Сара Джио - Kovo žibuoklės

Abi nusijuokėme, ir Anabelės žvilgsnis surimtėjo.

– Kada išvyksti?

– Kur išvykstu?

– Į Beinbridžą.

Jaučiau, kad grįšiu ten, ir Anabelė tą pajuto. Tačiau kada tai įvyks ir kokiomis aplinkybėmis, man dar buvo neaišku.

– Nežinau, – atsakiau.

Bet laikas ir data jau buvo nuspręsti, tik aš dar to nežinojau.

Buvo po trijų, kai grįžau namo. Mirksėjo mano automatinio atsakiklio lemputė. Paspaudžiau mygtuką „play“:

„Emile, čia Džekas.“

Įsitempiau.

„Prireikė laiko, kol supratau, kad išvykai iš salos, ir kol suradau šitą numerį. Iš pradžių labai nustebau, kodėl išvažiavai nė neatsisveikinusi, bet tada pasikalbėjau su savo seneliu. Jis papasakojo apie tavo apsilankymą, ir aš supratau, kas įvyko. Jo atmintis pastaruoju metu suprastėjusi, todėl, tavimi dėtas, netikėčiau kiekvienu jo žodžiu.“

Žinutė baigėsi ir prasidėjo kita:

„Atleisk. Vėl aš. Taip pat norėjau paaiškinti, kas įvyko tą vakarą. Ten tu skambinai, tiesa? Tikiuosi, nepagalvojai ko nors netinkamo. Aš tapiau paveikslą savo užsakovei. Mano rankos buvo ištepliotos geltonais akrilo dažais, todėl atsiliepė ji. Prašau, patikėk manimi. Tarp mūsų nėra nieko romantiško. Emile, jai šešiasdešimt metų. Ar dabar tau ramiau?“

Jis trumpam nutilo, tada tęsė:

„Bet kai ką nuo tavęs slėpiau. Apie tai turime pasikalbėti.“

Jis vėl stabtelėjo.

„Emile, ilgiuosi tavęs. Noriu tavęs. Myliu tave. Štai, pasakiau. Prašau, paskambink man.“

Pasižiūrėjau jo telefono numerį automatinio atsakik­lio ekrane ir drebančiais pirštais jį surinkau. Jis myli mane. Tačiau niekas neatsiliepė. Padėjau ragelį ir padariau geriausia, ką tuo metu galėjau, – paskambinau į oro linijas rezervuoti bilieto į Siatlą rytoj išskrendančiame lėktuve.

– Ar reikės ir atgalinio bilieto? – paklausė oro linijų darbuotoja.

– Tik į vieną pusę, – nė nedvejodama atsakiau.

Greitai susidėjau daiktus, tačiau užtraukusi lagamino užtrauktuką pajutau, kad kažką pamiršau. Apėjau butą, mintyse tikrindama, ką būsiu pamiršusi, ir tada man toptelėjo – Malonės metai . Galvojau apie tą knygą sugrįžusi į Niujorką. Norėjau vėl ją perskaityti dabar, kai žinau Esteros istoriją.

Knyga kantriai laukė manęs svetainėje ant lentynos. Pasiėmiau ją, patogiai įsitaisiau ant sofos ir perskaičiau keletą puslapių. Nauju žvilgsniu tyrinėjau pirmąjį puslapį ir pastebėjau tai, ko seniau nebuvau mačiusi, – juodu rašalu parašytus žodžius, beveik nusitrynusius, bet dar įskaitomus. Pakėliau puslapį arčiau akių ir aiškiai išvydau užrašą: „Ši knyga priklauso Esterai Džonson.“

20 skyrius

Kovo 31 diena

Prisiminiau istoriją, kurią išgirdau mokydamasi mokykloje. Ji apie mergaitę, kuri su draugais lankėsi Siat­le, bet pavėlavo į keltą, kuris būtų nuplukdęs juos į salą iki dešimtos valandos – jos griežtas tėtis draudė jai užsibūti ilgiau. Žinodama, kad kitas keltas tik po valandos ir kad jos tėtis daugiau nebeleis jai susitikinėti su draugais ar kitaip ją nubaus, ji labai išsigando. Pamačiusi nuo prieplaukos atsišvartuojantį keltą metė į jį savo krepšį ir pati šoko nuo trapo. Ji nepataikė į keltą ir įkrito į vandenį. Ją nugabeno į ligoninę, iš kur išsiuntė namo su sulaužytu riešu ir nubrozdintu smak­ru. Kristalina, toks buvo jos vardas. Iš karto ją prisiminiau, kai išgirdau kelto signalą. Ką tik atsidūriau prieplaukoje ir pamačiau jį nuplaukiantį. Apmaudžiai atsidusau.

Pastarąsias trylika valandų tryniausi oro uostuose arba skridau (tokią kainą tenka mokėti už paskutinės minutės kelionę), tad pasiekusi prieplauką ir pamačiusi, kad per plauką nesuspėjau į septintos valandos keltą, buvau pasirengusi šokti į jį, kaip tai padarė Kristalina. Pažvelgiau žemyn į šėlstančius vandenis ir nusprendžiau, kad sala gali palaukti. Džekas irgi gali palaukti. Ar ne?

