Сара Джио - Kovo žibuoklės

Spustelėjau jo ranką.

– Ačiū, – pasakiau. – Džiaugiuosi, kad susitikome.

Ir tai buvo tiesa.

Buvo vėlu, By jau gulėjo lovoje. Nusivilkau megztinį ir pažvelgiau į savo rankas – nieko jose neturėjau. Mano rankinė. Kur mano rankinė? Mintimis grįžau atgal į pasimatymą. Grego automobilis, akmuo, restoranas. Taip, restoranas, būsiu palikusi rankinę po stalu.

Pažvelgiau pro langą. Gregas jau buvo seniai nuvažiavęs. Čiupau By automobilio raktelius, kurie kabojo ant kabliuko virtuvėje. Negaliu pakęsti, kai neturiu su savimi mobiliojo telefono. Ji juk nepyks, jei pasiskolinsiu automobilį, pagalvojau. Jei važiuosiu greitai, pasieksiu restoraną dar prieš uždarant.

Senas By folksvagenas buvo toks pat nerangus, kaip ir tada, kai vairavau jį būdama moksleivė. Jis čiaudėjo ir kosėjo kas kartą, kai perjungdavau pavarą, bet restoraną pasiekiau sveika ir gyva. Įžengusi vidun, pastebėjau pagyvenusią porą, pakilusią eiti namo. Kaip miela , pagalvojau. Dešine ranka vyras buvo apkabinęs liauną moters liemenį ir prilaikė ją kiekviename žingsnyje. Abiejų akyse švytėjo meilė. Mano širdis ją atpažino – štai tokios meilės ji troško.

Mums prasilenkiant, vyras palietė skrybėlės kraštelį, o moteris man nusišypsojo.

– Labos nakties, – pasakiau, ir jie išėjo pro duris.

Restorano šeimininkė iš karto mane atpažino.

– Jūsų rankinė, – pasakė ji, paduodama mano baltą „Coach“ rankinę. – Radome prie jūsų stalelio.

– Dėkui, – pasakiau.

Buvau laiminga, bet ne tiek dėl atgautos rankinės, kiek dėl to, jog tapau tokios gražios meilės liudininke.

Grįžusi namo nusirengiau ir įlindau į lovą, nekantraudama sužinoti, kaip toliau plėtojosi meilės istorija, aprašyta dienoraštyje raudonais aksomo viršeliais.

Daug žmonių sulaukdavo laiškų iš kariškių. Eimę Vilson per savaitę pasiekdavo mažiausiai trys sužadėtinio laiškai. Betė iš grožio salono nuolat gyrėsi apie ilgus romantiškus laiškus iš Prancūzijoje dislokuoto kareivio, vardu Alanas. O manęs nepasiekė nė vienas laiškas, nors, tiesą sakant, ir nesitikėjau jų gauti. Tačiau pasirūpindavau, kad kas dieną, lygiai antrą valandą penkiolika minučių – tuo metu pas mus ateidavo laiškanešys, – būčiau namuose. Galbūt, galvojau sau. Galbūt jis parašys.

Tačiau laiškų iš Elioto negavo niekas. Net jo motina. Net Laila ar kuri kita moteris, su kuria jis susitikinėjo, – po manęs jų turėjo daug. Apstulbau, kai vieną dieną man atėjo laiškas. Apniukusi ankstyvo kovo popietė buvo tamsesnė ir šaltesnė nei paprastai šiuo metų laiku. Nepaisydami oro, krokai ir tulpės vis tiek kalėsi pro įšalusią žemę, nekantraudami skelbti pavasarį. Bet senolė žiema neskubėjo atlaisvinti savo gniaužtų.

Paštininkas pasirodė prie mūsų durų. Jis atnešė registruotą laišką, kuris buvo adresuotas man. Stovėjau apsivilkusi žydrą naminę suknelę savo namų terasoje, apstatytoje vazonais su gėlėmis – našlaitėmis, Bobio mėgstamiausiomis, – ir labai jaudinausi. Vokas buvo suglamžytas ir nešvarus, tarsi ištvėręs varginančią kelionę, prieš pasiekdamas mano durų slenkstį. Kai ant voko pamačiau užrašytą vardą „Leitenantas Eliotas Hartlis“, meldžiausi, kad paštininkas nepastebėtų, kaip smarkiai dreba mano rankos, kai pasirašau jo žurnale.

– Ar gerai jaučiatės, ponia Litlton? – paklausė jis.

– Taip, – atsakiau. – Šiandien aš šiek tiek nervinga. Padauginau kavos. Mergaitė visą naktį verkė.

Būčiau pasakiusi bet ką, kad tik jis greičiau išeitų. Jo veido išraiška rodė, kad nė per nago juodymą nepatikėjo mano istorija. Visi miestelyje žinojo apie mane ir Eliotą, net ir paštininkas.

– Geros dienos, – atsisveikino jis.

