Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Skanaus, – tarė, pripildydamas mano taurę vyno.

– Vyras, kuris šitaip gamina, – aš ne juokais sužavėta, – pasakiau, tiesdamasi ant kelių servetėlę.

Jis šelmiškai nusišypsojo:

– To ir siekiau.

Kalbėjomės nesustodami, apgaubti plazdenančios žvakių šviesos. Jis man papasakojo, kaip kartą vasaros stovykloje vaikščiojo per miegus ir atsibudęs labai susigėdo, nes paaiškėjo, kad mėgino įlipti į stovyklos vadovo lovą. Aš prisiminiau, kaip kartą vidurinėje mokykloje kramčiau parkerio galą ir nepajutau, kaip rašalas išsiliejo man ant veido. Dvi dienas mano viršutinė lūpa buvo pamėlusi.

Papasakojau jam ir apie Džoelį, bet apsiėjau be sentimentų ir savigailos. Kai pabaigiau savo pasakojimą apie santuokos griūtį su visomis detalėmis, kurias prisiminiau tik išgėrusi, – baltasis vynas atriša man liežuvį, – Džekas papurtė galvą ir pasakė:

– Aš vis tiek nesuprantu, kaip jis galėjo tave paleisti.

Pajutau, kaip vėl užkaista mano skruostai.

– O kaip tu? Ar kada buvai vedęs?

Akimirką Džekas atrodė sutrikęs, o tada tarė:

– Ne, gyvename dviese – tik aš ir Rasas.

Prisiminiau auksaspalvį retriverį paplūdimyje.

– Rasai! – sušuko Džekas.

Po kelių sekundžių antrame aukšte kažkas dusliai žnektelėjo, ir tuoj pasigirdo bildesys ant laiptų. Pasirodė Rasas ir nėrė tiesiu taikymu pas mane. Iš pradžių jis apuostė mano kojas, tada rankas, o galiausiai klestelėjo savo pasturgalį ant mano dešinės pėdos.

– Tu jam patinki, – pasakė Džekas.

– Tikrai? Iš kur žinai?

– Jis atsitūpė tau ant pėdos, tiesa?

– Taip.

Nežinojau, ar visi šunys taip elgiasi, ar tai tik Raso įprotis.

– Jis tupiasi ant pėdos tik tam, kas jam patinka.

– Na, džiaugiuosi, kad gavau jo pritarimą, – pasakiau šypsodamasi, žiūrėdama į šunį, padėjusį galvą man ant kelių. Mano megztinis apsivėlė jo plaukais, bet nekreipiau į tai dėmesio.

Džekas sutvarkė stalą, atsisakęs mano pagalbos, o tada nusivedė mane link galinių durų.

– Noriu tau kai ką parodyti, – pasakė jis.

Per kiemą – mažytį žemės lopinėlį su pievele ir per ją vingiuojančiu akmenimis grįstu takeliu – nuėjome į nediduką pastatą, panašų į pašiūrę.

– Mano studija, – tarė Džekas. – Aną dieną paplūdimyje sakei, kad norėtum pamatyti mano darbų.

Pritardama energingai linktelėjau. Jaučiau, kad ta vieta jam šventa. Džekas įsileido mane į savo slaptą pasaulį. Būtų tas pats, jei pasiūlyčiau jam perskaityti vieną pirmųjų naujo rankraščio variantų. O jų aš niekam neleisdavau skaityti, nė vieno sakinio.

Viduje buvo pilna drobių, sustatytų ant molbertų ir atremtų į sienas. Visi paveikslai buvo jūros peizažai, išskyrus vieną vienintelį, kuris ypač patraukė mano dėmesį: tai buvo be galo gražios jaunos moters šviesiais ilgais plaukais portretas. Ji žvelgė į įlanką, jos veidas buvo paženklintas nerimo ir liūdesio. Šis darbas labai skyrėsi nuo kitų. Atidžiau pažvelgiau į jos viliojančias, bet liūdnas akis – ji buvo labai panaši į moterį, kurios fotografiją mačiau Henrio namuose. Kas ji? Norėjau išgirsti jos istoriją ir sužinoti, kodėl būtent ją Džekas tapo, bet jaučiau, jog nedera klausinėti. Supratau, kad portreto temos geriau neliesti.

Užuot smalsavusi, sutelkiau dėmesį į kitus jo darbus ir nuoširdžiai jais susižavėjau.

– Tie potėpiai ir šviesa... Tavo darbai gniaužia kvapą, – galiausiai pasakiau, stengdamasi nežiūrėti į paslaptingosios moters portretą ant molberto. – Visi iki vieno. Tu beprotiškai talentingas.

– Ačiū, – pasakė Džekas.

Jau buvo sutemę, bet mėnulio šviesa skverbėsi pro studijos langus. Džekas surimtėjo, čiupo eskizų blok­notą ir priėjo prie manęs.

