Сара Джио - Kovo žibuoklės

Gregas vis dar buvo nepaprastai gražus, tačiau vyresnis, gyvenimo užgrūdintas. Įdomu, ar ir aš atrodžiau gyvenimo užgrūdinta . Instinktyviai žvilgtelėjau į jo kairę ranką, ar nėra vestuvinio žiedo. Jo nebuvo.

– Ką čia veiki? – paklausiau. Aš vis dar nesuvokiau, kad jis čia dirba. Visada įsivaizdavau Gregą kaip lėktuvo pilotą ar eigulį – dirbantį darbą, kuriame reikia drąsos, kuris yra reikšmingas, kuris, na, labiau tinka Gregui. Bet maisto prekių pardavėjas? Jam tai netiko.

– Aš čia dirbu, – atsakė jis, išsišiepęs iš pasididžiavimo. Parodė į kortelę su savo vardu ir ranka perbraukė savo šviesintus plaukus.

– Žinai, gera tave matyti, – tęsė jis. – Kiek metų praėjo? Penkiolika?

– Taip, – atsakiau. – Ne, gali būti, kad daugiau . Neįtikėtina.

– Puikiai atrodai, – pasakė jis, ir aš pasijutau nepatogiai.

– Ačiū, – atsakiau, timptelėdama apykaklę.

Pažvelgiau į savo kojas. O, Dieve. Guminiai batai. Kiekviena svajoja susitikti savo senąją aistrą vilkėdama kokteilių suknelę, su kuria atrodo liekna kaip smilga, o aš vilkėjau apdribusį vilnonį megztinį iš By spintos gilumos.

Vis dėlto, matydama berniokišką žavesį spinduliuojantį nesenstantį Gregą, jo mėlynai pilkas akis, kurių spalva tokia pat kaip jūros audringą dieną, jaučiausi taip gerai, kaip jis atrodė.

– Tai kokie reikalai atvedė į salą? – paklausė šypsodamasis, alkūne atsirėmęs į sieną. – Maniau, kad tu kieta Niujorko rašytoja.

Šyptelėjau.

– Atvažiavau pas By vienam mėnesiui.

– O, tikrai, – tarė jis. – Kartais matau ją, kai atvažiuoja apsipirkti. Visada norėjau jos paklausti, kaip tau sekasi. – Jis patylėjo. – Bet tikriausiai pabijojau.

– Pabijojai?

Jis ranka pasitrynė kaktą.

– Nežinau, – pasakė. – Tikriausiai viduje mes visam laikui liekame šešiolikos? Argi ne tu mane palikai?

Nusišypsojau.

– Ne, tu išvažiavai mokytis.

Man patiko jo šiluma, energija.

– Tai kodėl tu dabar, po šitiek metų, esi čia? – paklausė.

Atsidusau.

– Na , tai sudėtinga.

– „Sudėtinga“ manęs negąsdina.

Patryniau pirštą, ant kurio seniau nešiojau vestuvinį žiedą.

– Atvažiavau, nes...

Nutilau ir pažvelgiau jam į veidą, laukdama pritarimo arba nepritarimo, ir tai buvo taip kvaila, nes koks skirtumas, ką vaikinas iš neatmenamos praeities galvoja apie mano vedybinį statusą, tad galiausiai išpyškinau:

– Aš čia, nes ką tik išsiskyriau ir norėjau dingti iš Niujorko.

Jis uždėjo ranką man ant peties.

– Man labai gaila.

Jis ištarė šiuos žodžius taip, tarsi iš tikrųjų apgailestautų, todėl nusprendžiau, kad suaugęs Gregas man patinka daug labiau nei paauglys.

– Man viskas gerai, – pasakiau tikėdamasi, kad jis nemoka skaityti minčių.

Jis netikėdamas papurtė galvą.

– Tu nė kiek nepasikeitei.

Nežinojau, ką pasakyti, todėl ištariau „ačiū“. Gregas tiesiog pasakė tai, ką pasakytų kiekvienas žmogus tam, su kuriuo kadaise turėjo romantiškų santykių, bet tai vis tiek pažadino mano giliai įmigusį pasitikėjimą savimi tarsi dozė adrenalino. Nervingai perbraukiau plaukus, o tada prisiminiau, kad man laikas apsikirpti – tiksliau, prieš tris mėnesius buvo laikas.

– Apie tave galiu pasakyti tą patį, – pasakiau. – Atrodai puikiai, – stabtelėjau. – O kaip pats gyveni? Gal santuokoje tau pasisekė labiau nei man?

Nežinau kodėl, bet įsivaizdavau tobulą Grego santuoką ir jį patį, gyvenantį idilišką gyvenimą Beinbridžo saloje. Puikiame name. Su gražia žmona. Ir pustuziniu vaikų, kuriuos saugiai vežioja specialiose sėdynėse savo tamsiai mėlynu „Suburban“.

