Сара Джио: Kovo žibuoklės

– Atleisk man, – pasakiau ir atsitraukiau.

Jis supratingai linktelėjo ir toliau žvelgė į mane kaip į moterį, kuri rūpėjo jam labiau už visas kitas pasaulio moteris. Tokį jį ir norėjau prisiminti.

– Aš niekada tavęs nepamiršiu, – pasakė jis.

Išgirdus šiuos žodžius, nugara nubėgo šiurpas. Tokius pat žodžius Andrius ištarė Džeinei Malonėsmetuose ; jis juos tarė kaip pažadą, tikslingai ir su meile. Tačiau Džoelio žodžiai, kitaip nei jis tikėjosi, nepalietė mano širdies. Priešingai, jie tik padėjo man tvirčiau apsispręsti.

– Viso gero, Džoeli, – pasakiau aš.

Mano balsą užgožė vėjas, sūkuriuojantis guobų šakose. Jos dramatiškai mojo „sudie“ mūsų atsisveikinimo minutę. Šį kartą abu supratome, kad atsisveikiname visiems laikams.

Eidama namo jaučiausi tokia lengva, kokia nesijaučiau jau daugelį metų. Pagaliau mano širdis atsikratė ilgai ją slėgusios naštos. Prieš lipdama viršun, patikrinau pašto dėžutę. Ji buvo tuščia, bet tada prisiminiau, jog Anabelė minėjo dėžę su laiškais mano virtuvėje.

Įėjusi į butą, numečiau paltą ant kėdės, atsisėdau prie stalo ir pradėjau rūšiuoti laiškus. Dėjau juos į krūveles – sąskaitos, reklaminiai pasiūlymai, laiškai Džoeliui ir t. t. Tarp dviejų laiškų su pasiūlymais gauti kreditinę kortelę radau geltoną voką. Šalia šiuolaikinio pašto ženklo buvo priklijuotas trijų centų pašto ženklas, kuris atrodė lyg senų laikų relikvija. Atgalinio adreso nebuvo, o mano adresas buvo šviežiai užrašytas tušinuku.

Mano skubrūs judesiai vos nesudraskė švelnučio, seno popieriaus. Viduje radau lapą, prirašytą gražiausiu kada nors matytu raštu:

1943 metų kovo 31 diena

Mieloji,

rašau tau, nežinodama, kas tu, kur gyveni ar kaip mes galime būti susijusios. Tačiau žinau, kad mūsų širdys susitiko dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių, veikiamos nežinomų jėgų. Mes susitikome dabar, nors mus ir skiria daugybė metų. Tu tikriausiai jau perskaitei dienoraštį, kuris tėra mano širdies dejonės. Nežinau, ką jis galėtų reikšti tau ar kam nors kitam, bet vienas išmintingas žmogus man pasakė, kad ateis diena, kai jis kam nors padės. Tikiu, kad tas žmogus esi tu. Daryk su juo, ką nori, nes gali būti, kad manęs jau nebebus, kai vartysi jo puslapius.

Palieku tave su mintimi apie meilę (turėjau patirti daugybę nesėkmių, kol tai supratau): tikros meilės nesugriauna nei laikas, nei atstumas, nei skausmas. Net kai atrodo, kad viską praradai, tikra meilė išlieka. Dabar tą žinau ir tikiuosi, kad tu taip pat.

Su meile iš praeities

Estera Džonson

Pridėjau ranką prie širdies. Tikra meilė išlieka . Tai suprato Džeinė iš Malonės metų , taip pat Estera, mano senelė. Skruostu pajutau nuo lango pučiantį skersvėjį, ir mano kūną perbėgo šaltukas. Keistas dalykas tas laikas, pagalvojau. Nuo tada, kai ji man parašė šitą laišką, prabėgo ištisas gyvenimas. Ji tikėjo, kad po tiek metų aš atsirasiu, kad perskaitysiu jos žodžius, kuriuos paliko man atrasti. Mano širdis prisipildė dėkingumo ir meilės senelei, kurios nepažinojau. Tačiau kas išsiuntė man šį laišką? O kaip jos dukra, mano mama? Negi ji tik auka? Meilės karo auka?

Mąsčiau apie Esteros žodžius, apie meilę, kuri išlieka. Eliotas man sakė tą patį. Nejaugi jie myli vienas kitą po šitiek metų, praleistų atskirai? Po visų nesusipratimų? Po visko?

