Сара Джио - Kovo žibuoklės

– Jau seniai tave pažįstu, – tęsė ji, – ir žinau, kad ta istorija neatėjo iš tavo gyvenimo, iš tavo patirties.

Tiesa. Tačiau kuo iš savo gyvenimo galėjau remtis? Pagalvojau apie tėvus, apie senelius ir papurčiau galvą.

– Čia ir bėda, – pasakiau. – Kiti rašytojai gali pasisemti istorijų iš savo gyvenimo: bloga motina, patyčios, vaikystės nuotykiai. O mano gyvenimas buvo pernelyg rožinis. Jokių mirčių. Jokių traumų. Net jokio mirusio augintinio. Mamos katinui Oskarui dvidešimt dveji metai. Patikėk manimi, nėra nieko, iš ko galėčiau sulipdyti pasakojimą. Jau galvojau apie tai.

– Nemanau, kad rimtai viską apmąstei, – pasakė ji. – Juk turi būti koks nors kabliukas.

Šį kartą leidau savo mintims klajoti, o jos pasuko tiesiai prie By, mano mamos tetos, gyvenančios Beinbridžo saloje 1Vašingtono valstijoje. Ilgėjausi ir jos, ir salos. Kodėl tiek metų ten nesilankiau? By – jai buvo aštuoniasdešimt penkeri, bet ji jautėsi dvidešimt devynerių – niekada netapo motina, todėl, savaime suprantama, aš ir mano sesuo atstojome jai vaikus. Ji siųsdavo mums gimtadienio atvirukus su šiugždančiais penkiasdešimties dolerių banknotais, tikrai šaunias kalėdines dovanas ir saldainius Valentino dienos proga, o kai vasaromis atvykdavome iš Portlando, Oregono valstijos, kur gyvenome, jos aplankyti, pakišdavo šokoladukų mums po pagalvėmis, mamai dar nespėjus sušukti: „Negalima, jos jau išsivalė dantis!“

By nebuvo tokia kaip visos, tai jau tikrai. Atrodė šiek tiek trenkta . Ji mėgo kalbėti per daug. Arba per mažai. Ji tuo pat metu buvo ir švelni, ir užsispyrusi, ir dosni, ir savanaudė. O dar tos paslaptys. Mylėjau ją už tai, kad jų turėjo.

Mano mama visada sakydavo, kad žmonės, didžiąją gyvenimo dalį praleidę vieni, nebepastebi savo keistybių. Nesu tikra, ar pritariu šiai teorijai, nes man pačiai į akis žvelgia senmergės gyvenimas. Ką gi, stebėsiu, ar man neatsiranda senmergystės požymių.

By . Puikiai įsivaizdavau ją virtuvėje prie stalo, jos namuose Beinbridžo saloje. Visą laiką, kiek ją pažįstu, rytais valgydavo tokius pat pusryčius: skrudintą raugintą duoną su sviestu ir kreminiu medumi. Ji supjausto iki aukso spalvos paskrudintą duonos riekę į keturis gabalėlius ir sudeda juos ant pusiau perlenkto popierinio rankšluosčio lapo. Ant kiekvieno gabalėlio negailėdama užtepa minkšto sviesto, tarsi teptų glajų ant pyrago, o ant jo dosniai užkrečia kreminio medaus. Vaikystėje tūkstančius kartų mačiau, kaip ji tai daro, ir dabar, jei sergu, raugintos duonos skrebutis su sviestu ir medumi yra geriausias vaistas.

By ne iš gražiųjų. Ji aukštesnė už daugumą vyrų, jos veidas per platus, pečiai šiek tiek per statūs, dantys kiek per dideli. Vis dėlto nespalvotose jaunystės nuotraukose galėjai įžvelgti tą unikalaus grožio kibirkštį, kuri žėri kiekvienoje dvidešimtmetėje.

Vaikystėje man labai patiko viena jos nuotrauka, kurioje ji kaip tik tokio amžiaus. Ši nuotrauka jūros kriauklelėmis puoštuose rėmeliuose kabojo mano vaikystės namų koridoriuje, ne itin garbingoje vietoje, nes, norėdamas ją aiškiai pamatyti, turėjai pasilypėti ant taburetės. Toje senoje nuotraukoje dantytais kraštais aš pamačiau nepažįstamą By. Ji sėdėjo su draugais ant pakloto paplūdimyje, atrodė nerūpestinga ir valiūkiškai šypsojosi. Kita moteris buvo pasilenkusi arčiau jos ir kažką šnibždėjo į ausį. Paslaptį . Buvo matyti, kad By pirštai žaidžia ilgu perlų vėriniu ant kaklo, o į fotoaparato objektyvą žvelgia taip, kaip niekada nėra žiūrėjusi į dėdę Bilą. Man buvo smalsu, kas stovėjo kitoje fotoaparato pusėje tą dieną prieš daugybę metų.

– Ką ji jai pasakė? – kartą vaikystėje, įsistebeilijusi į nuotrauką, paklausiau mamos.

