Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Taip, – atsakė jis. – Tais laikais ją visi vadino France, o vardas By jai prilipo gerokai vėliau, po daugelio metų.

– Tai jūs, – stabtelėjau, sverdama kiekvieną savo žodį, – ir mano teta kadaise buvote?..

Jis žinojo, ką turiu omenyje, ir nebandė to paneigti. Užtruko kelias sekundes, ieškodamas tinkamų žodžių, klaidžiodamas mintyse. Ta tyla man atskleidė, kad jų istorija gerokai sudėtingesnė nei maniau. Ėmiau geriau suprasti, kokią didelę emocinę naštą visus šiuos metus nešiojo mano teta; dabar tą naštą mačiau ir Elioto akyse.

Jis atsiduso, tarsi būtų vylęsis, kad pokalbis nepasisuks link By. Tačiau dabar jam teks iškloti viską.

– Mano širdyje kitų nebuvo, tik Estera. Visos kitos moterys tebuvo dekoracijos. Tačiau Francė... – jis trumpam nutilo. – Francė buvo kitokia. Ji buvo Esteros priešingybė, ir kurį laiką radau joje paguodą. Tavo teta niekada nenorėjo manęs pamilti, o aš neketinau pamilti jos. Ji tūkstantį kartų man sakė, jog jaučiasi baisiai, kad ėmė puoselėti jausmus savo geriausios draugės vaikinui. Ji labai mylėjo tavo senelę, – kalbėjo jis, o jo veidą perkreipė skausmas. – Mes abu ją mylėjome.

Eliotas tylėjo ir žiūrėjo į savo rankas, o tada pakėlė akis į mane.

– Tavo teta kankinosi per visus mūsų santykių pakilimus ir nuopuolius, ir visada troško laimės man ir Esterai. Dėl mūsų ji paaukojo savo laimę. Tokia yra tavo teta. Bet vieną kartą...

– Kas?

– Vieną kartą Estera atsisveikino su manimi, ir aš maniau, kad visam laikui, o tavo teta buvo šalia, ir aš leidau, kad įvyktų tai, kas neturėjo įvykti.

Tyla kambaryje buvo tiršta nors peiliu pjauk. Girdėjau, kaip jo pirštai trina seniai neskustos barzdos šerius.

– Tą naktį ji dingo, – tarė jis, ir jo akys prisipildė ašarų. – Ji atvažiavo pas tavo tetą į namus ir pamatė mus pro langą.

Jis stipriai užsimerkė.

– Iki šiol regiu ją, stovinčią ten. Matau jos veidą. Jos akis. Liūdesį jose. Ir išdavystės skausmą.

– Žinau, – pasakiau aš.

– Iš kur žinai?

– Viskas aprašyta dienoraštyje.

Priėjau prie jo ir atsiklaupiau šalia.

– Nekaltinkit savęs, – pasakiau aš.

– Kaip galiu nekaltinti? – pro ašaras pasakė jis. – Aš ją išdaviau. Bet, patikėk manim, jei būčiau žinojęs, kad ji grįš pas mane, kad norės pradėti gyvenimą su manimi... aš niekada nebūčiau važiavęs pas tavo tetą tą vakarą, tą siaubingą vakarą. Viskas būtų susiklostę kitaip. Mes abu pasirinkome netinkamą laiką. Mes visada pasirinkdavome netinkamą laiką.

Jis užsidengė veidą rankomis.

– Eliotai, – švelniai tariau, – turiu žinoti, kas jai nutiko tą vakarą.

Jis papurtė galvą.

– Atleisk, – pasakė jis, – maniau, jog galėsiu apie tai kalbėti. Tikėjausi, kad nusimesiu akmenį sau nuo krūtinės, bet dabar nežinau. Nežinau, ar sugebėsiu.

Pažvelgiau į savo rankas ir pamačiau, kad kumščiai kietai suspausti.

– Tą vakarą nutiko kai kas baisaus, tiesa, Eliotai?

Jis linktelėjo.

– Turite man pasakyti, – pasakiau aš. – Esteros labui.

Jis nudelbė žvilgsnį į savo rankas.

– Eliotai, – pasakiau aš, – tiesiog atsakykite man. Ar tą vakarą jai kas nors nutiko? Ar tą vakarą kas nors atėmė jai gyvybę?

Jis užsidengė veidą rankomis.

– Taip! – sušuko jis. – Taip. Tai padariau aš. Aš ir By.

17 skyrius

Tikriausiai turėjau tuojau pat išeiti ar net išbėgti laukan, kur būčiau buvusi saugi, ir paskambinti į policiją. Įdomu, kaip būtų sureagavęs 911 tarnybos dispečeris, išgirdęs žodžius: „Sveiki, noriu pranešti apie savo senelės žmogžudystę, kuri įvyko 1943 metais.“

Tačiau aš negalėjau patikėti, kad Eliotas ir By iš tik­rųjų galėjo prisidėti prie Esteros nužudymo. Nejaugi jis galėjo nužudyti moterį, kurią mylėjo? Tačiau labiausiai mane pribloškė faktas, kad Estera negyva – iš tikrųjų negyva . Mano vaizduotėje šis žodis netiko Esteros likimui, tad puoselėjau viltį, kad ji gyva, kad išvyko kur nors toli ir kad Eliotas palaiko su ja ryšį ir jie slapta susitikinėja, tik tai nepateko į dienoraščio puslapius.

