Сара Джио - Kovo žibuoklės

– O ką tavo duomenys teigia apie Džoelį?

– Septyni kablelis du, – dalykiškai pareiškė ji.

Linktelėjau. Santuokoje nugyvenome šešerius metus ir du mėnesius.

– Turėtum pasiieškoti sau Trento, – tęsė ji.

Nutaisiau nepatenkintą veidą.

– Negaliu pakęsti vardo Trentas.

– Gerai, tuomet susirask sau Edvardą arba Bilą, arba ne – Briusą, – pasakė ji. – Šiuose varduose užkoduotas santuokos ilgaamžiškumas.

– Žinoma, – sarkastiškai pasakiau. – Turėtum nusivesti mane į vyrų medžioklę senelių namuose.

Anabelė yra aukšta, liekna ir graži – graži kaip Džulija Roberts, – ilgais, banguotais, rudais plaukais, porceliano baltumo oda ir skvarbiomis tamsiomis akimis. Jai trisdešimt treji, ir ji niekada nebuvo ištekėjusi. Dėl to reikėtų kaltinti džiazą, sakydavo ji. Anabelė niekaip negalėjo rasti vyro, kuriam Mailsas Deivisas ir Herbis Henkokas patiktų taip smarkiai kaip ir jai.

Ji pamojo padavėjui.

– Pakartosim.

Padavėjas paėmė nuo stalo mūsų taures, ir ant voko liko šlapias apskritimas.

Mano ranka šiek tiek drebėjo, kai siekiau voko ir traukiau iš jo centimetro storumo popierių pluoštą. Mano advokato padėjėja tris lapus buvo pažymėjusi ryškiai rausvais lipniaisiais lapeliais su užrašu „pasirašyti čia“.

Iš rankinės išsitraukiau rašiklį ir, kol vieną po kito raičiau savo parašus pirmame, antrame ir trečiame lapuose, gerklėje jaučiau įstrigusį gumulą. Emilė Vilson: ė su dideliu taškeliu ir užraityta n . Mano parašas nepakito nuo penktos klasės. Tada iškeverzojau datą: 2005 metų vasario 28-oji – diena, kai mūsų santuoka atgulė amžino poilsio.

– Šaunuolė, – tarė Anabelė, stumtelėdama naują taurę su martiniu arčiau manęs. – Tai ar parašysi knygą apie Džoelį?

Kadangi esu rašytoja, tai Anabelė, kaip ir visi kiti, mano, jog geriausias kerštas Džoeliui būtų parašyti apie jį labai atvirą knygą.

– Galėtum parašyti apie jį viską, ką galvoji, tik reikėtų pakeisti vardą, – tęsė ji. – Pavadintum jį Džo ir pavaizduotum kaip visišką asilą.

Ji įsidėjo į burną maisto ir vos nepaspringo, apėmus juokui:

– Ne, asilą su sutrikusia erekcija .

Bėda ta, kad, net jei būčiau norėjusi parašyti kerštingą romaną apie Džoelį, – o to aš nenorėjau, – jis būtų buvęs siaubingas. Viskam, ką parašydavau, jei apskritai pavykdavo ką nors parašyti, trūko fantazijos. Žinau tai, nes pastaruosius aštuonerius metus kasdien atsikėlusi sėsdavau prie stalo ir spoksodavau į tuščią kompiuterio ekraną. Kartais išspausdavau puikų sakinį ar net kelis puslapius, bet paskui visuomet įstrigdavau. Apėmus tokiam sąstingiui, ledų pralaužti nepavykdavo.

Mano psichoterapeutė Bonė vadino tai klinikine (kitaip tariant, nepagydoma) kūrybos krize. Mano mūza sirgo, ir prognozės buvo labai prastos.

Prieš aštuonerius metus parašiau bestselerį. Prieš aštuonerius metus buvau pasiekusi viską. Buvau liek­na, – ir dabar nesu storulė (na gerai, galbūt sustorėjo šlaunys – taip, bet tik truputį), – ir mano knyga puikavosi New York Times geriausiųjų sąraše. O jei New York Times sudarinėtų dar ir geriausių gyvenimų sąrašą, tai aš būčiau pakliuvusi ir į jį.

Kai pasirodė mano knyga Skambutis Elei Larson , agentė skatino parašyti antrą dalį. Ji sakė, kad skaitytojai laukia tęsinio. Net pasiūlė padvigubinti mano avansą už antrąją knygą. Tačiau, kad ir kaip stengiausi, nebeturėjau apie ką rašyti, nebežinojau, ką pasakyti. Galiausiai mano agentė nustojo skambinti. Leidyk­los nustojo domėtis. Skaitytojai pamiršo. Vienintelis įrodymas, kad visa tai nėra vien tik mano fantazijos vaisius, buvo čekiai su autoriniu honoraru, kuriuos retkarčiais rasdavau savo pašto dėžutėje, ir laiškai nuo šiek tiek kuoktelėjusio skaitytojo Lesterio Makeino, manančio, jog myli Elę, pagrindinę romano heroję.

Vis dar prisimenu mane užplūdusią jausmų bangą, kai Džoelis priėjo prie manęs romano pristatymo vakarą Medisono parko viešbutyje. Jis dalyvavo kažkokiame kokteilių vakarėlyje gretimoje salėje ir pamatė mane, stovinčią prie durų. Vilkėjau Betsės Džonson suknelę, kuri 1997 metais buvo naujausias mados klyksmas : pečius apnuoginanti prašmatni suknia, už kurią paklojau gėdingai didelę sumą. Be abejo, ji buvo verta kiekvieno cento . Ji vis dar kabo mano spintoje, tačiau dabar staiga kilo noras grįžti namo ir ją sudeginti.

– Atrodai stulbinamai, – gana įžūliai tarė jis, dar nė neprisistatęs.

Prisimenu, kaip jaučiausi, jam ištarus šiuos žodžius. Gali būti, kad tai sakydavo visoms moterims. Et, būkim realistai, šitaip jis paprastai „kabindavo“ moteris, tačiau aš vis tiek pasijutau verta milijono. Jis tai mokėjo.

Prieš keletą mėnesių iki tos dienos žurnalas GQ parašė didžiulį straipsnį apie geidžiamiausius jaunikius visoje Amerikoje. Kalbu ne apie kartą per dvejus metus skelbiamą sąrašą, kurio viršūnėje visuomet puikuojasi Džordžas Klunis; tąkart tai buvo „paprastų vaikinų“ sąrašas, kuriame atsidūrė banglentininkas iš San Diego, odontologas iš Pensilvanijos, mokytojas iš Detroito ir, žinoma, advokatas iš Niujorko, Džoelis. Jis pateko į pirmąjį dešimtuką. Ir kažkokiu būdu aš jį nusičiupau.

Ir praradau.

Anabelė mosavo rankomis man prieš nosį.

– Žemė kviečia Emilę, – tarė ji.

– Atleisk, – pasakiau, pajutusi kūnu nubėgant šiurpulį. – Ne, apie Džoelį nerašysiu.

Papurčiau galvą, įkišau popierius į voką, o šį įsidėjau į rankinę.

– Jeigu ką nors parašysiu, tai bus visiškai kitokia istorija nei tos, kurias mėginau rašyti iki šiol.

Anabelė pažvelgė į mane sumišusi.

– O kaip dėl tavo pirmosios knygos tęsinio? Ar neketini jo užbaigti?

– Jau nebe, – atsakiau, du kartus perlenkdama popierinę nosinę.

– Kodėl ne?

Atsidusau.

– Daugiau nebegaliu. Neprisiversiu išspausti 85 000 pusėtinų žodžių, net jei tai reikštų naują knygą. Net jei tai reikštų tūkstančius skaitytojų, per atostogas išsitiesusių paplūdimyje su mano knyga. Ne, jei dar ką nors parašysiu, – jei apskritai kada nors vėl rašysiu, – tai bus kas nors visiškai naujo.

Atrodė, kad Anabelė tuoj atsistos ir ims man ploti.

– Tik pažvelk į save, – šypsodamasi tarė ji. – Tau persilaužimas.

– Joks persilaužimas, – užsispyrusi išpyškinau.

– Žinoma, kad persilaužimas, – neatlyžo ji. – Dar truputį paanalizuokim jį.

Ji susinėrė rankas.

– Sakai, kad nori parašyti ką nors kitokio , bet man atrodo, kad tuo tu nori pasakyti, jog neįdėjai savo širdies į paskutinę knygą.

– Taip, galima ir taip pasakyti, – tariau, gūžtelėdama pečiais.

Anabelė ištraukė alyvuogę iš savo martinio taurės ir įsimetė į burną.

– Kodėl tau neparašius knygos apie tai, kas tau iš tikrųjų rūpi, – pasiūlė ji, keletą akimirkų patylėjusi. – Apie vietą arba žmogų, kuris tave įkvepia.

Linktelėjau.

– Argi ne to siekia kiekvienas rašytojas?

– Jo, – tarė ji, nuvydama padavėją žvilgsniu, sakančiu „mums visko užtenka ir ne, sąskaitos dar nereikia“, tuomet atsisuko ir įsmeigė į mane skvarbų žvilgsnį. – Bet ar iš tikrųjų mėginai taip rašyti? Noriu pasakyti, Em, tavo knyga buvo fantastiška, tikrai, bet ar į ją iš tikrųjų įdėjai, na, savo širdies ?

Ji buvo teisi. Parašiau puikią istoriją. Pagaliau, juk ji tapo bestseleriu. Tai kodėl aš ja nesididžiuoju? Kodėl nejaučiau su ja ryšio ?