Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Jaudinuosi dėl tavęs, mieloji. Juk nenori tapti tokia kaip tavo teta.

– Mama, – pasakiau aš griežčiau, nei tikėjausi, – nenoriu apie tai kalbėti, ne dabar.

– Ak, mieloji, – pasakė ji šiek tiek nusiminusi, – aš tik noriu tau padėti.

Tikiu, kad ji iš tikrųjų norėjo man padėti taip, kaip mokėjo.

– Žinau, – pasakiau. – O iš kur sužinojai, kad aš čia?

– Paskambinau tau į butą. Anabelė pasakė, kad tu pas tetą.

Mama niekada nevadino By vardu, visada sakydavo „tavo teta“.

– Taip, – pasakiau. – Ji pakvietė mane praleisti šį mėnesį pas ją. Pabūsiu čia iki kovo pabaigos.

– Visą mėnesį ? – nustebo mama.

Naujiena mamą suerzino ir net sukėlė švelnų pavydą. Žinojau, kad ji irgi norėtų čia atvažiuoti, bet buvo per daug išdidi, kad tai pripažintų. Ji nesilankė saloje nuo to laiko, kai aš ir Danielė išvykome studijuoti į koledžą – tada baigėsi mūsų vasaros atostogos Beinbridže.

– Mama? – pasakiau aš. – Noriu tavęs kai ko paklausti.

– Taip?

– Na, neseniai mes su By kalbėjomės apie... – pasakiau aš ir stabtelėjau.

– Apie ką, mieloji?

Giliai įkvėpiau, tikėdamasi nepajudinti giliai užkastų emocinių bombų.

– Ji man pasakė, kad tu kadaise buvai užsibrėžusi kažkokį tikslą, kuris sugriovė jūsų santykius.

Mama tylėjo, todėl aš kalbėjau toliau:

– Ji sakė, kad papasakojo tau tiesą apie senelę. Norėčiau žinoti, ką ji tau papasakojo.

Fone nebegirdėjau nei gaminamo maisto garsų, nei puodų tarškėjimo. Įsivyravo visiška tyla.

– Mama? Tu dar čia?

– Emile, – galiausiai paklausė ji, – ko tavo teta tau pripasakojo?

– Nieko, – atsakiau. – Ji tik pasakė, kad po to tu nusprendei pasitraukti iš šeimos. Ji sakė, kad tai pakeitė jūsų santykius.

Pažvelgiau sau per petį, kad įsitikinčiau, jog By nesiklauso. Jos nebuvo šalia.

– Ji sakė, kad tu nustojai čia lankytis. Kodėl, mama? Kas atsitiko?

– Na, – tarė ji, – bijau, kad nebepamenu visų smulk­menų. O jei By dar ką nors tau papasakos, tai, tavim dėta, ja netikėčiau. Ji jau labai sena, ir jos atmintis šlubuoja.

– Mama, aš tik noriu...

– Emile, atleisk, bet aš neketinu apie tai kalbėti.

– Mama, aš turiu teisę žinoti savo šeimos istoriją.

– Neturi, – nukirto ji.

Suraukiau antakius.

– Nepyk, mieloji, – pasakė, pajutusi mano nuotaiką, kaip sugeba tik mamos.

– Aš nepykstu.

– Visa tai praeityje, mieloji, – ištarė ji. – Kai kuriems dalykams geriau ten ir likti.

Iš balso supratau, kad šia tema daugiau nieko iš jos neišpešiu. By, Evelina, o dabar ir mano mama parodė man, kad šios paslapties taip lengvai neišsiaiškinsiu. Jei noriu sužinoti jų istoriją, pagalbos tikėtis neverta.

Pabudusi po popiečio miego, By pasidarė sau kokteilį – džino su toniku – ir pasisiūlė padaryti man.

– Gerai, – pasakiau ir patogiai įsitaisiau ant sofos.

Mėgaudamasi nurijau pirmą gurkšnį, kuris man visada kvepia pušų spygliais.

– Ar paskambinai savo mamai? – paklausė By.

– Ji pati paskambino man čia maždaug prieš valandą, – atsakiau. – Norėjo pranešti, kad Danielė vėl laukiasi.

– Vėl?

Džiaugiausi, kad By reakcija buvo tokia pat kaip mano. Gal dėl to, kad abi neturėjome vaikų. Bet, man rodos, abi sutikome, kad žmonės, savo valia susilaukiantys daugiau nei dviejų vaikų, yra tikri bepročiai.

Vėl gurkštelėjau kokteilio ir patogiai padėjau galvą ant aksominių sofos pagalvėlių.

– By, ar manai, kad Džoelis paliko mane dėl to, kad niekada jam negaminau?

– Nesąmonė, mieloji, – pasakė ji ir padėjo savo kryžiažodį.

Prisitraukiau kelius arčiau krūtinės ir apglėbiau juos.

– Mano mama tokia...