O, kad tokia tiesa...

– Palaukite, Eliotai, – pasakiau. – Negi norite pasakyti, kad nužudėte ją?

Jis ilgai tylėjo.

– Ne, – galiausiai tarė, – bet būtų buvę tas pats, jei būčiau nužudęs. Miela Emile, žinok, kad tai skaudžiausia mano gyvenimo akimirka – kai viską tau pasakoju, kai turiu prisipažinti, kad esu atsakingas už jos mirtį. Aš ir tavo teta – mes esame atsakingi už jos mirtį.

– Nesuprantu. – Aš suraukiau antakius.

– Kai ji išvažiavo iš By namų, mes abu buvome paklaikę iš baimės dėl to, kur ji gali nuvažiuoti ar – dar blogiau – ką ji gali sau padaryti.

– Tai jūs sekėte ją?

– Taip, – atsakė jis.

– Bet kodėl?

– By norėjo atsiprašyti, o aš, na, aš norėjau tik apkabinti ją ir pasakyti, kaip karštai ją myliu – tik ją. Kol ne vėlu.

– Kaip suprasti „kol ne vėlu“?

Jo akys vėl apsiniaukė.

– By vairavo, aš sėdėjau šalia. Nebuvome tikri, kur ji nuvažiavo, tad pirmiausia patikrinome keltų terminalą, bet jos automobilio ten nebuvo, todėl pralėkėme pagrindine miestelio gatve. Tada man toptelėjo viena mintis – supratau, kur ji važiuoja. Buvau tikras, kad rasime ją ten. Parke. Šimtus kartų vaikščiojome ten kartu. Jai labai patiko Fėjų parkas.

– Tai radote ją ten?

– Taip, – tarė jis, purtydamas galvą, tarsi norėtų nubaidyti prisiminimus, kurie įkyriai sukosi mintyse. – Viskas įvyko taip greitai.

– Kas ten įvyko, Eliotai?

– Akimirką išvydau Esteros akis – jos švystelėjo galinio vaizdo veidrodėlyje. Mačiau jos veido išraišką. Mačiau jos paskutinį žvilgsnį. Teberegiu jį mintyse. Kiekvieną naktį prieš užmigdamas – kiekvieną prakeiktą naktį paskutinius šešiasdešimt savo gyvenimo metų – regiu jos veidą. Ir jos žvilgsnį, tokį liūdną ir pasimetusį.

Užgriuvus prisiminimams, Elioto rankos ėmė drebėti.

– Kas vyko po to, Eliotai? – švelniai paklausiau. – Man reikia žinoti.

Jis giliai įkvėpė.

– Jos automobilis stovėjo aikštelės viduryje. Aš ir By išlipome. Maldavau By, kad liktų automobilyje. Norėjau vienas pasikalbėti su Estera, bet By manęs neklausė. Ji nusekė paskui mane iki Esteros automobilio, bet kai tik mes priėjome artyn, Estera užvedė automobilį... ji...

– Eliotai, kas vyko toliau? Ką ji padarė?

Dabar ašaros upeliais sruvo jo skruostais.

– Buvo tamsu, labai tamsu, o dar rūkas. Tas rūkas...

– Eliotai, kas vyko toliau? – švelniai raginau jį.

– Įsijungė priekinės šviesos, o tada automobilis...

Jis raudojo, o kiekvienas žodis buvo persmelktas vis gilesnio skausmo.

– Šviesa trumpam mus apakino, o tada automobilis nulėkė nuo skardžio. Tiesiai nuo skardžio. Mums prieš akis.

Aš netekau žado. O kaip jos nėštumas? Kaip jos kūdikis?

– Aš pasileidau bėgti paskui, pribėgau iki skardžio krašto, – tęsė jis, mėgindamas suvaldyti emocijas. – Maniau, kad galiu ją išgelbėti, jei ji atlaikė krytį. Jau buvau besirengiąs šokti nuo skardžio paskui ją, bet tavo teta įtikino mane to nedaryti. Stovėjome ten, ant kalno, ir žiūrėjome į sudužusį automobilį. Jis subyrėjo į šimtus gabalėlių, o variklis užsiliepsnojo. By tiktai kartojo: „Jos nebėra, Eliotai, nebėra. Paleisk ją.“

– Negi nepaskambinote nei policijai, nei greitajai pagalbai?

Jis išsitraukė nosinę.

– Mes nuvažiavome. Man buvo šokas. Galėjau galvoti tik apie tai, kad mano vieta kalėjime. Jaučiausi už tai atsakingas, tarsi būčiau pats ją nužudęs.