Uždariau duris ir nubėgau prie stalo. Mergaitė virkavo savo lovelėje, bet aš nėjau jos raminti. Tą akimirką galėjau galvoti tik apie laišką, todėl skubiai jį atplėšiau.

Miela Estera,

čia, Ramiojo vandenyno pietų pakrantėje, jau temsta. Leidžiasi saulė, ir aš, sėdėdamas čia, po tropikų dangumi, turiu tau prisipažinti: negaliu nustoti apie tave galvojęs.

Ilgai svarsčiau, ar verta tau rašyti, ir štai ką supratau: gyvenimas per trumpas, kad galvotum apie padarinius, kai myli ką nors taip stipriai, kaip aš myliu tave. Todėl rašau tau šį laišką kaip karys – be baimės, be dvejonių ir nežinodamas, ar tai nebus mano paskutinis laiškas.

Prabėgo beveik metai, tiesa? Ar prisimeni? Tą dieną kelte, plaukusiame iš Siatlo, buvau tikras, jog tavo akyse pastebėjau dvejonę, kai Bobis paskelbė apie jūsų sužadėtuves. Pasakyk man, kad tai tiesa, nes aš mėnesių mėnesius suku galvą, bandydamas suprasti, kodėl mes ne kartu, kodėl tu ne su manimi, o su Bobiu. Nuo tos dienos, kai iškalėme savo vardus Širdies akmenyje, kai mums buvo po septyniolika, žinojau, kad mums – tau ir man – lemta būti kartu.

Padėjau knygą ir atsisėdau lovoje. Širdies akmuo? Ar ne tą patį akmenį man šįvakar parodė Gregas? Ėmiau jausti nepaaiškinamą ryšį su istorija šioje knygoje, todėl vėl ją atsiverčiau.

Turėjau daug anksčiau tau tai pasakyti. Iki visų tų įvykių. Iki tau manimi suabejojant. Iki Bobio. Iki tos siaubingos dienos Siatle. Mane tai persekios amžinai.

Nežinau, ar kada nors vėl tave pamatysiu. Toks jau tas karas ir tikriausiai tokia jau ta meilė. Nesvarbu, kaip viskas baigsis, noriu, kad žinotum, jog mano meilė – amžina. Mano širdis yra ir visada bus tavo.

Eliotas

Nežinau, kiek laiko sėdėjau ir spoksojau į laišką. Skaičiau jį dar ir dar kartą, ieškodama kokių nors ženklų, ko nors. Tada pastebėjau antspaudą ant pašto ženklo: 1942 metų rugsėjo 4 diena. Jį išsiuntė beveik prieš pusmetį. Arba karo pašto tarnyba juda vėžlio greičiu, arba – o, Viešpatie – Eliotas... Sunkiai nurijau ir neleidau savo mintims žengti nė žingsnio į tą pusę.

Nežinau, kiek laiko buvau palikusi vaiką verkti – gal kelias minutes, o gal kelias valandas, – bet kai suskambo telefonas, atsistojau, pasitaisiau suknelę ir atsiliepiau.

– Klausau, – pasakiau, šluostydamasi ašaras.

– Mieloji? – skambino Bobis. – Ar viskas gerai? Tavo balsas labai liūdnas.

– Viskas gerai, – pamelavau.

– Tik norėjau pasakyti, kad šį vakarą vėl užtruksiu darbe. Grįšiu aštuntos valandos keltu.

– Gerai, – šaltai atsakiau.

– Pabučiuok mūsų angelėlį nuo manęs.

Padėjau telefono ragelį ir įsijungiau radiją. Muzika man padės. Muzika numaldys skausmą. Sėdėjau prie stalo ir spoksojau į sieną, kai užgrojo daina „Body and Soul“ 3. Grojant šiai dainai, šokau su Bobiu per mūsų vestuves. Tačiau visą laiką galvojau apie Eliotą, nes tai kadaise buvo mūsų daina. O dabar stovėjau savo namų svetainėje ir šokau viena. Leidau muzikai mane nuraminti, nes Eliotas to padaryti negalėjo.

My heart is sad and lonely,

For you I pine, for you dear only... 4

Jau po antro posmo daina ėmė slėgti, kankinti, todėl išjungiau radiją, įsikišau laišką į suknelės kišenę ir nuėjau pas kūdikį. Supau mažylę ant rankų, kol ji užmigo, o supdama negalėjau nustoti galvojusi, kaip siaubinga būti ištekėjusiai už nemylimo vyro.

Norėjau skaityti toliau. Norėjau sužinoti, kas nutiko Esterai ir Eliotui jų santykių pradžioje, kas lėmė tokią pabaigą. Taip pat, kaip ir Estera, norėjau sužinoti, ar jos mylimasis vis dar gyvas. Nerimavau ir dėl Bobio, gerojo, mielojo Bobio, ir dėl kūdikio. Ar Estera galėtų juos palikti, jei Eliotas grįžtų iš karo? Ar Eliotas grįš iš karo? Bet diena buvo ilga, ir mano akys ėmė merktis.