Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Šaunuolė.

– Nežinau, – pasakiau šiek tiek susiraukusi. – Tai kažkaip keista .

– Nesąmonė, – atsakė By, perlenkdama laikraštį. – Be to, ką dar veiktum šį vakarą?

– Gerai pastebėta, – pasakiau ir įkišau ranką į stiklainį, padėtą ant kavos stalelio, kurio paviršius buvo užpiltas mažulytėmis kriauklėmis. – Iš pradžių Gregas, paskui Džekas, net nežinau, jaučiuosi nuo viso to atpratusi.

Kai ištariau Džeko vardą, By nukreipė žvilgsnį pro langą į pakrantę, kaip visuomet darydavo, kai tema jai pasirodydavo pernelyg kebli, kad apie ją šnekėtume. Ji elgdavosi šitaip, jei kas nors užsimindavo apie jos velionį vyrą Bilą arba jos tapybą.

– Na, – galiausiai tariau, nutraukdama tylą, – jei nenori apie tai kalbėti, nieko tokio. Bet jei nepritari mano bendravimui su Džeku, tai gal bent pasakytum, kodėl?

Ji papurtė galvą ir pirštais perbraukė savo žilus plaukus. Man patiko, kad pasiliko poilgius plaukus, o ne nusikirpo „ežiuku“, kaip dauguma septyniasdešimtmetį perkopusių moterų. Viskas, kas susiję su mano teta, yra ypatinga, net jos vardas. Kartą, kai buvau vaikas, paklausiau jos, kodėl tėvai pavadino ją By 2. Atsakė, kad dėl panašumo į bites, kurios neša medų, – ji labai gera, bet skaudžiai gelia.

By atsiduso.

– Atleisk, mieloji, – tarė, mintimis klajodama kažkur toli. – Nėra taip, kad nepritarčiau. Tiesiog noriu, kad saugotum savo širdį. Kartą mano širdis buvo sužeista labai smarkiai, o po viso to, ką iškentei tu, man būtų labai skaudu matyti tave patiriančią dar daugiau skausmo.

Supratau By atsargumą, nes ir pati save saugojau. Į Beinbridžo salą atvykau dėl to, kad Niujorke mane persekiojo širdies skausmas, kuris ten buvo dar aštresnis. Aš vis dar jaučiausi pažeidžiama ir nenorėjau rizikuoti. Vis tik ši kelionė buvo skirta (kaip man patarė Anabelė) mokytis priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, – neabejoti savimi ir neimti taisyti taip, kaip darydavau kas kartą, prisėdusi prie kompiuterio ir parašiusi menkavertį sakinį. Šį kovą mano gyvenimas liejosi baltosiomis eilėmis.

– Tik pažadėk man, kad būsi atsargi, – švelniai paprašė By.

– Pažadu, – pasakiau tikėdamasi, kad sugebėsiu ištesėti savo pažadą.

Gregas vėlavo dvidešimt minučių. Galvojau apie tolimus vasaros vakarus, kai jis nepasirodydavo prie virvinių sūpynių, kino teatro ar paplūdimyje, kaip žadėjęs. Akimirką netgi tikėjausi, kad jis ir šįkart nepasirodys. Tai daugiau nei absurdiška, kad sutikau pavakarieniauti su vaikinu iš mokyklos laikų. Kas šitaip elgiasi? Mane apėmė panika. Ką aš darau? Tada tolumoje pamačiau automobilio šviesas. Jis važiavo greitai, tarsi mėgintų atsigriebti už kiekvieną prarastą sekundę.

Suėmiau durų rankeną ir giliai įkvėpiau.

– Gerai praleisk laiką, – palinkėjo By ir išstūmė mane pro duris.

Perėjau terasą ir žiūrėjau, kaip jis įsuka į įvažiuojamąjį keliuką. Jis vairavo tą patį seną, šviesiai mėlyną 1980 metų ketverių durų mersedesą, kurį turėjo dar mokydamasis mokykloje. Bėgantys metai automobiliui buvo ne tokie gailestingi, kaip Gregui.

– Atsiprašau, kad vėluoju, – tarė šokdamas iš automobilio. Iš susijaudinimo susikišo rankas į kišenes, tada vėl ištraukė. – Vyno skyriuje prasidėjo karštligė prieš pat mano pamainos pabaigą. Turėjau padėti vienai pirkėjai išsirinkti butelį „Châteauneuf-du-Pape“. Ji visą amžinybę svarstė, kurį geriau pasirinkti – aštuoniasdešimt antrųjų ar aštuoniasdešimt šeštųjų.

– Ir kurį pasirinko?

– Aštuoniasdešimt šeštųjų.

– Labai geri metai, – šaipydamasi pasakiau.

