, kad ne manęs ji nekentė, o mano panašumo į Esterą. Jis taip smarkiai ją baugino, kad ji nusprendė pakeisti mano išvaizdą. Kokią didelę įtaką jiems visiems buvo padariusi Estera .

– Mama, – tariau prisiminusi nuoskaudą, kurią nešiojausi nuo tos dienos, kai mama neleido man segėti nuometo vestuvių dieną, – kodėl nenorėjai, kad segėčiau tą nuometą?

– Tai būtų buvę neteisinga, – pasakė ji. – Danielė yra kitokia. Aš negalėjau tau leisti prisisegti senelės Džeinės nuometo ir eiti į bažnyčią, nes tu turi tiek daug Esteros savybių. Atleisk man, mieloji.

– Viskas gerai, – pasakiau.

– Aš tik norėjau – labai norėjau, – kad tu būtum laiminga.

Trumpam nutilau.

– Mama, tu ne viską žinai.

– Kas dar?

Smarkiai sumirksėjau, nujausdama, kokią jausmų audrą sukels mano žodžiai.

– Tą vakarą, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, Estera buvo nėščia.

Girdėjau, kaip ji sunkiai kvėpuoja pro ašaras.

– Netikiu tuo, – pasakė ji.

– Tą naktį, kai dingo, ji laukėsi kūdikio nuo savo mylimojo – nuo Elioto. Viskas aprašyta dienoraštyje. Žinau, kad tau sunku tai girdėti, mama. Man labai gaila.

Ji išsipūtė nosį.

– Visus tuos metus aš taip pykau ant savo mamos, moters, kuri tariamai paliko mane, kai dar buvau kūdikis. Koks žmogus gali palikti savo kūdikį ? Tačiau dabar man svarbu tik viena – ar ji mane mylėjo? Ar mano mama mane mylėjo?

– Ji mylėjo tave, – nedvejodama atsakiau.

Pasakiau sau, kad Estera būtų norėjusi, jog taip pasakyčiau. Be to, mano mamai reikėjo tai išgirsti.

– Ar tikrai taip manai, mieloji?

Jos balsas – atviras, nuoširdus, be menkiausio apsimetinėjimo – visiems laikams pakeitė mano požiūrį į mamą. Giliai širdyje ji tebuvo maža mergaitė, kuriai trūko ryšio su mama. Niekada nesuprasiu, kaip ji sugebėjo užmaskuoti viso gyvenimo skausmą, kad buvo palikta. Dabar jis iškilo į dienos šviesą, ir aš žavėjausi ja taip, kaip niekada nemaniau galėsianti.

– Taip, – pasakiau ir pridūriau: – Aš kai ką tau turiu. Manau, ji būtų norėjusi, kad tu tai turėtum.

Atsisegiau grandinėlę su jūrų žvaigždės pakabučiu, kabėjusią man ant kaklo, ir suspaudžiau delne. Linktelėjau sau – Estera tikrai būtų norėjusi, kad jis atitektų jos dukrai.

Susitariau, kad By paveš mane iki kelto, kuris nuplukdys mane į Siatlą, o iš ten skrisiu namo į Niujorką. Iki kelto dar buvo likusi valanda. Susikroviau lagaminus, įsidėjau visas brangenybes, kurias radau saloje. Galiausiai ant kosmetikos krepšelio pasidėjau mamos vaikystės iškarpų albumą. Pažvelgiau į jį ir papurčiau galvą. Niujorke jam ne vieta. Jo vieta čia, saloje, kur mano mama galėtų jį rasti pati. Ji sugrįš į salą, – žinau, kad sugrįš, – o tada pati jį atras.

Prisiminiau nuotrauką, kurią man paliko Evelina. Geresnės vietos nei mano mamos iškarpų albumas jai nerasiu. Atsirėmiau į lovą ir atsiverčiau jį. Paskutinis puslapis buvo tuščias, tik su keturiais juodais kampeliais, skirtais nuotraukai įdėti, ir dailiu, gėlių raštais išmargintu užrašu „Mama“ viršuje. Įdėjau nuotrauką į jai skirtą vietą, užverčiau albumą ir atsargiai padėjau jį atgal į naktinio stalelio stalčių. Norėjosi pačiai jį atiduoti, bet širdyje jaučiau, kad bus geriau, jei mama jį pati suras.

– Grįšiu po dvidešimties minučių, – po akimirkos šūktelėjau By ir, kol ji nespėjo paprieštarauti, greitai išsmukau pro galines duris.

Mano apniukusias mintis puikiai atspindėjo grėsmingi debesys, pilki ir sunkūs, pakibę virš paplūdimio. Kokia bus Henrio reakcija, kai jis išgirs klausimus, kuriuos esu jam paruošusi? Ar jis kalbėjo su mano senele tą lemtingą vakarą? Ką ji galėjo jam pasakyti?