Сара Джио - Kovo žibuoklės

– By, – atsargiai kreipiausi, – koks buvo tas tikslas, kurį užsibrėžė mano mama?

Ji papurtė galvą.

– Po to, kai mūsų santykiai su tavo mama pakriko, Bilas privertė mane pažadėti, kad daugiau niekados apie tai nekalbėsiu tavo mamos labui, mūsų visų labui.

Suraukiau antakius.

– Tai nieko man nepapasakosi?

Ji ryžtingai sunėrė rankas sau ant krūtinės:

– Atleisk, mieloji. Visa tai jau praeitis.

– Aš tik noriu suprasti, – nusivylusi pasakiau.

Jaučiau, kaip skruostus muša raudonis.

– Visus tuos metus, visas tas vasaras mano mama beveik nesikalbėdavo su tavimi. Ir tu žinai kodėl, tiesa?

– Dabar jau nebežinau, – atsakė ji. – Ilgainiui visi pasikeičia. Ji vis tiek atveždavo čia tave ir tavo seserį. Aš visada tai vertinau. Ji matė, kad jums patinka leisti vasaras saloje, kaip ir jai kadaise patiko. Nors buvo labai nepatenkinta manimi, visada sugebėjo pamiršti tą nepasitenkinimą dėl tavęs ir Danielės.

Atsidusau ir pažvelgiau pro langą. Įlanka atrodė įtūžusi: vanduo sūkuriavo ir bangavo, o pakilusios bangos įnirtingai plakėsi į cementinį pylimą, tėkšdamosi į jį su tokia jėga, kad aptaškydavo net namo langus. Atrodė neteisinga, kad By slepia visa tai nuo manęs. Nesvarbu, ar ši istorija skausminga, ar ne, – aš turiu teisę žinoti viską apie savo šeimą.

– Atleisk man, mieloji, – tarė ji, tapšnodama man ranką.

Atsidusau ir nusukau žvilgsnį. By visada buvo užsispyrusi, ir aš jau seniai išmokau išgirsti jos užuominas ir neliesti kai kurių temų.

By linktelėjo, tarsi būtų kažką prisiminusi, galbūt tai, kas kėlė nerimą. Įdėmiai tyrinėjau jos veidą, tikėdamasi pamatyti bent užuominą apie tai, ką ji slepia savyje. Pro langą sklindanti šviesa išryškino By kaktą vagojančias raukšles. Jos priminė tai, ką taip dažnai pamiršdavau: By ėjo senyn. Ji jau buvo labai sena. Pirmą kartą man pasidarė visiškai aišku, kad mano tetai ant širdies guli didelis akmuo. Bijojau, kad ši slegianti paslaptis tikrai baisi.

Pasakiau By, kad traukiu į paplūdimį pabūti viena su savo mintimis. Bet nepasakiau, kad su savimi nešuosi dienoraštį. Ėjau paplūdimiu, kol radau rąstą, į kurį galėčiau atsišlieti. Jis toli gražu nepriminė patogios sofos, bet aplink jį augo vešli paplūdimio žolė, ir nugarai nebuvo taip jau kieta. Oda šiurpo nuo vėsaus vėjo, tad užsisegiau viršutinę megztinio sagą ir atsiverčiau puslapį, ties kuriuo buvau sustojusi. Nekantravau vėl pasinerti į tą istoriją, tačiau staiga suskambo telefonas. Pažvelgiau į jo ekraną – skambino Anabelė.

– Žinai, – prabilo ji, – aš nusprendžiau, kad tu saloje arba numirei, arba užmezgei karštą romaną.

– Aš sveika ir gyva, – pasakiau. – Atleisk, kad nepaskambinau. Atrodo, pradedu įsijausti į salos gyvenimą.

– Ar sakydama „gyvenimą“, turi omenyje ir kokį nors saloje gyvenantį vyriškosios giminės atstovą?

Sukikenau.

– Panašiai...

– Dievaži, Emile, klok viską tučtuojau!

Papasakojau jai apie Gregą ir Džeką.

– Labai džiaugiuosi, kad nė karto nepaminėjai Džoe­lio, – pasakė ji.

Man suspaudė širdį, kaip ir kaskart, kam nors paminėjus jo vardą.

– Kodėl turėjai tai pasakyti? – paklausiau.

– Ką pasakyti?

– Kodėl turėjai paminėti jį ?

– Atleisk, Em, – atsiprašė. – Gerai, keičiam temą – kaip tau ten sekasi?

Lengviau atsikvėpiau.

– Puikiai. Šita vieta tikrai kažkuo ypatinga.

Man virš galvos skraidžiojo ir klykavo žuvėdros. Įdomu, ar Anabelė jas girdi.

– Žinojau, kad ten tau bus geriau nei Kankūne.

– Buvai teisi. Čia yra viskas, ko man reikia.

Papasakojau jai apie vakarykštį bučinį su Gregu paplūdimyje, ir ji suspigo:

– Tai kodėl nepaskambinai man trečią valandą nakties ir iškart nepapasakojai?

– Nes būtumei aprėkusi mane už tai, kad tave pažadinau.

