Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Labas, mieloji, – pasakė ji. – Buvai mieste?

– Ne, – atsakiau ir atsisėdau ant fotelio priešais sofą, ant kurios sėdėjo By ir sprendė kryžiažodį. – Šį rytą buvau Siatle.

– O, – tarė ji, – buvai apsipirkti?

– Ne, buvau kai ko aplankyti.

Ji nustebusi pakėlė akis.

– Mieloji, nežinojau, kad turi draugę Siatle. Galėjai pasakyti man, kai lankėmės ten kartu. Būtume pasikvietusios ją į svečius.

Papurčiau galvą.

– Jis greičiausiai nebūtų atvažiavęs.

– Jis?

– Taip, jis. Eliotas Hartlis.

Rašiklis iškrito jai iš rankų. Ji pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, tarsi būčiau padariusi ką nors neatleistino.

– By, – pasakiau aš, – yra dalykų, apie kuriuos turime pasišnekėti.

Ji linktelėjo, tarsi būtų žinojusi, kad ši diena išauš. Kai pravėriau burną, žodžiai pasipylė it lavina; vienu atsikvėpimu pasakiau viską:

– Žinau apie savo senelę, – kalbėjau aš, – savo tikrąją senelę. By, aš radau jos dienoraštį ir skaičiau jį nuo pat tos dienos, kai čia atvažiavau. Ten ji aprašo paskutinį savo gyvenimo mėnesį iki pat pabaigos. Iki šio ryto nebuvau tikra dėl veikėjų. Eliotas man padėjo išsiaiškinti, kad ten rašoma apie tave, Eveliną ir Henrį.

Kalbėjau greitai, tarsi apimta panikos, lyg mėgindama sutalpinti visą paslapčių pilną gyvenimą į vieną pastraipą. Žinojau, kad turiu nedaug laiko, nes bet kurią akimirką By gali užsiverti savo kiaute ir imti ignoruoti pokalbį, kaip visais tais kartais, kai būdavo paliečiamos jai nemalonios temos.

– Ir tu juo patikėjai?

– Kodėl turėčiau netikėti, By? Mano senelė jį mylėjo.

Jos akyse mačiau kylančią audrą.

– Aš irgi jį mylėjau, – tyliai pasakė ji. – Pažiūrėk, prie ko tai privedė.

– By, – švelniai tariau, – žinau apie jos paskutinį vakarą saloje. Žinau, kad ji pamatė jus kartu ir kad jūs nuvažiavote paskui ją.

Stabtelėjau galvodama, ką sakyti toliau.

– Žinau, kad palikote ją vieną. Kaip galėjote šitaip pasielgti? O jeigu ji buvo sužeista?

By veidas pabalo, o kai prabilo, jos balsas buvo pasikeitęs.

– Tai buvo klaikus vakaras, – bejėgiškai pasakė ji. – Kai Eliotas pas mane atėjo, žinojau, kad tai negerai. Mes abu žinojome, kad jam nedera čia būti. Tačiau tavo senelė buvo nutraukusi su juo ryšius, o aš troškau sužinoti, ką jis jaustų, laikydamas mane glėbyje. Galvojau apie tai tūkstančius kartų nuo tos akimirkos, kai sutikau jį vidurinėje mokykloje. Tačiau jam visada labiausiai rūpėjo Estera. Išskyrus tą vakarą, kai, atrodė, jis trokšta manęs .

Ji papurtė galvą, tarsi ši mintis būtų pernelyg naivi ir kvaila.

– Ar gali įsivaizduoti, ką tai man reiškė?

Aš tylėjau.

– Pasakiau sau, kad tai nieko blogo, – tęsė By. – Įtikinau save, kad ji tam pritartų.

– Bet tada ji jus pamatė...

– Tada aš supratau – mes abu supratome, – kad tai klaida.

– Todėl važiavote paskui ją.

Ji linktelėjo ir užsidengė veidą rankomis.

– Ne, – tarė ji, – aš negaliu. Aš to nedarysiu. Ne, mes apie tai nekalbėsime.

– By, palauk, – pasakiau aš. – Ar tu skaitei jos dienoraštį?

– Ne, – atsakė ji.

– Tai kaip jis čia pateko?

Ji metė į mane paklaikusį žvilgsnį.

– Kaip suprasti „čia“?

– Čia, šituose namuose, – paaiškinau. – Radau jį savo kambaryje, stalelyje prie lovos.

Ji papurtė galvą.

– Neįsivaizduoju. Nebuvau tame kambaryje daugiau nei trisdešimt metų. Tai buvo jos mėgstamiausias kambarys. Išdažiau jį rausvai, jai ir vaikeliui. Žinai, ji ketino palikti tavo senelį.

– Tai kodėl leidai man apsistoti tame kambaryje, By, jei neketinai man papasakoti apie senelę?