Mama nepakėlė akių nuo skalbinių, kuriuos rūšiavo koridoriuje.

– Kas ką pasakė?

Pirštu parodžiau į moterį šalia By:

– Ta daili ponia, kuri šnabžda tetai By į ausį.

Mama iš karto atsistojo ir priėjo artyn. Pakėlė ranką ir megztinio rankove nuvalė dulkes nuo stiklo.

– Niekada nesužinosime, – pasakė, žiūrėdama į nuotrauką, o jos balse aiškiai girdėjau apgailestavimą.

Mano mamos dėdė Bilas jau buvo miręs. Išvaizdus Antrojo pasaulinio karo didvyris. Visi kalbėjo, kad jis vedė By dėl pinigų, bet aš netikėjau šia teorija. Tomis vaikystės vasaromis matydavau, kaip jis ją bučiuoja, kaip apkabina ją per liemenį. Jis ją mylėjo, nebuvo jokių abejonių.

Nepaisant to, iš savo mamos kalbų supratau, kad ji nepritaria jų santykiams, kad mano, jog Bilas sau į porą galėjo pasirinkti ką nors geresnio. Jos manymu, By buvo pernelyg netradiciška, per prastų manierų, per daug tokia ir anokia ...

Bet vis tiek kiekvieną vasarą važiuodavome pas By. Net po to, kai mirė dėdė Bilas (man buvo devyneri).

Beinbridžo sala – dangiška vieta su klykaujančiomis žuvėdromis, vešliais sodais ir Pjudžeto sąsiaurio kvapais, kaip ir By namai su didele virtuve, vitrininiais langais, iš kurių atsiveria vaizdas į pilkus vandenis, ir amžinu krantą skalaujančių bangų gausmu. Mudvi su seserimi labai mėgome tą vietą, ir žinau, kad mūsų mamai, nepaisant jos jausmų tetai By, ta vieta irgi labai patiko.

Ji mus visas ramino.

Anabelė pažvelgė į mane, tarsi būtų viską supratusi.

– Tu jau turi , ką papasakoti, ar ne?

Atsidusau.

– Galbūt, – tariau išsisukinėdama.

– Kodėl tau neišvykus į kelionę? – pasiūlė ji. – Galėtum nuo visko atitrūkti, pravėdinti galvą.

Vien nuo tokios minties suraukiau nosį.

– O kur man važiuoti?

– Kur nors labai toli nuo čia.

Ji buvo teisi. Didysis Obuolys – nepatikimas draugas. Miestas tave myli, kol esi aukštumoje, bet sviedžia žemyn, kai ima nesisekti.

– Važiuosi su manimi?

Įsivaizdavau mus atogrąžų paplūdimyje, siurbčiojančias skėtukais papuoštus koktelius.

Ji papurtė galvą.

– Ne.

– Kodėl ne?

Pasijutau it šunytis, išgąsdintas ir pasimetęs, laukiantis, kol kas nors užsegs pavadėlį ir parodys, į kurią pusę bėgti, kuo užsiimti, kaip gyventi.

– Negaliu važiuoti su tavimi, nes turi tai padaryti viena.

Jos žodžiai mane sukrėtė. Ji pažvelgė man tiesiai į akis, tarsi norėtų, kad įsidėmėčiau kiekvieną jos pasakytą žodį.

– Em, tavo santuoka ką tik nutrūko, o tu dar neišliejai nė vienos ašaros.

Eidama namo, galvojau apie Anabelės žodžius, ir mano mintys vėl nuklydo pas tetą By. Kaip atsitiko, kad šitiek metų nebuvau jos aplankyti?

Staiga pasigirdo aštrus, veriantis garsas, kurio su niekuo nesupainiosi – metalas trynėsi į metalą. Pažvelgiau aukštyn: varinis anties pavidalo vėjarodis, per laiką visas pasidengęs pilkai žalsva patina, styrojo ant gretimos kavinės stogo. Papūtus vėjui, jis smarkiai sukosi.

Pamačius šį pažįstamą vaizdą, širdis suplakė smarkiau. Tada prisiminiau. Paveikslas . By nutapytas paveikslas . Iki tol buvau visai pamiršusi tą vaikystėje jos dovanotą drobę. Seniau ji tapydavo, prisimenu, kaip didžiavausi, kai pasirinko mane saugoti jos darbą. Tada aš jį pavadinau šedevru. Dabar šie žodžiai man kėlė šypseną.

Užsimerkusi puikiai įsivaizdavau aliejiniais dažais nutapytą jūros peizažą: ant senos pajūrio trobelės stogo patupdytas vėjarodis ir už rankų susikibusi pora ant kranto.

Pajutau užplūstančią kaltę. Kur padėjau tą paveikslą? Palikau jį gulėti dėžėje, kai mudu su Džoeliu apsigyvenome viename bute, – jo manymu, paveikslas netiko prie namų interjero. Nutolau nuo vaikystėje taip mėgstamos salos, ir dėžėse paslėpiau daiktus, kurie priminė mano praeitį. Kodėl?