– Taip, būčiau, – pripažino ji. – Bet vis tiek būčiau norėjusi viską išgirsti.

– Gerai, – pasakiau. – Po kito bučinio – jei kitas bučinys apskritai bus – iš karto skambinsiu tau, sutarta?

– Sutarta, – atsakė ji. – Ir aš norėsiu sužinoti visas smulkmenas.

– Galiu ir su smulkmenomis.

– Tu ten būsi dar apie tris savaites, ar ne?

Atrodė, kad per trumpai. Iš karto pasijutau it vaikas, kuris puola į paniką liepos mėnesį pamatęs mokyklinių prekių reklamą. Negi jie nesupranta, kad mokslo metai prasideda tik rugsėjį?

– Prieš grįždama namo, privalau daug ką išsiaiškinti, – pasakiau.

– Tau pavyks, Em, – pasakė ji. – Žinau, kad pavyks.

– Nesu tikra, bet jaučiu, kad čia būta svarbių įvykių. Susijusių su teta ir visa mano šeima. Kažkokia šeimos paslaptis. Dar šis tas: svečių kambaryje radau dienoraštį.

– Dienoraštį? – susidomėjusi paklausė ji.

– Tai senas dienoraštis, rašytas 1943 metais, o gal romano pradžia. Nesu tikra. Jei atvirai, tai jaučiuosi gana nejaukiai jį skaitydama. Tačiau mane persekioja nuojauta, kad privalau jį perskaityti, kad ne veltui jį radau. Ar tai ne keista?

– Ne, – nedvejodama atsakė Anabelė. – Visai nekeista. Kartą radau savo mamos dienoraštį, kurį ji rašė mokydamasi mokykloje. Perskaičiau jį nuo pradžių iki galo. Per tas valandas, praleistas po antklode su žibintuvėliu skaitant jos dienoraštį, apie savo mamą sužinojau daugiau, nei per trisdešimt savo gyvenimo metų.

Ji stabtelėjo.

– Kas, sakei, jį parašė? By?

– Čia visa bėda, – atsakiau. – Nežinau, kas jį parašė. Bet jau daug metų taip nesimėgavau knyga.

– Gal tau iš tikrųjų lemta perskaityti šitą knygą, – pasakė Anabelė. – Palauk, ar nesakei, kad rytoj eini į pasimatymą su kuo-jis-ten-vardu?

– Na taip, vakarieniauju su Džeku jo namuose, – atsakiau. – Tikriausiai galima sakyti, kad tai pasimatymas.

– Emile, jeigu vyras gamina moteriai – tai, mieloji, yra pasimatymas.

– Na, jei jau taip sakai. O kaip tavo reikalai? Kaip einasi su Evanu?

– Niekaip, – atsakė ji. – Man atrodo, kad viskas baigta. Belieka ramiai laukti savojo Edvardo.

Abi žinojome, kad, kaip teigiama Anabelės tyrimų išvadose, Edvardas yra patikimiausio ir ilgalaikiams santykiams tinkamiausio vyro vardas.

– Beje, Anabele, – pasmalsavau, – įdomu, ką tavo tyrimai sako apie Eliotą?

– Kodėl klausi? Ar yra trečias pretendentas į tavo širdį?

Nusijuokiau.

– Ne, ne, aš tiesiog, na, pažįstu žmogų tokiu vardu. Jis gyvena čia, saloje. Man tiesiog smalsu.

Girdėjau, kaip ji rausiasi tarp popierių ant stalo.

– A, štai kur jis, – pasakė ji. – Eliotas, taip... oho, tai labai geras vardas. Vidutinė Eliotų santuokų truk­mė yra keturiasdešimt dveji metai. Edvardų vis tiek ilgesnė – keturiasdešimt ketveri, bet Eliotas – ne ką prastesnė partija.

– Ačiū, – šypsodamasi pasakiau.

Padėjusi ragelį supratau, kad pamiršau paklausti apie Džeko ir Grego vardus. Kažkodėl jie man rūpėjo mažiau nei Elioto vardas. Norėjau sužinoti tai Esteros labui. Buvau tikra, kad atsakymas ją nudžiugintų.

Bobis grįžo namo lygiai be dešimt devynios, kaip ir žadėjo. Jis niekada nevėluodavo. Nusivilko savo mėlyno kostiumo švarką ir pakabino jį į spintą, tada atėjo į virtuvę ir pabučiavo mane.

– Pasiilgau tavęs, – tarė.

Jis visada taip sakydavo.

Tada pašildžiau jam vakarienę, ir sėdome prie stalo. Žiūrėjau, kaip jis valgo, ir klausiausi jo pasakojimo apie dienos įvykius. Visi mūsų vakarai šitaip prabėgdavo.

Tada atsigulėme. Kadangi buvo antradienis, Bobis timptelėjo mano naktinius marškinius. Bobis visada norėdavo mylėtis antradieniais. Tačiau šiąnakt aš nebuvau įsitempusi, neskaičiavau iki šešiasdešimties ir nesimeldžiau, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Šiąnakt aš užsimerkiau ir įsivaizdavau, kad esu su Eliotu.