Ji atrodė išsekusi, nebeturinti jėgų atsakinėti į mano klausimus.

– Nežinau, – pasakė ji. – Matyt, galvojau, kad nusipelnei gyventi tame kambaryje, apgaubta jos auros.

Linktelėjau.

– Manau, kad turėtum perskaityti Esteros dienoraštį, – primygtinai pasakiau. – Pamatysi, kad ji tave mylėjo ir tau atleido.

– Kur jis? – staiga paklausė ji. Atrodė išsigandusi, it pamačiusi vaiduoklį.

– Atnešiu.

Nuėjau į savo kambarį ir atnešiau dienoraštį raudonais aksomo viršeliais.

– Štai.

By paėmė jį į rankas, tačiau jos akyse nebuvo nei šilumos, nei meilės, tik pyktis, o paskui pasipylė ašaros.

– Tu nieko nesupranti, – pasakė.

Taip, aš iš tikrųjų nieko nesupratau.

– Ko nesuprantu, By?

Ji nusišluostė ašaras.

– Nesupranti, ką ji mums padarė, ką dėl jos turėjome išgyventi.

Priėjau artyn ir padėjau ranką jai ant peties.

– Papasakok man viską, By. Atėjo laikas man sužinoti tiesą.

– Tiesa seniai palaidota, – pasakė ji ir giliai įkvėpė.

Dabar jos akys buvo kupinos pykčio.

– Turėčiau sunaikinti šitą daiktą, – pasakė eidama į savo miegamąjį.

– By, palauk, – tariau, skubėdama jai iš paskos, tačiau ji skubiai uždarė duris paskui save, ir aš išgirdau spragtelint spyną.

Ilgai laukiau už By kambario durų tikėdamasi, kad jai pavyks nugalėti gniuždantį skausmą, ir mes pirmą kartą atvirai pasikalbėsime apie mano senelę.

Tačiau ji neišėjo iš kambario. Ji prabuvo jame visą popietę. Kai kaip visuomet apie pietus ėmė klykauti žuvėdros, tikėjausi, kad ji ateis į virtuvę ruošti maisto, bet ji nepasirodė. Nusileidus saulei, nusprendžiau, kad ji neatsilaikys ir išlįs pasidaryti kokteilio, bet ir vėl klydau.

Atsidariau skardinę sriubos, pavarčiau laikraštį, tada mėginau sutelkti dėmesį į televizijos serialą, tačiau devintą valandą jau žiovavau, ir mano mintys vėl pasisuko link šio mėnesio įvykių. Praleidau saloje beveik tris savaites, per kurias tiek visko įvyko ir daug kas nenusisekė .

Eliotui ir savo senelei pažadėjau, kad rasiu atsakymus į senus klausimus. Tačiau nepagalvojau apie tai, kad galbūt mano senelė iš tikrųjų norėjo pasitraukti iš šio pasaulio. Kas aš tokia, kad mėginčiau atkapstyti praeitį, jos praeitį?

Netekau drąsos net galvoti apie tai. Džekas mano mobiliojo telefono balso pašte paliko dvi žinutes, bet aš į jas neatsakiau. Mane baugino paslaptys – jo paslaptys, By paslaptys, Esteros paslaptys. Todėl paskambinau į oro linijas ir pakeičiau skrydžio datą. Atėjo laikas grįžti į Niujorką. Širdyje žinojau, kad, jei noriu išsiaiškinti Esteros likimą, turiu likti ir kovoti – dėl tiesos ir meilės. Tačiau buvau pernelyg pavargusi.

18 skyrius

Kovo 17 diena

– Grįžtu namo, – kitą rytą telefonu pasakiau Anabelei.

Mano balsas skambėjo prasčiau nei tikėjausi – tarsi būčiau pralaimėjusi kovą ir netekusi visų jėgų.

– Emile, – tarė ji, – juk pažadėjai sau mėnesį.

– Žinau, – atsakiau, – bet situacija čia labai įtempta. By su manimi nesikalba, o aš neturiu ką pasakyti Džekui.

– Kas tarp jūsų įvyko?

Papasakojau jai apie susitikimą su jo seneliu ir ką jis man pasakė apie kitą moterį Džeko gyvenime.

– O tau nešovė į galvą, kad būtų geriau, jei jis pats tau viską paaiškintų?

Papurčiau galvą.

– Ne, tik ne po to, ką išgyvenau su Džoeliu. Aš vis dar bijau skausmo. Nepakelčiau, jei mane vėl išduotų.

– Bet pagalvok, – neatlyžo ji, – gal tu ne viską žinai. Gal tai nieko rimto.

– Na, tai, ką pasakė Eliotas, man pasirodė pakankamai rimta .

– Tu teisi, – pasakė ji, – skamba nekaip. Bet kaip tavo senelės istorija? Negi tu pasiduosi?