Сара Джио - Kovo žibuoklės

Trejus metus, iki ištekėdama už Bobio, buvau susižadėjusi su Eliotu. Kurį laiką viskas klostėsi puikiai. Pamenu, kokia vėsi buvo paplūdimio pikniko diena. Tuo metu šito nežinojau, bet tai buvo mūsų santykių pabaigos pradžia.

Francė, viena geriausių mano draugių, pasiūlė apsimauti pirštines. Bet kita artima draugė, Rouzė, stojo manęs ginti:

– Jos paslėptų žiedą! – tarė ji. – Nesąmonė. Negalima dangstyti tokio žiedo. Būtų tikra šventvagystė.

Mes juokėmės, puošėmės ir pudravomės nosytes. Po valandos, susikibusios už rankų, patraukėme į svarbiausią sezono šventę, kuri sutraukdavo visus vyrus, moteris ir vaikus į Igl Harboro paplūdimį. Jis buvo nusėtas laužais ir stalais su maistu, ant kurių puikavosi švieži moliuskai, kepti krabai ir karšta žuvienė.

Paplūdimyje mums virš galvų kryžiavosi baltų žiburėlių juostos, grojo muzika ir šoko žmonės – kaip kasmet per paplūdimio pikniką. Visos trys džiaugsmingai šūktelėjome, kai per garsiakalbius pasigirdo mūsų mėgstamiausia Gleno Milerio daina „Moonlight Serenade“ 5. Pradėjau linguoti į taktą ir netrukus pajutau stiprias Elioto rankas sau ant juosmens. Jis pabučiavo man kaklą.

– Labas, mylimoji, – sušnibždėjo ir nusivedė mane į šokių aikštelę.

Mėnulio šviesoje mūsų kūnai judėjo kartu.

Dainai pasibaigus, nuėjome į paplūdimį pas Francę, kuri sėdėjo viena.

– Kur Rouzė? – paklausiau.

Francė gūžtelėjo pečiais.

– Tikriausiai ieško Vilo.

Jos balse išgirdau nuoskaudą, todėl paleidau Elioto ranką ir paėmiau jos.

– Eime pasilinksminti, merginos, – pasakė Eliotas.

Mums abiem jis pasiūlė po parankę, ir mes įsikibome. Francė iškart pralinksmėjo.

Vėliau Vilas su Rouze prisijungė prie mūsų ir kartu sėdėjo ant pakloto, kurį Eliotas atnešė ir patiesė paplūdimyje. Gėrėme alų, iš metalinių dubenėlių valgėme moliuskus ir gėrėjomės vėsia, žvaigždėta naktimi.

Eliotas įkišo ranką į savo tamsiai žalią kuprinę ir ištraukė fotoaparatą. Pasikrapštęs prie blykstės, mostelėjo man, kad žiūrėčiau į objektyvą.

– Nenoriu niekada pamiršti, kaip šį vakarą atrodai, – pasakė jis.

Jis spustelėjo mygtuką vieną, antrą, o tada trečią kartą. Eliotas buvo tikras meistras. Jis mokėjo vaizdą įamžinti taip ryškiai, kad vėliau, žiūrint nuotrauką, darėsi silpna.

Prisimindama tą vakarą, gailiuosi, kad leidau Eliotui išeiti. Jei būtų buvę įmanoma, būčiau sustabdžiusi laiką. Tačiau, dar neišmušus dešimtai valandai, jis pasisuko į mane ir pasakė:

– Šį vakarą turiu nuvažiuoti į Siatlą. Reikia sutvarkyti vieną reikalą. Ar galime susitikti rytoj vakare?

Nenorėjau, kad jis išeitų, bet vis tiek linktelėjau ir pabučiavau jį.

– Myliu tave, – pasakiau.

Akimirką sėdėjome nejudėdami, paskui jis atsistojo, nusibraukė nuo kojų smėlį ir pasuko link kelto švilpaudamas kaip visada.

Kitą rytą Francė, Rouzė ir aš sėdome į rytinį keltą ir išplaukėme į Siatlą apsipirkti. Rouzė norėjo užeiti į „Frederick & Nelson“ parduotuvę įsigyti suknelės, kurią matė naujausiame žurnalo Vogue numeryje. Francei reikėjo naujų batelių. O aš tiesiog mėgdavau išvykti iš salos. Miestas man patiko. Šimtą kartų sakiau Eliotui, kad svajoju apie didelį butą miesto centre su vaizdu į įlanką. Sienas nudažyčiau rausvai violetine spalva, pakabinčiau kremines užuolaidas su nedideliais kaspinais, prilaikančiais jas atitrauktas dienos metu, kaip buvau mačiusi žurnaluose.