– Jos gyvenimas buvo sunkesnis, nei tau atrodo, Emile, – By pertraukė mane.

Nesitikėjau iš jos tokių žodžių.

– Ką turi omenyje?

By atsistojo.

– Eime, noriu tau kai ką parodyti.

Ji nužingsniavo koridoriumi, ir aš nusekiau jai iš paskos. Praėjusi du kambarius nuo to, kuriame apsistojau, ji sustojo ties trečiomis durimis. Iš kišenės išsitraukė raktų ryšulį, išsirinko nedidelį auksinį raktelį, tada įkišo jį į spyną ir atrakino ją.

Durys girgždėdamos atsidarė, ir mes įėjome vidun. Nuo veido nusibraukiau voratinklį.

– Atleisk, – pasakė By, – jau daug metų nebuvau užėjusi į šitą kambarį.

Šalia tualetinio staliuko stovėjo vaikiškas stalas, nukrautas rausvais puodeliais ir lėkštelėmis, o greta – Viktorijos laikų lėlių namelis. Pasilenkiau ir nuo grindų pakėliau porcelianinę lėlę. Jos veidelis buvo nešvarus, o plaukai – susivėlę. Atrodė, kad kažkokia maža mergaitė ją čia numetė, ir ji išgulėjo visą tą laiką net nepaliesta.

– Kieno tai kambarys? – sumišusi paklausiau.

– Tai buvo tavo mamos kambarys, – atsakė By. – Ji kurį laiką gyveno pas mane, kai buvo labai maža.

– Kodėl? Ar kas nors buvo nutikę seneliui ir senelei?

– Kai kas iš tikrųjų buvo nutikę, – ramiai atsakė ji. – Tavo seneliai... susidūrė su sunkumais, ir aš jiems pasiūliau, kad kuriam laikui leistų tavo mamai pagyventi su manimi. – By atsiduso ir nusišypsojo. – Ji buvo tokia miela mergaitė. Kartu mums buvo labai smagu, tavo mamai ir man.

Aš ėmiau galvoti apie priežastis, kurios galėjo priversti mano senelius palikti savo vaiką su By. Ji tuo metu pravėrė spintos duris ir nuo viršutinės lentynos nukėlė batų dėžę. Prieš paduodama man, nuo viršaus nupūtė storą dulkių sluoksnį.

– Štai, – tarė ji, – gal tai tau padės geriau suprasti savo mamą.

By vėl išsitraukė raktų ryšulį, ir šis skimbtelėjo jos delne – tai buvo ženklas, kad laikas eiti iš kambario.

– Ačiū, – pasakiau, nekantraudama patikrinti dėžės turinį.

Pakeliui į savo kambarį By pasakė:

– Susitiksime per vakarienę.

Grįžusi į savo kambarį, padėjau dėžę ant lovos. Kas galėtų būti jos viduje? Ar mama nesupyks, kad rausiuosi po jos daiktus?

Nukėliau dangtį ir pažvelgiau vidun. Pirmiausia pamačiau tris sudžiovintas rožes, perrištas raudonu šilkiniu kaspinu. Kai paėmiau jas į rankas, trys žied­lapiai nukrito žemėn. Tada išėmiau vaikišką knygelę su paveikslėliais, ilgą pilką plunksną (greičiausiai žuvėdros), beretę, mažyčių baltų pirštinaičių porą ir nedidelę knygelę odiniais viršeliais. Tik pakėlusi ją į šviesą, pamačiau, kokia tai knygelė. Tai buvo iškarpų albumas. Atverčiau ją, ir mano širdį užliejo jausmų banga. Pirmame puslapyje buvo parašytas žodis Mama , o aplink jį buvo pripiešta gėlyčių. Sumirksėjau sudrėkusiomis akimis ir atverčiau kitą lapą, kuriame radau priklijuota daugybę iškarpų. Jos visos buvo iš žurnalų ir vaizdavo moteris su kepuraitėmis ir nepriekaištingai tvarkingomis suknelėmis. Taip pat buvo priklijuota džiovintų gėlių ir nespalvotų nuotraukų: vienoje – kūdikis, kitoje – nedidelis, jaukus namas ir senas automobilis. Ką tai reiškia? Kodėl mano mama sukūrė šitą iškarpų albumą ir kodėl By norėjo, kad jį pamatyčiau?

Per vakarienę By buvo labai tyli, todėl aš supratau, kad neverta jos klausinėti nei apie paslaptingąjį kambarį, nei apie dėžutę su vaikiškomis gėrybėmis. Nurinkau indus nuo stalo ir buvau bededanti juos į indų plovyklę, kai suskambo telefonas.

– Mieloji, būk gera, atsiliepk, – paprašė By. – Bijau, kad šiandien jau išnaudojau savo jėgų limitą. Aš išsekusi.

– Žinoma, – pasakiau aš ir atsiliepiau: – Klausau.