Сара Джио - Kovo žibuoklės

Jo rankos pakilo ir atsagstė mano marškinius, tada nuslydo žemyn mano rankomis. Po to pajutau jo šiltą prisilietimą ant savo klubų, kol jis ieškojo mano džinsų užtrauktuko ir galiausiai jį atsegė.

– Einam maudytis, – sušnibždėjo man į ausį.

– Dabar? – paklausiau pasipurtydama vien nuo minties apie maudynes.

– Nagi, – paragino jis. – Neleisiu tau sušalti.

Žiūrėjau, kaip jis nusirengia iki trumpikių, tada aš nusimoviau džinsus. Jis sugriebė mane už rankos ir nusivedė prie vandens, kur aš atsargiai įmerkiau vieną kojos pirštelį.

– Brr, – nusipurčiau, – jis per šaltas. Tu turbūt juokauji.

Džekas apsivijo mane rankomis, prispaudė mano nugarą sau prie krūtinės, ir abu kartu iš lėto įbridome į vandenį. Su kiekvienu žingsniu vanduo atrodė vis šiltesnis ir malonesnis, o kai pasiekė mano krūtinę ir Džeko juosmenį, jis apsuko mane ir prispaudė prie savęs, kad jausčiau kiekvieną jo kūno lopinėlį, o jis – mano.

– Šalta? – švelniai paklausė.

– Nė kiek.

Kai Džekas parvežė mane namo, jau buvo sutemę. Kai įėjau pro duris, mano plaukai dar buvo drėgni ir aplipę smėliu bei jūros druska. By pakėlė akis nuo knygos.

– Ar jis parodė tau užutėkį?

Jos balse nebuvo nei kaltinimo, nei pykčio. Tik faktas. Panašiai ji užduotų ir kitokį klausimą, pavyzdžiui: „Ar šiandien buvo šalta?“

– Taip, – atsakiau, – iš kur žinai?

By tik nusišypsojo ir padėjo knygą ant stalo.

– Atrodo, kad tau praverstų karšta vonia. Einu jos paruošti.

15 skyrius

Kovo 15 diena

Aš vis dar sėdėjau prie pusryčių stalo, – skaičiau laik­raštį ir valgiau blynus, ant kurių užsipyliau gerokai per daug klevų sirupo, – kai By grįžo iš sodo, ryto vėsos nurausvintais skruostais, nešina ką tik nuskinta šalavijų puokštele.

– Labas rytas, – tarė ji.

Nusprendžiau, kad šįryt atėjo laikas apie viską atvirai pasišnekėti – paklausti By apie dienoraštį. Taip pat pasiteirauti, ar ji pažinojo Esterą.

– By, – švelniai pasakiau, – noriu su tavimi apie kai ką pasikalbėti.

Ji padėjo šalavijus prie kriauklės ir atsuko vandenį.

– Taip, mieloji?

– Noriu tavęs paklausti, – pasakiau. – Apie vieną moterį.

Trumpam nutilau, kad susidėliočiau mintis, o tada pasakiau:

– Apie moterį, gyvenusią saloje 1943 metais. Jos vardas buvo Estera.

Stebėjau prie kriauklės stovinčią By. Ji nepažvelgė į mane, tik trynė rankose levandų muilo gabalėlį, kurį laikydavo padėtą prie čiaupo. Bėgo minutės, o ji tik vartė rankose muilo gabalėlį, tarsi užhipnotizuota.

– By, – dar kartą paklausiau, – ar tu ją pažinojai?

Ji lėtai padėjo muilą ir atsuko šiltą vandenį. Rankų plovimas užtruko visą amžinybę, kol pagaliau užsuko čiaupą ir pakėlė jas į šviesą.

– Niekaip nerandu pirštinių, kurios apsaugotų panages nuo žemių, – tarė.

– By, – vėl kreipiausi jai sukant iš virtuvės, – ar girdėjai, ko klausiau?

Prieš nužingsniuodama koridoriumi, ji atsisuko į mane ir pasakė:

– Mieloji, primink, kad nusipirkčiau naujas pirštines, kai kitą kartą važiuosime į miestelį.

Vėliau tą rytą kažkas pasibeldė į duris. Pažvelgusi pro langą, pamačiau Gregą.

– Sveika, – berniokiškai tarė jis. – Atleisk, kad užsukau nepranešęs, bet važiavau pro šalį ir...

Jis nutilo ir kažką ištraukė iš rudo popierinio krepšio. Bilis . Staiga pagalvojau apie Esteros paauglystės laikų meilę ir supratau, kad Gregui jaučiu tą patį, ką Estera jautė Biliui.

– Norėjau tau kai ką atiduoti, – pasakė tiesdamas man storo popieriaus aplanką be jokio užrašo.

– Kas tai? – sutrikusi paklausiau.

– Aną kartą tu domėjaisi ankstesniąja mano namo savininke, o praėjusį vakarą aš tvarkiausi palėpėje ir radau šituos senus popierius. Padariau tau jų kopijas.

