Сара Джио - Kovo žibuoklės

Mano pyktis augo ir kėlė į dienos šviesą emocijas, kurias keletą metų ignoravau.

– Tau jis visada buvo svarbesnis nei mūsų draugystė, – piktai pasakiau. – Tu visada norėjai, kad jis būtų tavo.

Francė tylėjo.

– Atleisk man, – tariau aš, – nenorėjau to pasakyti.

– Taip, norėjai, – atsakė Francė.

– Ne, ne! Norėjau pasakyti visai ne tai. Ar gali man atleisti?

– Man reikia eiti, Estera.

Išgirdau spragtelėjimą ir monotonišką pypsėjimą.

Kitą rytą naršiau po savo drabužių spintą, kol radau pataisytą mėlynąją suknelę, kurią prieš metus pirkau Siatle. Ji turėjo juodą dirželį, V formos iškirptę bei atlape išsiuvinėtą bijūną – visai kaip suknelės madų žurnaluose.

Paskambinau Rouzei.

– Sveika, – pasakiau. – Ar girdėjai naujausias žinias?

– Apie Eliotą? – pasitikslino ji. – Taip.

Atsidusau.

– Aš visai palūžusi.

– Kodėl? Juk jis gyvas.

– Taip, žinau, tačiau ši sala per maža mums abiem.

Rouzė žinojo tai kaip ir aš.

– Gal nori, kad atvažiuočiau? Sėsiu į artimiausią keltą.

– Taip, – atsakiau. – Susitikime papietauti, gerai? Galiu ateiti į kavinę „Pas Rėjų“ vidurdienį, kai apsipirksiu. Pasiimsiu ir mergaitę, bet, jei mums pasiseks, ji miegos vežimėlyje.

– Puiku, – pasakė Rouzė.

Nuo tada, kai Rouzė išsikraustė į Siatlą, saloje jaučiausi vieniša. Žinoma, turėjau Francę, tačiau per pastaruosius metus mes atitolome dėl priežasčių, kurias supratau, bet apie kurias negalėjau kalbėti. Iki šiol.

– Rouze, – paklausiau, – ar Francė įsimylėjusi Eliotą?

Atrodė absurdiška, kad viena geriausių mano draugių galėtų įsimylėti vyrą, kurį myliu aš, bet privalėjau to paklausti. Turėjau tai išsiaiškinti. Buvau tikra, kad Rouzė žino atsakymą.

– Turėsi pati jos paklausti, – atsakė ji tiesiai.

Bet man nė nereikėjo klausti. Kažkur giliai širdyje jau žinojau atsakymą.

Turguje nekantravau iš vieno perėjimo tarp eilių pasukti į kitą tikėdamasi, kad ten sutiksiu Eliotą. Bet, užuot pamačiusi jį, sutikau Dženisę Stivenson, savo kaimynę iš gretimo namo, kuri tykojo manęs prie konservuotų produktų lentynos. Ji buvo našlė, todėl stengiausi nepykti ant jos dėl to, kaip į mane žiūri ir kaip su manimi kalba. Ji nuolat kepė sausainius, pyragus ir tortus, ir visada primindavo man, kad aš to nedarau. Kartą Francė man pasakė, kad Dženisė yra nusižiūrėjusi Bobį, ir tai greičiausiai buvo tiesa. Ji nuolat atnešdavo savo keptų saldumynų ir sakydavo jam: „Vargšelis, Estera niekad nekepa, todėl mano, kaip kaimynės, pareiga yra pasirūpinti, kad tau nieko netrūktų.“ Jos lūpos visada būdavo padažytos raudonai, be to, ji mėgo stoviniuoti mūsų namų tarpduryje ilgiau, nei aš norėdavau.

Dar mokydamasi mokykloje pastebėjau, kad ji kaip koks grobuonis tik ir laukia, kol man kas nors nepasiseks, kad galėtų užimti mano vietą, vos pasirodžius pirmiesiems mano silpnumo požymiams. Dėl to aš ir įsitempiau, pamačiusi ją tą rytą. Ji pažvelgė į mane, saldžiai išsišiepusi.

– Girdėjau, kad Eliotas grįžo. Ar jau matei jį?

Dženisė žinojo, kad, paminėjusi Elioto vardą, tikrai mane suerzins.

– Aš mačiau jį šį rytą, – pasakė ji.

Aš dėjausi susidomėjusi konservuotų pomidorų skardine.

– Mm?

– Grįžo toks įdegęs, – tęsė ji. – Buvo labai gražus.

Pasidaviau ir paklausiau – dabar žinau, kad nereikėjo:

– Ir kurgi tu jį matei?

– Jis pusryčiavo su France kavinėje „Pas Rėjų“, – pasakė. – Negi ji tau nesakė?

Man iš rankų iškrito skardinė su pomidorais. Dženisė pasilenkė jos pakelti ir klastingai šyptelėjo:

– Francė ir Eliotas būtų labai graži pora, ar ne?

– Tiesiog nuostabi, – pasakiau aš, čiupau skardinę jai iš rankų ir paskubomis nustūmiau savo vežimėlį tolyn.

