Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Ar esi patenkinta, kad atvažiavai? – paklausė ji.

– Taip, – atsakiau, spustelėdama jai ranką.

– Ir aš, – pasakė By.

Tada ji stabtelėjo ir pasilenkė virš mažos oranžinės jūros žvaigždės, niekaip negalinčios grįžti į jūrą, nes bangos vis išmesdavo į krantą. By švelniai pakėlė ją, įbrido į vandenį ir atsargiai paleido.

– Štai, mažoji drauge, – tarė ji, – keliauk namo.

Mes kurį laiką ėjome tylėdamos, kol ji sustojo ir atsisuko į mane:

– Kartais čia būna labai liūdna, – pasakė ji.

Ji niekada anksčiau nebuvo pasakiusi nieko panašaus. Dėdė Bilas mirė prieš dvidešimtį metų, gal seniau. Aš visada maniau, kad vienuma jai patinka.

– Kodėl gi tau neatvažiavus pas mane, į Niujorką? – pasiūliau aš. – Galėtum praleisti pas mane balandį.

By papurtė galvą.

– Mano vieta čia, – tarė.

Jaučiausi užgauta. Jeigu jai liūdna vienai, kodėl nenori pagyventi su manimi?

– Atleisk man, mieloji, – pasakė ji. – Aš senstu ir... Pati pamatysi, kai būsi mano metų. Išvykti iš namų atrodo neįveikiamas žygis, kuriam, jaučiu, nebeturiu jėgų.

Linktelėjau, tarsi suprasčiau, bet iš tikrųjų nesupratau. Tikėjausi, kad, sulaukusi garbaus amžiaus, nebūsiu prisirišusi prie namų, bet gal tai neišvengiama.

– Emile, – tarė ji, – noriu tavęs kai ko paprašyti. Daug galvojau apie tavo gyvenimą ir apie savąjį, ir noriu tau pasiūlyti atsikraustyti čia – apsigyventi su manimi Beinbridžo saloje.

Aš net išsižiojau. Didžiąją gyvenimo dalį sala buvo mano slaptavietė, mano prieglobstis, bet mano namai?

– Oho, – pasakiau, – jaučiuosi pagerbta, kad nori, jog aš...

– Emile, – pertraukė By, man dar nespėjus atmesti jos pasiūlymo, – namą testamentu palieku tau. Namą, žemę – viską.

Papurčiau galvą, negalėdama patikėti.

– By, – pasakiau staiga susirūpinusi, – ar viskas gerai?

– Aš tik galvoju apie ateitį, – pasakė ji. – Tiesiog norėjau, kad žinotum, jog namas priklauso tau, jei kartais norėtum savo ateitį susieti su sala. Galbūt net artimą ateitį.

Reikėjo daug ką apgalvoti.

– Oho, By, – pasakiau, – aš...

– Gali nieko nesakyti. Tik žinok, kad rinktis tau. Tu vienintelė myli šitą vietą. Tavo mama paliktų namą stovėti tuščią, o tavo sesuo parduotų jį iškart, vos tik jos vyras surastų pirkėją. Žinoma, ir tu galėsi jį parduoti, bet, palikdama jį tau, žinau, kad jis gerose rankose, – ji nutilo ir nusekė žvilgsniu praskrendantį erelį. – Taip, namas tavo. O mane laikyk tik senute, užimančia vieną iš kambarių. Gali bet kada čia atvykti ir gyventi taip ilgai, kiek tik nori. Ir pamąstyk apie mano pasiūlymą čia apsigyventi.

Linktelėjau.

– Pagalvosiu apie tai, – pasakiau ir vėl spustelėjau jos ranką.

Mano megztinio kišenėje suskambo telefonas. Pažvelgusi į ekraną, pamačiau, kad skambinama iš vietinio telefono.

– Klausau, – atsiliepiau.

– Emile? Sveika, čia Gregas.

Iš pradžių negalėjau suprasti, iš kur jis gavo mano mobiliojo telefono numerį, bet tada prisiminiau, kad po mūsų vakarienės aną vakarą ir po viso to vyno iškeverzojau savo telefono numerį ant servetėlės, o jis įsikišo ją į švarko kišenę. Kaip rafinuota.

– Sveikas, – pasakiau, galvodama apie Širdies akmenį, bučinį ir mūsų nebaigtus reikalus.

– Aš tik norėjau paklausti, gal būsi laisva kurį nors vakarą? Norėčiau pakviesti tave į svečius. Išgertume po kokteilį, užsisakytume maisto į namus ar išsinešti – aš prastas virėjas. Ką manai?

– Hm, – tarstelėjau, užklupta iš netyčių, – gerai.

– Puiku, – pasakė jis (įsivaizdavau jo šypseną). – Tai gal rytoj, septintą valandą?

– Gerai, – pakartojau, – būtų... puiku.

– Galėsime pakeliui pasiimti kiniško maisto, – pasakė jis. – Tai iki ryt.