Grįžau prie laiškų ir dėžės dugne pastebėjau man adresuotą storo popieriaus voką. Pašto spaude buvo parašyta: „Beinbridžo sala“. Išėmiau iš jo viską, kas buvo viduje, ir atverčiau lapą, kuris perlenktas pusiau gulėjo ant viršaus:

Miela Emile,

Tu jau tikriausiai grįžai į Niujorką. Norėjau, kad gautum šiuos laiškus vos sugrįžusi. Jie nuo tavo senelės Esteros. Norėjau juos perduoti, kai buvai saloje, bet nebuvau tikras, ar jau perskaitei dienoraštį. Evelina man pasakė, kad skaitai. Džiaugiuosi, kad jį radai. Žinojau, kad rasi. Tą vakarą, kai sutikau tave keltų terminale, supratau, kad esi ta, kuriai lemta perskaityti Esteros žodžius. Aš daug metų stebėjau ir laukiau kokio nors ženklo, ir štai – pasirodei tu. Todėl kitą rytą, kol tu dar miegojai ant sofos, o tavo teta dirbo sode, atėjau į jos namus, susiradau kambarį, kuriame buvai apsistojusi, ir palikau ten dienoraštį. Jei By būtų žinojusi mano ketinimus, nebūtų man to leidusi. Todėl nieko jai nesakiau.

Turėjau akis į akį pasikalbėti su tavimi apie viską, bet prašau atleisti už mano silpnumą. Emile, tu tokia panaši į ją, kad, būdamas su tavimi, negaliu galvoti apie nieką kitą. Tu primeni man, kaip smarkiai ją mylėjau ir kad ji niekada neatsakė į mano meilę.

Tau tikriausiai įdomu, kas nutiko tą vakarą, kai ji dingo. Jei sužinojai, kad aš buvau ten, su ja, tai tikriausiai manai, kad mano rankos gali būti suteptos krauju. Atėjo laikas išsklaidyti abejones. Niekam apie tai nepasakojau – nei tavo tetai, nei Evelinai, nei tuo labiau Eliotui, bet tu turi tai žinoti. Aš senstu – visi mes senstame – ir šios paslapties aš nenoriu nusinešti į kapus, net jei tavo senelė to ir norėtų. Atėjo laikas pasakyti visą tiesą. Estera būtų norėjusi, kad jos istorija gyvuotų.

Tą vakarą 1943 metais aš lankiau vieną draugą, kuris gyveno netoli Esteros ir Bobio namų. Eidamas link automobilio, išgirdau riksmus, o tada pamačiau, kaip Bobis užtrenkia duris jai prieš nosį. Man buvo skaudu tai matyti. Ji atrodė pasimetusi, ir mano širdis plyšo iš skausmo. Jos akys buvo paklaikusios, automobilis kelyje mėtėsi iš kairės į dešinę. Sunerimau, kad ji gali save nuskriausti, todėl nuvažiavau paskui ją iki Elioto namų, tada iki By namų ir galiausiai iki parko. Estera pasakė man, kad nori palikti salą, bet taip, kad niekas niekada jos nerastų.

Ji nusprendė imituoti savo mirtį, kad niekas jos neieškotų, ypač saldžioji porelė – By ir Eliotas. Estera norėjo nutraukti visus ryšius su sala. Ją įkvėpė žaidimas „bailys“: kai kurie salos berniūkščiai tikrindavo drąsą važinėdami senais automobiliais – lėkdavo vienas į kitą visu greičiu, kol paskutinę minutę kuris nors pasukdavo vairą ir išvengdavo susidūrimo. O ji sugalvojo, kad prilėks automobiliu prie pat skardžio ir prieš jam nugarmant į prarają spės iššokti. Maldavau, kad to nedarytų. Jei būtų norėjusi, būčiau pabėgęs su ja tą vakarą. Aš taip ją mylėjau.

Tačiau ji turėjo kitų planų: dingti iš salos taip, kad labiausiai įskaudintų savo mylimus žmones, ir pradėti naują gyvenimą.

Sėdėjau automobilyje parko medžių šešėlyje ir nervinausi. Ji užkūrė variklį, o tada į parką atvažiavo By su Eliotu. Baiminausi, kad, pamačiusi tuodu, Estera pasielgs kitaip, nei planavo.

Viską, kas vyko po to, savo atmintyje regiu lyg pro miglą, kaip ir tą vakarą. By sustabdė automobilį. Iš jo išlipo Eliotas ir stovėjo be žado. Tai, ką tada padarė Estera, šiurpina mane iki šiolei. Ji nulėkė nuo skardžio. Viena akimirka – ir jos nebėra.

Eliotas stovėjo ir šaukė. Niekada nepamiršiu to vaizdo. Kad ir kaip tai sukrėtė By, savo skausmą ji paliko nuošaly dėl Elioto. Tavo teta – puiki moteris, Emile. Manau, kad jau žinai tai. Tą naktį apsaugoti Eliotą nuo kaltinimų žmogžudyste jai buvo svarbiausias dalykas. Todėl ji įsitraukė jį į automobilį, ir jie kuo greičiau nuvažiavo. Aš niekada nepamiršiu sielvarto perkreipto Elioto veido. Man prireikė daug laiko, kad susitaikyčiau su tuo, kas įvyko, bet galiausiai nusprendžiau, kad man jo gaila. Jis matė, kaip jo mylimoji atima sau gyvybę, ir buvo bejėgis ją sustabdyti. Esu tikras, kad tas prisiminimas persekioja jį kas vakarą, ir tai jam bausmė už viską, ką padarė.