Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Ar galiu pasiskolinti tavo automobilį? – šypsodamasi paklausiau.

– Verčiau paskubėk. – Ji metė man raktelius.

Pajutau, kaip mano širdis ima plakti greičiau.

– O kaip tu? – paklausiau, pagalvojusi apie jos ir Elioto praeitį. – Ar nenori jo pamatyti?

Jos veidas išdavė, kad norėtų atsakyti „taip“, tačiau tik papurtė galvą.

– Man ten ne vieta, – tarė.

Mačiau, kad jos akyse tvenkiasi ašaros.

– By, tu vis dar jį myli, tiesa?

– Nesąmonė, – atsakė ji, nusišluostydama skruostą.

– Kas buvo tame pakete, kurį tau Džekas perdavė nuo Elioto?

Ji nusišypsojo.

– Ten buvo nuotraukų albumas, kurį Eliotas padovanojo man grįžęs iš karo. Po viso to, kas įvyko su tavo senele, aš jį grąžinau. O jis jį saugojo visus šiuos metus.

Spustelėjau jai ranką ir čiupau savo krepšį.

– Pirmyn, – pasakė ji, – skubėk pas savo Džeką.

Spaudžiau By folksvageną taip smarkiai, taip aršiai, tarsi nuo šios kelionės priklausytų mano gyvybė. Negalvojau nei apie policijos pareigūnus, nei apie nelaimingus atsitikimus kelyje – tik apie Džeką. Buvo svarbi kiekviena minutė, kiekviena sekundė.

Lėkiau skersai salą, kol pagaliau pasiekiau keltų terminalą. Statydama automobilį stovėjimo aikštelėje išgirdau nuplaukiančio kelto sireną. Mano širdį nudiegė apmaudas. Nubėgau link terminalo, po to žemyn trapu, vėl svarstydama galimybę šokti. Tačiau keltas jau buvo per toli. Nespėjau į jį. Nespėjau pasimatyti su Džeku.

Tvirtai įsikibau į turėklus, keikdama save už vėlavimą. Žinoma, kad taip ir turėjo nutikti. Pastaraisiais metais mano gyvenimas susidėjo vien iš praleistų progų. Prasibroviau pro minią iki vietos, kur žmonės paprastai laukia draugų ar giminių, atvykstančių iš Siatlo. Keltas buvo man prieš akis. Veltui prisimerkusi žiūrėjau į jo keleivius, ieškodama Džeko, nes keltas jau buvo per toli, kad įžiūrėčiau veidus.

Tada sau už nugaros išgirdau žingsnius. Kažkas bėgo į terminalą. Apsisukau ir pamačiau jį, lekiantį link trapo, vienoje rankoje laikantį lagaminą, susirūpinusiu veidu. Bet jis atrodė susirūpinęs tik tol, kol pamatė mane.

– Emile?

– Džekai, – tariau aš, mėgaudamasi jo vardo skambesiu savo lūpose.

Jis metė savo krepšį ir atbėgo pas mane.

– Nežinojau, kad būsi čia, – pasakė braukdamas plaukus sau nuo akių, o tada švelniai palietė mano veidą.

Leidau kalbėti savo širdžiai.

– Išklausiau tavo žinutę, – pasakiau. – Norėjau tave nustebinti.

Jis šyptelėjo.

– Na, tau pavyko.

Atrodė, kad nori dar kažką pasakyti, tačiau jį nutraukė tolumoje pasigirdusi kelto sirena. Kitas keltas atplaukė į uostą pirma laiko.

– Buvau nuvažiavusi pas tave į namus, – pasakiau ieškodama jo akyse pritarimo.

Jis paėmė mane už rankos, ir jo prisilietimas šildė kiekvieną mano kūno ląstelę.

– By sakė, kad tavo senelis susirgo, – pasakiau. – Man labai gaila. Plauksi keltu pas jį į Siatlą, tiesa?

Jis linktelėjo.

– Nusprendžiau nuvažiuoti į ligoninę šįvakar ir pernakvoti ten, kad jis nebūtų vienas. Ryte jį operuos.

– Ar jis pasveiks?

– Neaišku, – pasakė jis. – Per pastaruosius penkerius metus jam atliktos dvi šuntavimo operacijos, ir gydytojai sako, kad jei šįkart tai nepadės, tai bus jų paskutinis bandymas.

Įdomu, ar Estera žino, kad jos gyvenimo meilės širdis plyšta – tiesiogine to žodžio prasme.

– Važiuok pas jį, – pasakiau. – O mes pasimatysime rytoj, po operacijos. – Mostelėjau į keltą – atvykusieji jau lipo iš jo, o išvykstantieji tuoj bus įleidžiami. – Paskubėk, nepražiopsok šito kelto. Lauksiu tavęs čia.

Jis papurtė galvą.