Abi su By sužiurome į tą pačią pusę, kai Henris pamojo mums iš savo namų terasos. Iš kamino vinguriuojantis dūmas maišėsi su lengva migla, pakilusia virš vandens šį rytą, ir apgaubė mus vos perregimu rūku, kuriame galėjai net pasiklysti.

– Labas rytas, – šūktelėjo jis.

By linktelėjo ir šūktelėjo jam nė nestabtelėdama:

– Mes jau einame namo.

– Bet juk užeisite puodelio kavos, – paprieštaravo Henris.

Tą naktį, kai atvykau, klausiau By apie Henrį. Ji atsakė tiesiai ir sausai: „Jis tik senas draugas.“ Toks atsakymas užgesino net menkiausios intrigos kibirkštį.

By linktelėjo Henriui, ir aš nusekiau paskui ją į jo namus. Pakeliui man šmėkštelėjo mintis, kad iš jų išeitų labai keista pora. Mačiau, kad jie jaučiasi nepatogiai, būdami vienas šalia kito, ir man dingo bet kokie įtarimai, kad kadaise juos galėjo saistyti romantiški ryšiai, nors tai nereiškia, kad žemaūgis vyras ir aukšta moteris negalėtų užmegzti karšto romano.

Nusišypsojau ir pasakiau:

– Mielai išgertume kavos.

Įėjusi į vidų, atsisėdau į tą pačią vietą, kurioje sėdėjau, kai praėjusią savaitę užėjo Džekas. Staiga prisiminiau vazelę.

– Henri, – tariau aš, – turiu jums kai ką prisipažinti. Jūsų baltoji vazelė...

Jis mirktelėjo man.

– Žinau, – pasakė ir parodė į suklijuotą vazelę, stovinčią ant židinio atbrailos su pamerktu narcizu.

– Kaip nauja, – tęsė jis. – Džekas atnešė ją šį rytą.

Nusišypsojau, bet paskui sutrikau.

– Šį rytą?

Henris nesuprato, kodėl mano nuotaika staiga pasikeitė.

– Taip, – atsakė jis, o patylėjęs tarė: – Ar kas nors ne taip?

– Ne, ne, – atsakiau, – viskas gerai. Aš maniau, kad jis Siatle. Sakė, kad išvyksta ten kelioms dienoms.

Juk Džekas tikrai sakė, kad išvyksta kelioms dienoms. Gal pasikeitė jo planai? Šis neatitikimas sukėlė nepasitikėjimą.

Henris nuėjo atnešti kavos, aš prisėdau, o By vaikštinėjo po kambarį kaip detektyvas ir atsargiai, įdėmiai tyrinėjo kiekvieną daiktelį.

– Prastas iš jo šeimininkas, ar ne? – pakomentavo ji.

– Man atrodo, visi viengungiai tokie, – atsakiau ir prisiminiau išpuoselėtus ir tvarkingus – neįtikėtinai tvarkingus – Džeko namus.

Ji pritariamai linktelėjo ir atsisėdo į kėdę prie lango.

– Ar jis kada nors buvo vedęs? – pašnibždomis paklausiau By, prisiminusi moterį nuotraukoje ant židinio atbrailos.

By papurtė galvą, tarsi pati mintis apie vedusį Henrį būtų, tarkime, pamišėliška.

– Ne, – atsakė.

Apsižvalgiau po svetainę: medžio plokštėmis iškaltos sienos, senos lentų grindys, židinio atbraila, ties kuria sustojo mano žvilgsnis. Tarp nuotraukų rėmelių ir paplūdimio akmenėlių akimis ieškojau tos nuotraukos. Jos nebebuvo.

– Palauk, – pasakiau sumišusi. – Praėjusią savaitę čia buvo moters, gal buvusios draugės, nuotrauka, – sąmokslininkės tonu kalbėjau. – Ar žinai, kokią nuotrauką turiu omenyje?

– Ne, – atsakė ji, visai nesusidomėjusi. – Labai seniai čia nesilankiau.

– Žinotum, apie kurią nuotrauką kalbu, jei būtum ją mačiusi, – pasakiau. – Ta moteris buvo šviesių plaukų ir labai graži, stovėjo priešais Henrio namą, kur nuotrauka ir buvo padaryta.

By žvelgė pro langą į vandenį, kaip visuomet, kai nuklysta į prisiminimus.

– Praėjo daug laiko, – pasakė ji. – Nebeprisimenu.

Po kelių minučių grįžo Henris, nešinas puodeliais. Gurkšnodama kavą, By jautėsi nepatogiai ir atrodė sunerimusi. Man buvo smalsu, kas neduoda jai ramybės.

Aš šnekėjau už mus abi ir įviliojau Henrį į monologą apie jo sodą. By nė karto nepažvelgė jam į akis. Išgėrusi paskutinį gurkšnį kavos, ji iš karto pastatė puodelį ant lėkštelės ir atsistojo: