Сара Джио - Kovo žibuoklės

14 skyrius

Kovo 13 diena

Kitą dieną By jautėsi geriau. Ji mažiau miegojo, daugiau valgė ir net kelis kartus nusijuokė. O kai pasiūliau pažaisti „Scrabble“ 11, ji ne šiaip sutiko, o pasakė:

– Negi manai, kad gali nugalėti mane ?

Džiaugiausi matydama kibirkštis jos akyse, net kai laimėjo, sudėliojusi žodį darbadienis . Pasakiau, kad čia jos sugalvotas žodis, bet ji užginčijo, kad ne.

Priešinausi sakydama:

– Laisvadienis, šventadienis, gimtadienis – tokie žodžiai tikrai yra, bet darbadienis ?

Ji išsitraukė žodyną ir, savaime suprantama, praplėtė mano kalbos žinias.

– Gal dar vieną partiją?

– Ne, – atsakė, – aš ir vėl tave sutriuškinčiau.

– Gera matyti tave besišypsančią, – pasakiau.

Ji linktelėjo.

– Evelina būtų norėjusi, kad aš susiimčiau. Įsivaizduoju ją sakant: dėl Dievo meilės, greičiau ropškis iš lovos, apsirenk ir nustok savęs gailėjusi!

– Taip, – atsakiau, – ji tikrai taip pasakytų.

Ji nusiėmė skaitymo akinius ir atidarė kavos stalelio stalčių.

– Noriu atiduoti, kol nepamiršau, – pasakė. – Evelina tau kai ką paliko.

– Tikrai? – pasidomėjau. – Ji paprašė tavęs kažką man perduoti?

By papurtė galvą.

– Šįryt buvau užėjusi pas ją į namus, – pasakė ji. – Jos vyro šeima tvarkė daiktus ir rado štai šitą.

Ji padavė man nemažą voką su užrašytu mano vardu. Vokas buvo užklijuotas lipnia juostele.

– Kas tai? – nustebusi pažvelgiau į By.

Ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau, mieloji. Atplėšk ir pamatysi.

Tada ji pakilo ir nuėjo į savo kambarį, uždarydama duris paskui save.

Voke buvo jau matyta nespalvota nuotrauka. Tai buvo man pažįstama scena – By ant patiesalo paplūdimyje, apsupta draugių. Tačiau ši nuotrauka buvo padaryta keliomis sekundėmis vėliau nei ta, kuri kabojo ant sienos mano vaikystės namuose. Moteris, sėdinti šalia By, – ta pati, kuri dar prieš kelias sekundes šnabždėjo jai į ausį, – dabar žiūrėjo tiesiai į fotoaparato objektyvą. Puikiai matėsi jos veidas, šypsena, gražios, skvarbios akys. Iškart supratau, kad tai ta pati moteris, kurios atvaizdą mačiau Henrio, o paskui ir Evelinos namuose. Prie jos sąvaržėle buvo prisegtas raštelis:

Mieloji Emile, pagalvojau, kad norėtum turėti Esteros nuotrauką. Su meile – Evelina.

Giliai įkvėpiau ir smarkiai sumirksėjau, eidama į savo kambarį. Šioje nuotraukoje buvo Estera . Įdėjau nuotrauką atgal į voką ir supratau, kad jo viduje yra dar kažkas. Įkišau ranką ir ištraukiau dailią auksinę grandinėlę su paprastu jūrų žvaigždės pakabučiu. Esteros grandinėlė . Paėmusi ją į ranką pajutau, kaip suvirpa mano širdis.

Apie apsilankymą pas būrėją mes niekada nesikalbėjome – nei aš, nei Rouzė, nei tuo labiau Francė. Bet aš paklausiau jos patarimo ir užrašiau savo istoriją su visomis smulkmenomis.

Kurį laiką atrodė, kad gyvenimas grįžo į senas vėžes. Bobio sveikata pagerėjo, mano kaltės jausmas nuslopo ir, nors negalėjau nemylėti Elioto, sugebėjau bent jau apie jį negalvoti. Gal ir Francė jį pamiršo. Ji pasiūlė man apsigyventi pas ją, jei sugalvočiau palikti Bobį ir pradėti viską iš pradžių. Bet aš atsakiau, kad susitvarkysiu pati. Maniau, kad jau susitaikiau su tuo, kaip yra, bet vieną vakarą viskas pasikeitė.

Bobis nepasakė man, kad pasikvietė tėvą O’Railį, tad atidariusi duris pajutau, kaip drėksta mano delnai. Paskutinį kartą jį mačiau per išpažintį, kai prisipažinau apie neištikimybę, o jis liepė man pasakyti viską Bobiui, tačiau aš to nepadariau.

– Laba diena, ponia Litlton, – sausai pasisveikino jis. – Atėjau aplankyti jūsų vyro.