Kartą susitikinėjau su vyru, kuris vyno degustaciją paversdavo tikru spektakliu. Jis kraipydavosi, demonstratyviai jį uostydavo ir kiekvieną gurkšnelį palydėdavo tokiomis frazėmis kaip „aukščiausios klasės vynas“ ar „kokia sodri skonių puokštė“. Dėl šių priežasčių ir nustojau atsakinėti į jo skambučius.

– Tai iš tikrųjų buvo geri metai, – pasakė jis berniokiškai šypsodamasis. – Tais metais mes susipažinome.

Negalėjau patikėti, kad jis tai prisimena. Aš vos galėjau prisiminti. Bet kai jau prisiminiau, tai prisiminiau viską .

Buvau keturiolikmetė plokščia krūtine ir plonais šviesiais plaukais. Gregas buvo įdegęs kietuolis, valdomas hormonų, kurie tiesiog veržėsi per kraštus. Jis gyveno pakrantėje už keleto namų nuo By. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bent jau ne Gregui. Tačiau į vasaros pabaigą aš jau naudojau makiažą ir dėvėjau krūtis pakeliančią liemenėlę, – mano pusseserės Reičelės indėlis, – ir pagaliau Gregas mane pastebėjo.

– Geras metimas, – vieną dieną paplūdimyje pakomentavo, pamatęs, kaip metu skraidomąją lėkštę Reičelei.

Buvau tokia nustebusi, kad nieko neatsakiau. Mane ką tik užkalbino vaikinas . Žavus vaikinas. Reičelė numetė skraidomąją lėkštę ir pribėgusi alkūne bakstelėjo man į šoną.

– Ačiū, – galiausiai atsakiau.

– Aš Gregas, – pasakė jis, tiesdamas man ranką.

Jis nieko nepasakė Reičelei, ir tai mane dar labiau suklaidino. Vaikinai visada pastebėdavo ją, bet dabar Gregas kažkodėl žiūrėjo į mane. Tik į mane .

– Aš Emilė, – cyptelėjau.

– Gal nori ateiti pas mane šį vakarą? – paklausė, pasilenkdamas arčiau. Jis kvepėjo „Banana Boat“ losjonu nuo saulės. Mano širdis plakė taip garsiai, kad beveik negirdėjau, ką jis sakė toliau. – Pasikviečiau keletą draugų. Kūrensime laužą.

Nežinojau, kaip kūrenami laužai. Man tai atrodė nelegalu ir, savaime suprantama, neatsiejama nuo marihuanos rūkymo. Bet aš vis tiek sutikau. Paskui šitą vaikiną būčiau ėjusi kad ir į pasaulio kraštą, net jei ten manęs laukė nelegalūs laužai ir narkotikai.

– Puiku, – pasakė jis. – Užimsiu tau vietą. – Tada mirktelėjo: – Šalia savęs.

Jis buvo pasipūtęs ir labai pasitikėjo savimi, todėl man dar labiau patiko. Kai apsisuko ir nuėjo savo apkiužusio namo link, Reičelė ir aš išsižiojusios stebėjome, kaip su kiekvienu žingsniu tai įsitempia, tai atsipalaiduoja jo nugaros raumenys.

– Siaubas, – įsižeidusi tarė ji, – koks bukagalvis.

Aš tik spoksojau – buvau per daug apstulbusi, kad pratarčiau bent žodį. Žavus vaikinas ką tik pakvietė mane į pasimatymą. Jei tą akimirką būčiau sugebėjusi prasižioti, būčiau pasakiusi: „O man jis pasirodė tobulas.“

Gregas apibėgo aplink automobilį ir atidarė man dureles.

– Tikiuosi, tu alkana, – šypsodamasis tarė. – Tau šitas restoranas patiks.

Linktelėjau ir įsėdau į automobilį, kuris aiškiai buvo regėjęs ir geresnių dienų. Prieš atsisėsdama nubraukiau nuo sėdynės, rodos, sudžiūvusią keptą bulvytę. Automobilio salone dvelkė senuoju Gregu – bjaurokais neplautų plaukų, mašininės alyvos ir odekolono kvapais.

Įjungdamas pavarą, jis netyčia brūkštelėjo mano ranką.

– Oi, atsiprašau, – ištarė.

Nieko neatsakiau, bet tikėjausi, kad jis nepastebėjo, jog mano oda pašiurpo.

Mažiau nei už mylios esantis restoranas tikriausiai buvo mėgstamiausias saloje, nes automobilių aikštelė buvo pilnut pilnutėlė. Išlipę pasukome stačiu šlaitu į restoraną, kuris priminė įmantrų namelį medyje, įsitaisiusį kalvos viršūnėje, su vaizdu į įlanką. Iš rankinės išsitraukiau dvi aspirino tabletes ir, niekam nematant, įsimečiau į burną.

– Neprastai, ką? – tarė Gregas, dairydamasis aplinkui, kol padavėja ieškojo mums staliuko.