O tada, eidamos Marion gatve, priešais „Landon Park“ viešbutį – didelį mūrinį pastatą su aukštomis kolonomis – pamatėme Eliotą. Jis buvo ne vienas, tačiau tik kai prasiskyrė automobilių srautas, pamačiau, kas ėjo kartu. Tai buvo šviesiaplaukė moteris, aukšta kaip Eliotas. Stebėjau, kaip jis ją apkabina, ir tas apkabinimas, rodos, truko amžinai. Stovėjau pakankamai arti, kad girdėčiau jų pokalbį, na, tiksliau, jo nuotrupas, bet man to pakako.

– Štai buto raktas, – pasakė moteris ir kažką jam padavė.

Jis iš karto įsidėjo tą daiktą į kišenę, tada mirktelėjo jai, ir mano kūnu perbėgo šiurpas. Žinojau, koks tai mirktelėjimas.

– Ar pasimatysime vakare? – paklausė jis.

Pravažiuojančio sunkvežimio sukeltas triukšmas neleido man išgirsti jos atsakymo. Tada jis įsodino ją į taksi ir pamojavo atsisveikindamas.

Staiga prisiminiau vieną romaną, kurį skaičiau prieš metus. Jokia kita knygos herojė nekalbėjo su manimi taip, kaip tai darė Džeinė iš Malonės metų.

Mano akys išsipūtė. Malonės metai ! Iš nuostabos papurčiau galvą, prieš atversdama kitą puslapį.

Džeinė ištekėjo už Stiveno, tačiau visą laiką geidė kito vyro. Ji nuėjo taip toli, kad nesuvaldė savo aistros ir sulaužė santuokos įžadus. Dėl to mano mama pavadino šią knygą „šlamštu“. Pasakiau jai, kad knyga buvo apdovanota Pulicerio premija ir kad mano anglų literatūros mokytojas man ją rekomendavo, tačiau tai jos nuomonės nepakeitė. Tokie romanai, kalbėjo ji, pilni viliojančių ir jaunai merginai pavojingų minčių, todėl laikiau knygą paslėptą po čiužiniu.

Stovėdama ant šaligatvio tą dieną prisiminiau visą Džeinės istoriją, taip skaudžiai susipynusią su manąja. Kalbėdamas su ta moterimi, Eliotas buvo meilus. Mąsčiau apie saitus, kurie mus jungia, apie priesaikas, kurias duodame ir laužome. Jei Džeinė galėjo atiduoti savo ranką vienam vyrui, o mylėti kitą, tai Eliotas galėjo duoti žodį man, bet vis tiek geisti kitos. Viskas įmanoma. Romano istorija atrodė poetiška: Džeinė mylėjo Andrių, o būdama vidutinio amžiaus – Džimį. Tačiau, matydama šios istorijos pasikartojimą savo gyvenime, stebėdama ją iš šalies, supratau, kaip tai neteisinga. Argi negali žmogus mylėti vieno žmogaus visą gyvenimą? Ar negali laikytis duoto pažado? Eliotas galėjo turėti bet kurią moterį, kurios tik užsigeisdavo, ir iki to momento tikėjau, kad jis geidė manęs vienos. Labiau klysti negalėjau.

Laiškas. Prisiminiau laišką, kurį Džeinė gavo nuo Andriaus, prabėgus daugeliui metų po jų meilės prisipažinimo vienas kitam. Viskas buvo aprašyta knygoje, negailint tragiškų smulkmenų. Jis sudaužė jai širdį pareiškęs, kad vyksta Italijon, užuot grįžęs pas ją į Čikagą. Todėl ji ir sutiko tekėti už Stiveno ir tuo sprendimu negrįžtamai pakeitė savo gyvenimo tėkmę. Todėl ir parašė Andriui tą šaltą, tiesmuką laišką, prieš įsiplieskiant karui, sunaikindama net menkiausią galimybę jų meilei vėl įsiliepsnoti, nors ta meilė ruseno jos širdyje dar daugelį metų.

„Norėdamas ką nors užbaigti, – rašė Džeinė, ryžtingai atsakydama į Andriaus veiksmus, – daryk tai greitai.“

Tą akimirką aš supratau, kaip turiu pasielgti.

Rouzė su France tylėdamos stovėjo greta, laikydamos mane už parankių, kad nepargriūčiau, o gal kad nepasileisčiau bėgti skersai gatvės. Tačiau aš išsilaisvinau iš jų gniaužtų ir pasileidau tekina per gatvę, nesisaugodama automobilių. Bėgau link Elioto, stovinčio priešais laikraščių automatą.

Nusimoviau žiedą, kurį prieš mėnesį padovanojo Eliotas. Jį puošė kriaušės formos deimantas, įsodintas tarp dviejų raudonų rubinų. Jis buvo pernelyg ekstravagantiškas, ir aš jam tai pasakiau, bet jis atšovė, kad nori, jog aš turėčiau visa, kas geriausia, net jei tai reikštų, kad jis visam gyvenimui įlįs į skolas. Manau, taip ir atsitiko. Bet visa tai neteko prasmės po to, kai pamačiau jį su kita moterimi ir išgirdau jį tariant tuos išdavikiškus žodžius.

Atsidūrusi kitoje Marion gatvės pusėje, šaltai tariau: