Сара Джио: Kovo žibuoklės

– Ir gerai, – pasakė By.

– Kodėl?

– Nes nemanau, kad mes būtume sutarę.

Nusišypsojau.

– Greičiausiai tu teisi.

By kantrybė pakęsti pretenzingus žmones greitai išsekdavo, o Džoelio pretenzingumas yra įgimtas.

Ji atsistojo ir nužingsniavo į kambarį už kampo, į „verandą“, kaip pati jį vadino. Ten buvo įsirengusi kokteilių barą. Kambarys teturėjo vieną mūrinę sieną, ant kurios kabojo paveikslas, o likusios trys puikavosi vitrininiais langais. Prisiminiau paveikslą, kurį įsimečiau į lagaminą, prieš palikdama Niujorką. Norėjau By paklausti apie jį, bet ne dabar. Seniai žinojau, kad kalbėti apie jos kuriamą meną, kaip ir apie daugelį kitų jos gyvenimo sričių, yra draudžiama.

Prisiminiau naktį, kai būdama penkiolikos su pussesere Reičele įsmukau į gėrimų kambarį. Susiradome baro spintelę tamsiomis pinučių durelėmis ir abi išgėrėme po keturias taureles romo, kol suaugusieji kitame kambaryje žaidė kortomis. Prisimenu, kaip norėjau, kad kambarys nustotų suktis. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai gėriau romo.

By grįžo nešina dviem „Gordon Green“ kokteiliais: gabalėlis žaliosios citrinos ir agurko, šlakelis džino, paprasto sirupo ir žiupsnelis jūros druskos.

– Na, tai papasakok, kaip gyveni, – tarė ji, tiesdama man stiklinę.

Siurbtelėjau gėrimo, vildamasi, kad rasiu, ką papasakoti. Bent ką nors. Vėl pajutau gerklėje įstrigusį gumulą, o kai išsižiojau kažką sakyti, žodžių nebeliko, tad tiesiog nudelbiau žvilgsnį.

By linktelėjo, tarsi būčiau viską aiškiai išklojusi.

– Žinau, – pasakė ji. – Žinau.

Abi sėdėjome tylėdamos ir žiūrėjome į hipnotizuojančias liepsnas židinyje, kol pajutau, kad mano vokai apsunko.

Kovo 2 diena

Nesu tikra, kas mane pažadino tą rytą: į krantą lūžtančios bangos, tokios triukšmingos, kad atrodė visai tikėtina, jog pasibels į namų duris, tarsi būtų jūros rankos, ar iš virtuvės sklindantis pusryčių kvapas – kvepėjo blynais. Maniau, kad jų niekas nebevalgo, ypač suaugusieji – tuo labiau Niujorko suaugusieji. O gal akis praplėšiau dėl šaižaus telefono skambučio – mano mobilusis čirškė kažkur tarp sofos pagalvėlių. Praėjusią naktį taip ir neįstengiau nueiti į svečių miegamąjį – nuovargis mane įveikė. Gal nuovargis, gal emocinis išsekimas, o gal abu.

Nuspyriau antklodę – By mane apklojo, kai užmigau, – ir ėmiau karštligiškai ieškoti telefono.

Skambino Anabelė.

– Sveika, – tyliai ištariau.

– Sveika! – spygtelėjo ji, išgąsdindama mane savo džiugesiu. – Tik norėjau įsitikinti, kad saugiai nuvykai. Viskas gerai?

Jei atvirai, tai troškau būti tokia kaip Anabelė, ir leisti jausmams išsiveržti. Norėjau pasikūkčiodama pravirkti didelėmis, nuoširdžiomis ašaromis. Dievas mato, man to reikėjo.

Užleidau jai savo butą šiam mėnesiui, nes jos viršutiniai kaimynai pradėjo mokytis groti trimitu.

– Ar man kas nors skambino? – paklausiau žinodama, kad Anabelė puikiai supras, kurį skambintoją turiu omenyje. Žinojau, kaip tai apgailėtina, bet jau seniai buvome sutarusios, kad viena prie kitos galime elgtis apgailėtinai.

– Apgailestauju, Em, niekas neskambino.

– Aišku, – pasakiau. – Žinoma. O kaip tau sekasi?

– Na, – tarė ji, – šįryt kavinėje sutikau Evaną.

Evanas yra Anabelės buvusysis – tas, už kurio ji netekėjo dėl to, kad jam nepatiko džiazas, na, ir dėl kai kurių kitų priežasčių. Prisiminkime... Jis knarkė. Mėgo mėsainius, o Anabelė yra vegetarė. Ir, žinoma, jo vardas. Evano vardas neužtikrina ilgos santuokos.

– Pasikalbėjote?

– Šiek tiek, – atsakė ji.

Staiga jos balsas kažkur nutolo, tarsi ji vienu metu darytų du darbus:

– Bet kažkaip nejaukiai.

– Ką jis tau pasakė?

– Na, supažindino mane su savo nauja mergina, Vivjena .

Vivjenos vardą ji ištarė taip, tarsi jis reikštų kokią nemalonią ligą – bėrimą ar bjaurią infekciją.

– Ar tik nepavyduliauji, Ane? Prisimink, kad tu pati nutraukei su juo santykius.

– Žinau, – atsakė. – Ir savo sprendimo nesigailiu.

Netikėjau tuo.

– Ane, gerai pažįstu Evaną, – pasakiau, – ir žinau, kad jei dabar jam paskambintum ir pasakytum, ką jam iš tikrųjų jauti, jis būtų tavo. Jis vis dar tave myli.

Kitame laido gale stojo tyla, tarsi ji svarstytų mano patarimą.

– Ane? – paklausiau. – Tu dar čia?

– Aha, – atsakė ji. – Atleisk, turėjau trumpam padėti telefoną. Atėjo berniukas iš siuntų tarnybos, reikėjo pasirašyti už siuntinį. Ar tu visada gauni tiek korespondencijos?

– Tai negirdėjai, ką tau pasakiau?

– Ne, atleisk, – pasakė ji. – Ką nors svarbaus?

Atsidusau:

– Ne.

Nepaisant to, kad laikė save beviltiška romantike, ir nepaisant jos tyrimų, meilės srityje Anabelė buvo tapusi santykių griovimo meistre.

– Skambink man, kai tik norėsi pasikalbėti, – pasakė ji.

– Gerai.

– Myliu tave.

– Ir aš tave. Tik nekišk nagų prie mano „Laura Mercier“ veido drėkiklio, – pasakiau pusiau juokais, pusiau rimtai.

– Gal ir nekišiu, jeigu , – nutęsė ji, – pažadi man padirbėti ašarų klausimu.

– Sutarta.

Atėjusi į virtuvę nustebau, neradusi By prie viryklės. Tačiau ant stalo manęs laukė lėkštė su blynais, tvarkinga krūvelė keptos šoninės juostelių ir stiklainis naminės aviečių uogienės. Greta gulėjo raštelis:

Emile,

turėjau nuvažiuoti į miestą sutvarkyti kelių reikalų ir nenorėjau tavęs žadinti. Palikau lėkštę tavo mėgstamiausių grikinių blynų ir šoninės (pasišildyk viską mik­robangų krosnelėje – keturiasdešimt penkias sekundes aukščiausioje temperatūroje). Grįšiu per pietus. Tavo daiktus nunešiau į kambarį koridoriaus gale. Jauskis kaip namie. Po pusryčių būtinai išeik pasivaikščioti. Įlanka šiandien labai graži.

Su meile

By

Perskaičiau raštelį ir pažvelgiau pro langą. Ji buvo teisi. Melsvai pilkas vanduo, smėlio ir akmenėlių raštais išmargintas krantas – visa tai gniaužė kvapą. Panorau tučtuojau bėgti į pakrantę rinkti moliuskų, kilnoti akmenis ir ieškoti krabų arba tiesiog nusimesti drabužius ir pūkštelėti į vandenį – nuplaukti iki plūduro, kaip darydavau savo vaikystės vasaromis. Norėjau pasinerti į tuos gilius, gražius, paslaptingus vandenis. Tą akimirką ši mintis leido man vėl pasijusti gyvai, bet tai tetruko akimirką. Todėl storai aptepiau blynus By aviečių uogiene ir sėdau valgyti.

Stalas atrodė nė kiek nepasikeitęs, tokį jį ir prisimindavau: geltona klijuotė su ananasais, kriauklėmis dekoruotas servetėlių laikiklis ir šūsnis žurnalų. Kiek­vieną žurnalo The New Yorker numerį By perskaito nuo pradžios iki pabaigos, išsikerpa labiausiai patikusius straipsnius ir pažymi juos lipniais lapeliais, ant kurių surašo savo pastabas, o tada siunčia juos man, nors esu ne kartą jai sakiusi, kad nėra reikalo, nes aš prenumeruoju šį žurnalą.

Įdėjusi savo lėkštę į indaplovę, nužingsniavau koridoriumi, kyštelėdama nosį į kiekvieną kambarį pakeliui, kol radau tą, į kurį By nunešė mano daiktus. Nors vaikystėje daug kartų lankiausi pas By, į šitą kambarį niekada nebuvau įkėlusi kojos. Tiesą sakant, negalėjau prisiminti, kad jo čia būta. By turėjo įprotį kai kuriuos kambarius laikyti užrakintus, ir nei aš, nei mano sesuo Danielė nežinojome kodėl.

Tikrai prisiminčiau, jei kada nors būčiau į jį užėjusi. Rausvai dažytos sienos – labai keista, nes By nepakentė rausvos spalvos. Prie lovos stovėjo tualetinis staliukas, naktinis stalelis ir didelė spinta. Pažvelgiau pro langą – atsivėrė panoraminis vaizdas į vakarinę pakrantės dalį – ir prisiminiau By patarimą pasivaikščioti. Nusprendžiau iš karto eiti į paplūdimį, o daiktus išsikrauti vėliau. Negalėjau ilgiau atsispirti jo traukai, buvau per silpna.