– Manai, paliksiu čia tave, visą tokią mielą ir gražią? Ne, mano senelis tam nepritartų. Važiuojam kartu su manimi.

Padėjau galvą jam ant krūtinės kaip tą popietę verandoje, By namuose.

– Gerai.

– Aš vis galvoju apie tą rytą, – pasakė jis, atsigręžęs į mane, – kai sutikau tave Henrio namuose.

– Ką turi omenyje? – paklausiau tikėdamasi, kad jis pasakys tai, ką aš maniau, kad pasakys.

– Tikėjausi, kad mes būsime kartu.

Mane užvaldė jausmas, kurio niekada nebuvau patyrusi. Jaučiausi mylima, bet ne tik – jaučiausi dievinama.

Džekas įsikišo ranką į kišenę, paskui paėmė mano ranką.

– Emile, – atsikrenkštęs tarė jis, – noriu, kad jį turėtum.

Rankoje jis laikė mažą juodą dėžutę, ir aš iš karto ją prisiminiau. Šią dėžutę Eliotas padavė jam per Evelinos laidotuves. Kas joje? Drebančiais pirštais atidariau ir pamačiau kažką tviskant gatvės žibintų šviesoje.

Džekas susijaudinęs tarė:

– Mano senelis davė man žiedą, kadaise dovanotą moteriai, kurią mylėjo. Norėčiau, kad jį turėtum.

Aš netekau žado. Šitas žiedas buvo su didžiuliu kriaušės formos deimantu, įsodintu tarp dviejų rubinų. Akimirksniu supratau, kad tai Esteros sužadėtuvių žiedas. Tai turėjo būti jis. Nė nedvejodama užsimoviau jį ant piršto.

Džekas pastebėjo, kad atpažinau jį.

– Tu žinai tą istoriją, tiesa?

Linktelėjau.

– Taip.

– Iš kur?

– Patyrinėjau šį bei tą, – paslaptingai atsakiau.

– Aš irgi, – pasakė jis. – Norėjau surasti Esterą dėl savo senelio. Norėjau, kad jie vėl susitiktų.

Jis paspyrė ant šaligatvio gulėjusį akmenuką.

– Bet jau per vėlu.

– Kodėl manai, kad per vėlu?

Džekas atrodė susirūpinęs.

– Man atrodo, kad ji mirė.

Mano širdį užliejo apmaudas.

– Iš kur tai žinai?

Jis pasitrynė akis – arba iš nuovargio, arba iš liūdesio.

– Jos slaugė man pasakė. Ta moteris rūpinosi Estera pastaruosius penkiolika metų, kol jos sveikata prastėjo. Tai ją tu matei su manimi tą vakarą miestelyje. Ta pati moteris atsiliepė telefonu mano namuose.

– Nesuprantu, – pasakiau. – Kaip tu ją suradai?

– Tai ji mane surado, – atsakė jis. – Ji pasakė, kad pildo priešmirtinį Esteros norą sužinoti, kur gyvena mano senelis.

Atsidusau.

– Tai ji mirė...

– Taip, – Džekas linktelėjo.

Papurčiau galvą.

– Ne, – pasakiau, – taip negali būti.

Mano širdis negalėjo susitaikyti su tokia istorijos pabaiga.

– Koks, sakei, jos vardas?

– Lana, – pasakė jis.

Nusišypsojau viską supratusi.

– Tai viską paaiškina, – pasakiau.

– Ką paaiškina?

– Džekai, Lana nėra jos slaugė. Ji Esteros dukra . Ir Elioto dukra.

Džekas pasitrynė kaktą.

– Nieko nesuprantu, – tarė.

– Tai tiesa, Džekai. Jei Lana susisiekė su tavimi, bet pamelavo apie savo ryšius su Estera, tai tikriausiai nuslėpė ir tiesą apie jos buvimo vietą ir patį faktą, kad ji gyva . Manau, kad ji nori apsaugoti savo mamą. Palauk, – kalbėjau toliau, kol Džekas nespėjo įsiterpti, – minėjai, kad ta moteris, Lana, užsakė nutapyti paveikslą. Ar tai tas moters portretas tavo studijoje?

– Taip. Ji sakė, kad tai paveikslas jos mamai. Tapiau jį iš senos nuotraukos.

– Džekai, – pasakiau, – ar tau nešovė į galvą, kad ta moteris nuotraukoje gali būti Estera ? Kad Lana norėjo padovanoti savo mamai paveikslą, kurį nutapė paties Elioto anūkas ?

Džekas mintyse pasvėrė mano idėją ir papurtė galvą.

– Ji sakė, kad jos motina ir tėvas gyvena pensione Arizonoje. Jei tai, ką sakai, yra tiesa, tai kam jai išgalvoti tokią painią istoriją, kad nuslėptų tiesą?