Norėjosi pasakyti jam, kad eitų, iš kur atėjęs, bet vis tiek įleidau. Bijojau to, ką jis gali pasakyti Bobiui.

– Tėve O’Raili, – pasakė Bobis, išsitiesęs ant sofos, – labai džiaugiuosi, kad atėjote.

Bobis man paaiškino, kad kunigas buvo pažadėjęs už jį pasimelsti ir palaiminti, kad greičiau pasveiktų.

– Išties, labai malonu, kad užėjote, – pasakiau šypsodamasi per prievartą.

– Estera, – tarė kunigas, – jei neprieštarausite, norėčiau pasikalbėti su jūsų vyru vienudu.

Linktelėjau ir nenoriai nužingsniavau koridoriumi į miegamąjį.

Po kelių minučių išgirdau, kaip užsidaro lauko durys, o tada pasigirdo užvedamas automobilio variklis. Giliai įkvėpiau ir grįžau į svetainę, pasirengusi pažvelgti savo vyrui į akis ir pripažinti savo neištikimybę.

Jis pažvelgė į mane nuo sofos ir nusišypsojo.

– Labas, meile mano, – pasakė jis, kviesdamas mane prisėsti šalia. – Tėvas O’Railis ką tik išvažiavo. Labai gražu, kad atvažiavo pasimelsti su manimi.

– Taip, – atsakiau, jausdama palengvėjimą.

Tačiau netikėtai pasigirdo beldimas į duris.

– Atidarysiu, – pasakiau.

Pažvelgiau į laikrodį stebėdamasi.

– Keista, – pasakiau Bobiui. – Kam šovė į galvą užsukti tokiu metu? Jau po aštuonių.

Atrakinau duris ir lėtai jas atvėriau. Už jų, terasoje, stovėjo Dženisė, mūsų kaimynė. Jos akys buvo paraudusios, ji atrodė lyg ką tik verkusi.

– Jis jam nieko nepasakė, tiesa?

Jos balsas buvo kupinas nevilties, pamišėliškas. Mano širdis ėmė plakti greičiau. Prisiminiau, kad mačiau Dženisę bažnyčioje. Ar ji galėjo nugirsti mano išpažintį? Ne, tai neįmanoma.

– Nesuprantu, apie ką tu kalbi, – pasakiau jai.

– Aišku, kad supranti, – atsakė ji. Dabar jos akys paklaiko, o balsas pasidarė garsesnis: – Nestovėk čia visa išsišiepusi, nevaidink kvailelės. Tu buvai neištikima savo vyrui. Žinau, nes mačiau tave tą naktį paplūdimyje, prie Elioto Hartlio namų. Jis tave glamonėjo. Tai buvo nedora.

Atsisukau į Bobį, kuris sėdėjo ant sofos, vos už kelių žingsnių nuo mūsų. Dabar jis atsistojo.

– Estera, ar tai tiesa? Pasakyk, kad tai netiesa.

– Bobi, aš... – Nudelbiau akis.

– Kaip tu galėjai? – iškošė jis.

Jis atrodė sukrėstas. Puoliau prie jo.

– Norėjau tau viską papasakoti, bet tu susirgai, ir aš... Bobi, aš niekada neketinau tavęs išduoti. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Po meilės, kuria tave apipyliau, po to, kai daviau tau viską, apie ką tik galėjai svajoti, tu imi ir atsiduodi kitam kaip pigi kekšė?

Jo žodžiai skaudino, bet dar skaudžiau buvo girdėti pyktį ir nusivylimą jo balse. Priėjau prie sofos ir ištiesiau į jį rankas, bet jis nustūmė jas šalin.

– Nieko nenorėjau, tik kad mylėtum mane taip, kaip aš tave mylėjau. Kaip galėjai mane šitaip išduoti, Estera? Kaip tu galėjai?

Bobis atsisėdo ir padėjo galvą man kelių. Ėmiau glostyti jam kaklą, bet, pajutęs mano prisilietimą, jis įsitempė.

– Ne, – tarė jis, staiga vėl supykęs, – man nereikia tavo gailesčio. Pasilaikyk jį sau. Jei nori būti su tuo kalės vaiku, tai nešdinkis iš čia, dink! Nenoriu žmonos kekšės. Kekšės ir melagės.

Mano rankos pradėjo drebėti. Prisiminiau, kad Dženisė tebestovi tarpduryje ir stebi šią siaubingą sceną.

Bobis pakilo nuo sofos ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal. Pirmą kartą gyvenime aš jo išsigandau – bijojau to, ką jis gali padaryti. Jis čiupo mane už alkūnės ir nusitempė į miegamąjį. Stipriai suspaudžiau kumščius, kai jis nusviedė mane ant lovos. Stebėjau, kaip jis meta ant grindų lagaminą, atplėšia mano spintos duris ir švysteli į jį glėbį suknelių.

– Tau jų prireiks, – šaukė jis, – kad galėtum jam pasipuošti.