– Gregai, tu toks rūpestingas, – šypsodamasi pasakiau. – Ačiū.

– Nėra už ką, – atsakė jis ir pasuko link durų.

Prieš išeidamas atsisuko ir tarė:

– Tikiuosi, kad rasi tai, ko čia ieškai.

– Ir aš, – pasakiau.

Atsiverčiau aplanką ir pradėjau vartyti dokumentus. Juose buvo įrašai apie namo pardavimą ir įsigijimą. Bėgiojau akimis per lapus, ieškodama su dienoraščio istorija susijusių faktų. Namas buvo pastatytas 1901 metais, o 1941 metais parduotas Elsai Hartli. Hartli , pagalvojau, juk tai Elioto pavardė. Ar ji jo žmona? Gal romano tarp Elioto ir Esteros niekada nebuvo?

Atverčiau kitą puslapį ir pamačiau, kad kitą kartą namas buvo parduotas tik 1998 metais Gregui. Namą pardavė kažkoks Viljamas Mileris. Buvau sukrėsta. Kas nutiko Elsai Hartli? Kas nutiko Eliotui?

Nubėgau prie durų ir pamačiau iš kiemo sukantį Grego automobilį.

– Palauk! – šūktelėjau mojuodama rankomis.

Jis nuleido langą, ir aš pribėgau prie automobilio.

– Gal galėtum pamėtėti mane į miestelį?

– Žinoma.

– Ačiū, – pasakiau. – Noriu kai ką patikrinti.

Gregas išleido mane prie savivaldybės pastato, visai šalia Pagrindinės gatvės. Registratūroje sėdėjo pagyvenusi moteris – gal septyniasdešimties, o gal vyresnė. Ji pažvelgė į mane pro akinius tamsiais rėmeliais.

– Klausau, – mechaniškai tarė.

– Sveiki. Noriu gauti visą įmanomą informaciją apie žmogų, kadaise gyvenusį šioje saloje.

Ji smalsiai pažvelgė į mane, tarsi būčiau lengvai kuoktelėjusi ir nežinanti, kad informacija apie salos gyventojus kuoktelėjusiems interesantams neteikiama.

– Ko ieškote? – įtariai pasiteiravo ji.

Aš ir pati gerai nežinojau.

– Tiesą sakant, – atsakiau, – noriu išsiaiškinti, ar žmogus, gyvenęs šioje saloje, tebėra gyvas.

Išgirdau save tariant šiuos žodžius, ir mano kūnu perbėgo šiurpas.

– Užpildykite anketą, – atsidususi ištarė, – ir per šešias–aštuonias savaites atsiųsime jums visus dokumentus, kokius tik rasime.

Jaučiau, kaip iš apmaudo net širdis sustingo.

– Per šešias–aštuonias savaites? Negaliu taip ilgai laukti. Negi neįmanoma visko atlikti greičiau?

Moteris truktelėjo pečiais. Ji buvo nepalenkiama it uola.

– Tokia mūsų politika, – pasakė ji.

Atsidusau, bet pagalvojau, kad geriau jau šiek tiek palauksiu, nei niekada nesužinosiu, tad užpildžiau anketą – įrašiau vardus „Eliotas Hartlis“ ir „Estera Litlton“, palikau savo Niujorko adresą, kad juo man išsiųstų dokumentus.

– Ačiū, – padėkojau ir pasisukau eiti.

Moteris linktelėjo.

Nuėjusi keletą žingsnių, išgirdau aiktelėjimą.

– Palaukite! – moteris beveik šaukė. – Panele! – dar garsiau riktelėjo. – Palaukite!

Apsisukau ir pamačiau, kad ji moja ranka man nuo stalo.

– Manau, kad galiu jums padėti, – pasakė.

Grįžusi prie stalo, degiau nekantrumu.

– Atleiskite, – pasakė ji apgailestaudama, – bet perskaičiau jūsų anketą ir... Matote, aš pažinojau Eliotą Hartlį.

Pasilenkiau arčiau.

– Tikrai?

– Taip, – nostalgiškai tarė ji. – O, jis buvo nepaprastas. Visos merginos saloje taip galvojo. Visos tikėjomės, kad Eliotas Hartlis mus pastebės.

– O ar pastebėjo? – paklausiau. – Gal susitikinėjote su juo?

Ji papurtė galvą.

– Deja, ne. Elioto širdyje buvo vietos tik vienai moteriai. Visi tai žinojo. Bet jie turėjo problemų...

– Kokių problemų?

– Tiksliai nežinau, tačiau jie dažnai pykdavosi. Jie tai išsiskirdavo, tai susitaikydavo. Bet kartą jie išsiskyrė visam laikui. Eliotui plyšo širdis. Jis pradėjo gerti. Susitikinėjo su begale moterų – net aš kartą su juo šokau. O, kokia tai buvo naktis... Bet paskui jis išėjo į karą.