Keltas prisišvartavo 20.25. Manęs laukė vienišas taksi automobilis.

– Gal galite nuvežti mane į Hiden Kouvo kelią? – paklausiau vairuotojo.

Jis linktelėjo ir paėmė iš manęs krepšį.

– Vos vienas krepšys, – pastebėjo jis. – Ketinate trumpai paviešėti?

– Dar nežinau, – atsakiau.

Jis dar kartą linktelėjo, tarsi puikiai žinotų, ką turiu omenyje.

Nurodžiau jam Džeko namų adresą, bet kai atvykome, nė viename lange nedegė šviesa.

– Nepanašu, kad kas nors būtų namuose, – akivaizdų faktą pakomentavo vairuotojas.

Mane suerzino jo pasiūlymas važiuoti iš čia, todėl pasakiau:

– Palaukite. Duokite man penkias minutes.

Filmuose tai būna akimirka, kai vyras ir moteris vėl susitinka, kai jie puola vienas kitam į glėbį ir ima bučiuotis.

Pasibeldžiau ir palaukiau porą minučių. Tada pabeldžiau antrą kartą.

– Ar kas nors namuose? – šūktelėjo vairuotojas.

Nekreipiau į jį dėmesio ir dar kartą pabeldžiau. Girdėjau, kaip smarkiai plaka mano širdis. Nagi, Džekai, atidaryk .

Dar po minutės susitaikiau su tuo, kad jis neatidarys. Arba jo tiesiog nėra namuose. Staiga man visko pasidarė per daug. Atsisėdau terasoje ir pasidėjau galvą ant kelių.

Ką aš čia veikiu? Kodėl pamilau šitą vyrą? Prisiminiau citatą iš Malonės metų , kuri man visada patiko: „Meilė – ne šiltnamio gėlė, priversta nenoromis pražysti. Meilė yra piktžolė, kurios žiedas netikėtai išsprogsta kelio pakraštyje.“

Taip, šita meilė gimė be mano pastangų. Ji atsirado natūraliai. Ji nesustabdoma. Šis suvokimas suteikė man stiprybės, kai viena sėdėjau ant šalto Džeko namų slenksčio.

– Panele, – tarė vairuotojas, – ar jums viskas gerai? Jeigu reikia kur nors apsistoti, galiu paskambinti savo žmonai. Ji paruoštų jums lovą. Nieko ypatingo, bet bent jau turėtumėte kur pernakvoti.

Tada aš supratau – visi žmonės Beinbridžo saloje turėjo bent po lašelį gerumo.

Susitvardžiau ir pakėliau į jį akis.

– Ačiū, jūs labai malonus, bet turiu tetą, kuri gyvena visai šalia. Pernakvosiu pas ją.

Jis nuvežė mane pas By. Sumokėjusi už kelionę, kurį laiką tik stovėjau su krepšiu rankoje ir žiūrėjau į namą, mėgindama suprasti, ar teisingai pasielgiau čia grįždama. Priėjau arčiau, prie priekinių durų, ir pamačiau, kad viduje dega šviesa. Įėjau nepasibeldusi.

– By?

Pamačiau ją, sėdinčią krėsle, lygiai taip pat, kaip prieš man išvažiuojant. Po viso to, kas įvyko, šis vaizdas teikė paguodos.

– Emile? – nustebo ji ir pakilo manęs apkabinti. – Kaip netikėta!

– Turėjau grįžti, – pasakiau.

– Žinojau, kad grįši, – pasakė ji. – Ar Džekas yra viena iš priežasčių, dėl ko grįžai?

Linktelėjau.

– Ką tik buvau pas jį, bet jo nėra namuose.

By surimtėjo.

– Kilo problemų dėl Elioto.

Tai, kaip ji ištarė jo vardą, privertė mane pašiurpti.

– Jis serga. Džekas man šiandien paskambino ir pasakė. Jis norėjo, kad aš... – nuo susikaupusių emocijų jos balsas prikimo, ir ji trumpam nutilo, – žinočiau, jog Eliotas... na, kad jo sveikata pablogėjo. Jis miršta.

Aš sunkiai atsidusau.

– Džekas pakeliui į ligoninę. Tiesą sakant, jis ką tik išvažiavo į prieplauką. Jei paskubėtum, dar galėtum jį pavyti.

Nudelbiau akis.

– Nežinau, – pasakiau. – Ar manai, kad jis norės mane matyti?

By linktelėjo.

– Esu tikra, kad norės, – pasakė. – Važiuok pas jį. Ji tam pritartų.

Ji, žinoma, turėjo omenyje Esterą. Tai By žodžiai nuvedė mane į prieplauką tą vakarą. Tai jos žodžiai visam laikui pakeitė mano gyvenimą. Ir aš tikiu, kad su tais žodžiais ji atpirko savo kaltę dėl visko, kas įvyko. Ji tai suprato. Pajutau, kad Estera tikrai tam pritartų.