– Būk gera, atsisėsk štai čia, – pasakė jis ir parodė į taburetę kampe.

Aš noriai paklusau.

Džekas susirado kitą taburetę, atsisėdo, tada atsistojo ir ėmė vaikščioti aplinkui, sutelkęs dėmesį į mane. Drovėdamasi pasitaisiau plaukus ir megztinį, o jis pasidėjo pieštuką ir bloknotą ir lėtai artinosi, kol atsidūrė tiesiai priešais mane. Jis stovėjo taip arti, kad galėjau užuosti jo odos kvapą.

Tada ištiesė ranką, švelniai suėmė mano smakrą ir pasuko mano veidą profiliu į mėnesieną. Jo pirštai slydo mano kaklu žemyn, kol sustojo ties megztinio apykakle, ir mano rankomis nubėgo šiurpuliukai. Jis praskleidė apykaklę tiek, kad apnuogintų mano raktikaulius ir puošnios liemenėlės kraštelį. Oda jaučiau švelnų vėją, bet nedrebėjau. Galbūt Džekas visas moteris mėgina sužavėti taip pat – vakarienė, šuo, portretas, – tačiau aš leidau savo vidinei cinikei pailsėti.

– Tobula, – tarė jis. – Dabar truputį taip pasėdėk.

Vos galėjau nustygti vienoje vietoje, be to, jaučiausi suglebusi, bet sugebėjau išbūti nejudėdama, kol Džekas sėdėjo priešais, įnirtingai piešdamas. Tada atsistojo ir parodė man savo piešinį.

– Oho, – pratariau. – Noriu pasakyti, jis tikrai puikus, toks... tikroviškas.

Vaikystėje Portlande mano portretą nupiešė vienas gatvės dailininkas. Jo piešinyje mano nosis buvo iškraipyta, burna atrodė per didelė. O Džekas nupiešė mane .

Jis atsargiai išplėšė lapą su piešiniu ir prisegė jį prie molberto.

Grįžome į namą, kur židinyje liepsnojo degintos umbros 7spalvos ugnis. Džekas įjungė grotuvą.

– Kadangi praėjusį vakarą taip greitai tave palikau, pamaniau, kad galėtume pratęsti savo šokį šįvakar, – pasakė jis ir paėmė už rankos.

Mane iš karto sužavėjo toks senamadiškas gestas. Paskutinį kartą mane buvo pakvietę šokti, neskaitant mokyklos išleistuvių, žinoma, kai buvau septyniolikos ir draugavau su dvejais metais už save vyresniu vaikinu, kuris grojo gitara vietinės reikšmės paauglių pankroko grupėje. Mūsų lėtas, romantiškas šokis pagal „The Ramones“ dainą truko net penkias minutes, o tada jo tėtis grįžo iš darbo.

Džekas pastūmė į šoną kavos stalelį ir pasivedė mane į kambario vidurį. Tuo metu bigbendas užgrojo švelnią melodiją, gražiausią, kokią esu girdėjusi.

– Tai senas vienos mano mėgstamiausių džiazo dainų įrašas, – pasakė Džekas ir prisitraukė mane arčiau. – Esi girdėjusi?

Dvejojau.

– „Body and Soul“, – pasakė jis. – Viena gražiausių kada nors sukurtų meilės dainų.

Plaukeliai man ant rankų pasišiaušė.

– Girdėjai ją? – paklausė Džekas, pajutęs mano reakciją.

Linktelėjau. „Body and Soul“? Tai juk Esteros ir Elioto daina! Tą akimirką nesupratau, ar buvau ją kada nors girdėjusi, bet ir žodžiai, ir melodija pasirodė atpažįstama. Žinoma, tai buvo jų daina. Ji buvo ir kupina nevilties, ir viltinga tuo pat metu. Ji buvo tarsi jiems sukurta.

Džekas laikė mane savo glėbyje. Buvome taip arti vienas kito, kad kaklo oda jutau jo kvėpavimą ir užčiuopiau tvirtus jo nugaros raumenis. Jo lūpos kartais paliesdavo mano kaktą, mums švelniai siūbuojant pagal muziką.

– Jūra ne kasdien į krantą išmeta tokių merginų kaip tu, – pasibaigus dainai, sušnibždėjo jis.

Abu žvelgėme jūros pusėn, kur bangos dužo į krantą, ir Džekas staiga surimtėjo.

– Kyla potvynis, – pasakė jis. – Geriau palydėsiu tave namo.

Linktelėjau, slėpdama nusivylimą. Nenorėjau išeiti. Dar ne dabar.

Mums pasiekus By durų slenkstį, jis nusišypsojo ir tarė:

– Man reikia išvykti į Siatlą, bet po poros dienų grįšiu. Paskambinsiu tau tada.

– Labos nakties, – pasakiau aš.

Taip ir atsisveikinome.