– O, Estera, liaukis, – tarė Rouzė, kai jau sėdėjome kavinėje „Pas Rėjų“. – Neprisigalvok, ko nėra.

– Tai aš prisigalvoju? – paklausiau. – O kaip man neprisigalvoti? Nuo to laiko, kai Eliotas grįžo namo, jiedu tapo neišskiriami.

Iš Rouzės žvilgsnio supratau, kad ji nepritaria Francės elgesiui kaip ir aš, tačiau nepalaiko nė vienos pusės. Rouzė visada lieka nešališka.

– Kodėl tau apie tai nepasikalbėjus su France? – pasiūlė ji.

Linktelėjau. Mąsčiau, apie ką JIE kalbėjosi šį rytą. Kodėl, grįžęs iš karo, Eliotas taip susidomėjo mano geriausia drauge? Ar nėra tokios nerašytos taisyklės, kad buvę mylimieji neprasideda su mūsų draugėmis?

Tą akimirką prie mūsų priėjo padavėjas, tačiau ne tam, kad priimtų užsakymus. Jis pažvelgė į mane:

– Ar jūs Estera?

– Taip, – sumišusi atsakiau.

– Puiku, – pasakė jis. – Turėjau suprasti iš to, kaip džentelmenas jus apibūdino. Jis sakė, kad būsite pati gražiausia moteris restorane, – jis metė atsiprašymo žvilgsnį į Rouzę. – Atleiskite, jūs taip pat labai graži.

Rouzė nusišypsojo, tarsi jai būtų vis vien, ir aš žinojau, kad taip ir yra.

Iš už nugaros jis ištraukė tulpę, mano mėgstamiausią gėlę. Jos žiedas buvo baltas, o kiekvieno žiedlapio pakraštėliai – ryškiai raudoni. Niekada nebuvau mačiusi tokios tulpės – ši gėlė užgniaužė man kvapą.

– Tai jums, – tarė jis ir padavė man gėlę bei voką. Ant jo Elioto rašysena buvo užrašytas mano vardas. Buvau įsidėmėjusi, kaip jis rašo e raides ir išdailina visas s .

– Gali perskaityti jį vienumoje, – pasakė Rouzė, – aš pabūsiu su vaiku.

– Ačiū, – atsakiau.

Ji žinojo, kad norėsiu pasimėgauti kiekvienu žodžiu. Išbėgau į lauką ir atsisėdau ant suoliuko, o tada atplėšiau voką.

Mano brangiausioji Estera,

žinau, neteisinga, kad siekiu tavo dėmesio tokiu būdu. Tu ištekėjusi ir, girdėjau, turi vaiką. Bet aš turiu tau kai ką pasakyti, ištaisyti klaidą. Ar gali susitikti su manimi šį vakarą ant suolelio priešais mano namus? Aš būsiu ten, lauksiu ir tikėsiuosi, kad ateisi. Jeigu ateisi – žinosiu, kad mums lemta būti kartu. Jeigu nepasirodysi – tai reikš, kad mūsų istorija baigėsi, kad turiu gyventi toliau, išvykti iš salos ir liepti savo širdžiai atsisveikinti. Prašau, pasakyk, kad ateisi. Prašau, pasakyk, kad, nepaisydama visko, tu ateisi. Žinau, kad prašau labai daug, bet tikiuosi, kad ugnis, kuri liepsnoja manyje, dar vis dega ir tavyje. Lauksiu tavęs.

Tavo Eliotas

Laikiau prispaudusi laišką sau prie krūtinės, ir vieniša ašara nuriedėjo mano skruostu. Nusivaliau ją ir akies krašteliu pastebėjau, kad mane kažkas stebi, tačiau atsisukusi nieko nepamačiau – jis buvo dingęs.

9 skyrius

Kovo 7 diena

Kitą rytą praleidau rašydama ar bent mėgindama tai daryti. Dienoraščio istorija įkvėpė mane vėl imtis plunksnos, tačiau žodžiai vis tiek dėliojosi sunkiai. Lygiai po vienos valandos ir dvylikos minučių buvau parašiusi dvi pastraipas – naujo romano pradžią, kuri, tiesą sakant, buvo nieko verta.

Todėl, kai By pabeldė į duris, nudžiugau, galėdama padaryti pertraukėlę.

– Gal norėtum pasivaikščioti? – paklausė ji, kyštelėjusi galvą pro duris. – O, atleisk, nežinojau, kad rašai. Nenorėjau sutrukdyti, mieloji.

Žvilgtelėjau pro langą ir pamačiau, kad saulė prasiskverbė pro debesis, ir paplūdimio smėlis tviskėjo.

– Viskas gerai. Mielai išeisiu pasivaikščioti, – pasakiau, statydama puodelį ant stalo.

Greitai apsivilkau megztinį, įsispyriau į batus, ir su By pasukome į paplūdimį. Kiek pamenu, išėjusi By visada sukdavo kairėn, o ne dešinėn. Dabar žinojau, kodėl. Ji norėjo išvengti Džeko namo ir to, kas juos siejo.