– Ar pasisekė? – Jis gūžtelėjo pečiais. – Ne, ne itin. Bet aš laimingas. Esu sveikas. O tai šį tą reiškia, tiesa?

Linktelėjau.

– Tikrai reiškia.

Turiu pripažinti, buvo gera žinoti, kad ne mano vienos gyvenimas nevyksta pagal planą.

– Tai tau iš tikrųjų viskas gerai? Jei nori su kuo nors pasikalbėti, tai aš...

Jis čiupo rankšluostėlį, kyšantį iš prijuostės kišenės, ir ėmėsi valyti dulkes nuo kelių raudonojo vyno butelių apatinėje lentynoje.

Gal dėl prietemos, gal dėl tiekos vyno aplinkui su Gregu jaučiausi visiškai atsipalaidavusi.

– Taip, – atsakiau, – meluočiau, jei sakyčiau, kad man labai lengva. Bet kasdien pasistūmėju į priekį. Šiandien? Šiandien jaučiuosi gerai, – nurijau seiles. – Vakar? Nelabai.

Jis linktelėjo, tada dar kartą nusišypsojo, žvelgdamas į mane šiltu žvilgsniu, o jo mintimis skriejo prisiminimai.

– Ei, ar atsimeni, kaip kartą vežiausi tave į koncertą Siatle?

Linktelėjau. Atrodo, prabėgo šimtas metų nuo tada, kai paskutinį kartą galvojau apie tą vakarą. Mama man neleido ten važiuoti, bet By, stebukladarė, įtikino ją, kad išleisti mane su Gregu paklausyti „simfoninio orkestro“ yra geniali mintis.

– Tą naktį mes galėjome ir nespėti grįžti namo, – pasakė jis, o jo akys buvo tarsi vartai į mano pamirštus jaunystės prisiminimus.

– Na, kiek pamenu, tu norėjai, kad nakvočiau su tavimi tavo brolio universiteto bendrabutyje, – pasakiau, vartydama akis taip, kaip tikriausiai darydavau, būdama paauglė. – Mama būtų mane užmušusi!

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Ar gali mane kaltinti už tai, kad pabandžiau?

Jis tebeturėjo tą kibirkštį, nuo pat pradžių patraukusią mano dėmesį.

Paskui sekė nejauki tyla, kurią Gregas pertraukė klausimu apie vyną:

– Taigi, ieškojai vyno, tiesa?

– O, taip, – atsakiau. – By atsiuntė mane nupirkti baltojo. Kuris iš „Pinot“ vynų tai būtų?

Apie vyną nieko neišmanau.

Jis nusišypsojo, perbėgo pirštais per lentyną ir sustojo ties jos viduriu. Atsargiai it chirurgas ištraukė butelį.

– Paragaukite šito, – pasiūlė. – Tai vienas iš mano mėgstamiausių – vietinis „Pinot Grigio“ iš vynuogių, auginamų čia pat, saloje. Vienas gurkšnelis, ir įsimylėsi jį.

Gregui už nugaros ėmė sukiotis kitas klientas, bet prieš jį aptarnaudamas jis greitai manęs paklausė:

– Ar galėčiau nusivesti tave vakarienės? Tik vieną kartą, prieš tau išvykstant?

– Žinoma, – nedvejodama atsakiau, nė nesusimąsčiusi apie kvietimą, nes, jei būčiau stabtelėjusi pagalvoti, gal būčiau – ne, ne gal , o tikrai – pasakiusi ne.

– Puiku, – tarė jis. Jo šypsena atskleidė dvi eiles spindinčių baltų dantų, tad nejučia liežuviu perbraukiau per savuosius. – Paskambinsiu tau į tetos namus.

– Gerai, – pasakiau šiek tiek apsvaigusi.

Ar tai iš tikrųjų įvyko? Pakilau laiptais į vaisių ir daržovių skyrių paimti rėžiukų ir pamačiau By.

– A, štai kur tu, – tarė ji, modama man. – Ateik, mieloji, noriu tave su kai kuo supažindinti.

Šalia By stovėjo jos amžiaus moteris tamsiais – aiškiai dažytais – plaukais ir tamsiomis akimis. Niekada nebuvau mačiusi tokių tamsių akių. Jos buvo beveik juodos ir atrodė dar ryškesnės palyginti su šviesia, pablyškusia oda. Ši moteris visiškai neatrodė sena, nors jai buvo daugiau kaip aštuoniasdešimt.

– Tai Evelina, – išdidžiai pristatė By. – Viena brangiausių mano draugių.

– Labai malonu su jumis susipažinti, – pasakiau.

– Mes su Evelina pažįstamos visą amžinybę, – paaiškino By. – Draugaujame nuo pradinės mokyklos. Vaikystėje buvai susitikusi, bet gal nebeprisimeni.

– Atleiskite, – pasakiau. – Neprisimenu. Bijau, kad tomis vasaromis mano protas veikė vieninteliu režimu: maudynės, berniukai ir vėl nuo pradžių.